NSGK nepritarė siūlymams dėl KGB bendradarbių išslaptinimo
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) nepritarė siūlymams dėl buvusių KGB bendradarbių išslaptinimo, kuriuos pateikė Seimo nariai Arvydas Anušauskas ir Remigijus Žemaitaitis. Šie siūlymai buvo susiję su įstatymo pataisomis, kurios leistų atskleisti informaciją apie asmenis, kurie bendradarbiavo su KGB sovietmečiu.
Anušauskas siūlė, kad būtų išslaptinta informacija apie tuos asmenis, kurie patys neprisipažino bendradarbiavę su KGB, o Žemaitaitis norėjo, kad būtų atskleisti visi buvę KGB bendradarbiai, nepriklausomai nuo to, ar jie prisipažino, ar ne. Tačiau komitetas nusprendė, kad tokie siūlymai gali pažeisti asmenų teises ir sukelti neigiamų pasekmių.
Komiteto nariai pabrėžė, kad reikia laikytis konstitucinių principų ir užtikrinti, jog asmenų teisės būtų apsaugotos. Jie taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tokie sprendimai gali turėti įtakos nacionaliniam saugumui ir visuomenės stabilumui.
Istorinis kontekstas ir ankstesni bandymai
Klausimas dėl KGB bendradarbių išslaptinimo Lietuvoje nėra naujas. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais buvo priimtas vadinamasis liustracijos įstatymas, kuris numatė galimybę buvusiems KGB bendradarbiams savanoriškai prisipažinti ir taip išvengti viešo atskleidimo. Šiam procesui buvo skirtas ribotas laikotarpis – iki 1991 metų.
Vėliau, 1999 metais, buvo priimtas Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymas, kuris pratęsė prisipažinimo terminą ir numatė tam tikras garantijas prisipažinusiems asmenims.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) duomenimis, per visą laikotarpį prisipažino apie 1,5 tūkst. asmenų, tačiau manoma, kad realus KGB bendradarbių skaičius galėjo siekti 30-40 tūkst.
Argumentai už ir prieš
Siūlymų šalininkai, tarp kurių ryškiausiai pasisako istorikai ir politikai kaip Anušauskas, teigia, kad visuomenė turi teisę žinoti savo istoriją ir kad skaidrumas yra būtinas norint išvengti galimo šantažo ar manipuliacijų. Jie pabrėžia, kad daugelis Rytų Europos valstybių, įskaitant Čekiją ir Vokietiją, jau seniai atskleidė savo slaptųjų tarnybų archyvus.
Tuo tarpu oponentai, įskaitant dalį teisininkų ir žmogaus teisių gynėjų, perspėja, kad toks žingsnis gali sukelti rimtų teisinių problemų. Konstitucinis Teismas jau anksčiau yra pasisakęs, kad prisipažinusiems asmenims suteiktos garantijos negali būti atšauktos, nes tai pažeistų teisėtų lūkesčių principą.
„Reikia nepamiršti, kad dalis asmenų buvo priversti bendradarbiauti grasinimais ar šantažu, o kai kurie bendradarbiavo tik formaliai, neteikdami jokios vertingos informacijos”, – teigė vienas iš komiteto narių diskusijos metu.
Praeities šešėliai šiuolaikinėje Lietuvoje
Klausimas dėl KGB bendradarbių išslaptinimo jau seniai kelia diskusijas Lietuvoje, nes dalis visuomenės mano, kad reikia atskleisti visą informaciją apie KGB bendradarbius, kad būtų užtikrintas istorinis teisingumas. Tačiau kita dalis mano, kad tai gali sukelti daugiau žalos nei naudos, ypač jei tai paveiktų žmones, kurie jau seniai gyvena sąžiningai ir prisidėjo prie valstybės kūrimo.
Pastaraisiais metais šis klausimas įgavo naują aktualumą dėl Rusijos vykdomų hibridinių atakų prieš Baltijos šalis. Ekspertai perspėja, kad senų KGB bylų medžiaga gali būti naudojama dezinformacijos kampanijose ir bandymuose supriešinti visuomenę.
Antra vertus, neišspręstas praeities klausimas išlieka potencialiu įtampos šaltiniu. 2018 metais kilęs skandalas dėl politikės Rūtos Vanagaitės pasisakymų apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą ir KGB archyvų interpretavimą parodė, kaip jautriai visuomenė reaguoja į bandymus perrašyti ar kvestionuoti sovietinės okupacijos istoriją.
Kai praeitis susitinka ateitį
Debatai dėl KGB bendradarbių išslaptinimo atspindi platesnę dilemą, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir kitos pokomunistinės šalys – kaip suderinti istorinį teisingumą su šiuolaikinės demokratinės valstybės principais. Istorinė atmintis yra svarbi tautos tapatybės dalis, tačiau jos išsaugojimas neturėtų kenkti dabarties visuomenės sanglaudai.
Galbūt vietoj visuotinio išslaptinimo vertėtų svarstyti kitus būdus, kaip atskleisti sovietinio laikotarpio realijas – per švietimo programas, istorikų tyrimus ir atvirą diskusiją. Svarbu ne tik žinoti, kas bendradarbiavo su KGB, bet ir suprasti, kodėl tai vyko ir kokias pamokas galime iš to išmokti.
Kaip parodė NSGK sprendimas, Lietuva vis dar ieško tinkamo balanso tarp istorinės tiesos atskleidimo ir žmogaus teisių apsaugos. Šis procesas nėra lengvas, bet jis būtinas brandžiai demokratijai, gebančiai kritiškai vertinti savo praeitį ir kartu žvelgti į ateitį.