Etikos komisija nepradės tyrimo dėl Skvernelio „penktosios kolonos” pasisakymų
Seimo Etikos ir procedūrų komisija nusprendė nepradėti tyrimo dėl Sauliaus Skvernelio pasisakymų apie „penktąją koloną”. Komisija svarstė, ar Skvernelio pasisakymai, kuriuose jis teigė, kad kai kurie Seimo nariai gali būti „penktosios kolonos” atstovai, pažeidžia etikos normas. Tačiau komisija nusprendė, kad nėra pakankamai pagrindo pradėti tyrimą.
Skvernelis savo pasisakymuose teigė, kad kai kurie politikai gali veikti prieš Lietuvos interesus, tačiau konkrečių asmenų neįvardijo. Šie pasisakymai sukėlė diskusijas ir kai kurių Seimo narių pasipiktinimą, kurie teigė, kad tokie kaltinimai yra nepagrįsti ir žeidžiantys.
Komisijos sprendimas nepradėti tyrimo buvo grindžiamas tuo, kad Skvernelio pasisakymai buvo bendro pobūdžio ir nebuvo nukreipti prieš konkrečius asmenis. Be to, komisija pabrėžė, kad politikai turi teisę reikšti savo nuomonę, net jei ji yra kontroversiška, tol, kol tai nepažeidžia etikos normų.
Politinės reakcijos ir precedentai
Šis sprendimas sulaukė įvairių reakcijų. Kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai teigė, kad komisija turėjo imtis griežtesnių veiksmų, siekiant užtikrinti, kad tokie pasisakymai nebūtų toleruojami. Kiti, priešingai, palaikė komisijos sprendimą, teigdami, kad demokratinėje visuomenėje svarbu užtikrinti žodžio laisvę.
Verta paminėti, kad terminas „penktoji kolona” istoriškai buvo naudojamas apibūdinti žmones, kurie iš vidaus padeda išorės priešams. Šis terminas kilęs iš Ispanijos pilietinio karo laikų, kai generolas Emilio Mola, vadovavęs nacionalistų pajėgoms, pareiškė, kad be keturių kolonų, žygiuojančių į Madridą, penktoji kolona jau veikia mieste.
Skvernelio pasisakymai pasirodė ypač jautriu laikotarpiu, kai Lietuvos politikai diskutavo dėl santykių su Rusija ir Baltarusija bei saugumo politikos. Demokratinių institucijų apsaugos grupės atstovai atkreipė dėmesį, kad tokie kaltinimai gali prisidėti prie visuomenės susiskaldymo ir nepasitikėjimo demokratinėmis institucijomis.
Panašūs atvejai Lietuvos politinėje istorijoje nėra naujiena. 2018 metais kilo diskusijos dėl tuometinio Seimo nario Mindaugo Basčio ryšių su Rusijos energetikos įmonėmis ir galimo interesų konflikto. Tuo metu Seimo narys buvo priverstas atsistatydinti po Konstitucinio Teismo sprendimo.
Žodžio laisvės ribos politiniame diskurse
Vis dėlto, šis atvejis atkreipė dėmesį į tai, kaip svarbu yra atsakingai naudotis žodžio laisve, ypač politikoje, kur pasisakymai gali turėti didelę įtaką visuomenės nuomonei ir politinei atmosferai.
Teisininkai pabrėžia, kad nors žodžio laisvė yra fundamentali demokratijos vertybė, ji nėra absoliuti. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad politikai turi didesnę žodžio laisvę, bet kartu ir didesnę atsakomybę dėl savo pasisakymų. Lietuvos teisės universiteto docentė Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė pastebi: „Politikai turi platesnę žodžio laisvę, tačiau jie taip pat turi pareigą vengti nepagrįstų kaltinimų, kurie gali pakenkti demokratiniam procesui.”
Politologai atkreipia dėmesį, kad tokios retorikos naudojimas gali būti susijęs su artėjančiais Seimo rinkimais, kurie vyks 2024 metais. Skvernelis, buvęs premjeras ir „Demokratų sąjungos ‘Vardan Lietuvos'” lyderis, šiuo metu yra opozicijoje ir siekia mobilizuoti savo rinkėjus.
Politinės retorikos pasekmės
Šis atvejis atskleidžia platesnę problematiką – kur brėžiamos ribos tarp aštrios politinės kritikos ir nepagrįstų kaltinimų. Demokratinėse visuomenėse politikai turi teisę kritikuoti oponentus, tačiau ta kritika turėtų būti pagrįsta faktais, o ne miglotais įtarimais.
Politinės retorikos eskalavimas gali turėti ilgalaikių pasekmių visuomenės pasitikėjimui demokratinėmis institucijomis. Tyrimai rodo, kad nuolatinis politikų tarpusavio kaltinimasis nelojalumu ar išdavyste mažina piliečių pasitikėjimą visa politine sistema.
Skvernelio atvejis primena, kad politinė kalba nėra tik žodžiai – ji formuoja visuomenės suvokimą apie tai, kas yra priimtina demokratijoje. Ar politikai renkasi atsakingą retoriką, ar pasiduoda pagundai demonizuoti oponentus, galiausiai nulems ne etikos komisijos, o rinkėjai, vertindami, kokios politinės kultūros jie nori savo šalyje.