Kai 2022 metų rudenį virš Kyjivo pirmą kartą pasigirdo būdingas ūžesys, primenant seną motorolerį ar žoliapjovę, niekas dar nežinojo, kad šis garsas taps vienu iš labiausiai baiminamų Ukrainos miestų nakties garsų. Shahed dronai – pigūs, bet mirtinai pavojingi Irano gamybos bepiločiai orlaiviai – per kelerius metus tapo vienu pagrindinių Rusijos ginklų, skirtų terorizuoti civilius gyventojus ir naikinti kritinę infrastruktūrą.
Kas yra Shahed dronai ir kodėl jie tokie pavojingi
Shahed-136, kurį rusai pervadinę Geran-2, yra savižudžių tipas dronas – faktiškai tai valdoma sparnuotoji raketa su paprastu varikliuku. Jo konstrukcija stebėtinai primityvi: plastikinis korpusas, nedidelis benzininis variklis ir navigacijos sistema, remianti GPS koordinatėmis. Tačiau būtent ši paprastumas ir daro jį tokį efektyvų.
Vienas toks dronas kainuoja apie 20-50 tūkstančių dolerių – juokingai mažai, palyginti su šiuolaikinėmis raketomis. Jis gali nešti iki 50 kilogramų sprogmenų ir skristi iki 2000 kilometrų. Tai reiškia, kad Rusija gali paleisti šiuos dronus iš savo teritorijos ar Baltarusijos ir pasiekti beveik bet kurį Ukrainos tašką.
Problema ta, kad Shahed skrenda labai lėtai – apie 180 km/val greičiu – ir žemai. Tai apsunkina jo aptikimą radarais, o lėtas greitis reiškia, kad brangioms oro gynybos raketoms jį naikinti ekonomiškai neapsimoka. Viena Patriot raketa kainuoja apie 4 milijonus dolerų – naudoti ją prieš 20 tūkstančių vertės droną yra absurdas.
Irano ir Rusijos partnerystė, kuri kelia nerimą Vakarams
Nors Iranas iš pradžių neigė tiekiantis dronus Rusijai, įrodymai tapo perdaug akivaizdūs. Nukritę dronų likučiai aiškiai rodo persišką kilmę – nuo gamybos numerių iki specifinių komponentų. Vėliau paaiškėjo, kad Rusija ne tik perka gatavus dronus, bet ir gavo licenciją juos gaminti savo teritorijoje.
Ši partnerystė yra abipusiai naudinga. Iranas gauna pinigus ir galimybę išbandyti savo ginklus realaus karo sąlygomis, o Rusija – pigų būdą terorizuoti Ukrainą. Be to, mainais už dronus Maskva tikriausiai dalijasi savo karinėmis technologijomis su Teheranu, įskaitant aviacijos ir raketų sistemas.
Žvalgybos duomenimis, Rusija jau yra įkūrusi gamyklas Alabugoje, Tatarstane, kur renka Shahed tipo dronus iš Irane pagamintų komponentų. Tai reiškia, kad šių dronų srautas gali tik didėti, nepaisant tarptautinių sankcijų.
Kaip Shahed dronai keičia karo pobūdį
Tradiciškai karo mašina buvo brangi. Tankai, naikintuvai, raketų sistemos – visa tai kainuoja milijonus. Shahed dronai apverčia šią logiką aukštyn kojomis. Dabar už vienos šiuolaikinės raketų sistemos kainą galima paleisti šimtus dronų, kurie užpildo oro erdvę ir išsekina priešo oro gynybą.
Ukrainiečiai tai vadina „oro gynybos ekonomika”. Kai Rusija vienu metu paleidžia 20-30 dronų, gynėjai turi priimti sunkius sprendimus: kokius objektus ginti pirmiausiai, kuriuos dronus numušti brangiosiomis raketomis, o kuriuos bandyti sunaikinti pigesniu būdu – kulkosvaidžiais ar net šautuvais.
Dronai dažniausiai skrenda naktį, grupėmis, iš skirtingų krypčių. Jie tyčia paleidžiami taip, kad pasiektų tikslus maždaug tuo pačiu metu, apsunkindami gynybą. Kai kurie dronai yra tuščiaviduriai, skirti tik išprovokuoti oro gynybą ir išeikvojimui brangių raketų.
Gyvenimas po Shahed dronų šešėliu
Kyjivo, Charkivo, Odesos gyventojai išmoko atpažinti tą būdingą ūžesį. Socialiniuose tinkluose žmonės dalijasi vaizdo įrašais, kur nakties danguje matosi degantis taškas, lėtai judantis virš miesto. Kartais jį numuša oro gynyba – tada dangų nušviečia sprogimas. Kartais jis praslysta – ir tada seka kitas sprogimas, žemėje.
Psichologinis poveikis yra milžiniškas. Skirtingai nuo raketų, kurios atskrenda per kelias minutes, Shahed gali skristi valandą ar ilgiau. Žmonės girdi jį artėjant, bet nežino, kur jis smogs. Oro pavojaus sirenos staugė beveik kiekvieną naktį kai kuriuose miestuose.
Dronai dažniausiai taikomi į energetikos objektus – elektros pastotes, šiluminės centrales, dujų saugyklas. Žiemą tai tampa ypač žiaurus ginklas, nes palieka žmones be šildymo ir elektros šalčio metu. Tačiau dronai smogė ir į gyvenamuosius namus, ligonines, mokyklas – ar tyčia, ar dėl netikslios navigacijos.
Kaip Ukraina mokosi gintis
Ukrainiečiai greitai suprato, kad tradicinė oro gynyba čia neveikia. Reikėjo kūrybiškų sprendimų. Dabar prieš Shahed dronus naudojama įvairiausių priemonių kombinacija.
Pirma, mobilios oro gynybos grupės su kulkosvaidžiais ir mažo nuotolio raketomis. Jos dislokuojamos aplink svarbius objektus ir gali greitai reaguoti į atskrendančius dronus. Antra, naikintuvai su patyrusiomis įgulomis, kurie naktį medžioja dronus. Taip, naikintuvas, kuris kainuoja dešimtis milijonų, medžioja 20 tūkstančių droną – bet kartais tai vienintelis būdas.
Trečia, elektroninio karo priemonės. Ukraina bando trukdyti dronų GPS signalams, verčiant juos pasiklysti. Ketvirta, paprasti žmonės. Yra specialios programėlės, kur gyventojai gali pranešti apie pastebėtus dronus, padedant sekti jų trajektoriją ir perspėti kitus.
Vakarų sąjungininkai tiekia modernesnes oro gynybos sistemas, pritaikytas būtent prieš dronus. Vokietijos Gepard savaeigės zenitinės pabūklos pasirodė esančios stebėtinai efektyvios – jų radarai gali aptikti mažus, lėtai skrendančius taikinius, o automatinės patrankos juos numušti už palyginti nedidelę kainą.
Technologinė kovų su dronais evoliucija
Karas Ukrainoje tapo savotiška laboratorija, kur testuojamos naujos prieš-dronų technologijos. Izraelio kompanijos siūlo lazerius, galinčius sudeginti dronus ore. JAV eksperimentuoja su mikrobangų ginklais, kurie išmuša dronų elektroniką. Britai kuria dirbtinio intelekto sistemas, galinčias automatiškai atpažinti ir sekti dronus.
Tačiau realybė yra ta, kad tobulos gynybos nėra. Kai Rusija vienu metu paleidžia 50-70 dronų ir raketų, kažkas vis praslysta. Statistika rodo, kad Ukraina numuša apie 70-85 procentų Shahed dronų – tai įspūdingas rezultatas, bet likę 15-30 procentų vis tiek daro milžinišką žalą.
Problema dar ir ta, kad Shahed dronai nuolat tobulinami. Naujesni modeliai turi geresnes navigacijos sistemas, kurios gali veikti be GPS. Kai kurie turi termovizines kameras, leidžiančias tiksliau taikyti. Kiti – stipresnius variklius, leidžiančius skristi greičiau ir toliau.
Kas laukia ateityje: dronų karai tampa nauja norma
Shahed dronų panaudojimas Ukrainoje parodė, kad pigūs savižudžių dronai yra efektyvus ginklas, kurį gali sau leisti net ne pačios turtingiausios šalys. Tai keičia globalią saugumo architektūrą. Jei anksčiau tik kelios šalys galėjo vykdyti masines oro atakas, dabar tai tampa prieinamu daugeliui.
Iranas jau eksportuoja Shahed dronus į kitas šalis – nuo Jemeno husių iki Libano Hezbollah. Kinija gamina panašius dronus ir siūlo juos pasaulinėje rinkoje. Turkija, Izraelis, JAV – visi kuria savo versijas. Netrukus kiekvienas regioninis konfliktas turės savo dronų komponentą.
Tai reiškia, kad šalims reikia permąstyti savo oro gynybą. Tradicinės sistemos, sukurtos prieš naikintuvus ir raketas, yra per brangios ir neefektyvios prieš dronų spiečius. Reikia naujų sprendimų – pigesnių, greitesnių, pritaikytų būtent šiai grėsmei.
Ukrainos patirtis tampa vadovėliu kitoms šalims. NATO šalys atidžiai stebi, kaip ukrainiečiai organizuoja gynybą, kokios taktikos veikia, kokios ne. Ši žinia jau keičia gynybos planavimą nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Shahed dronai parodė, kad ateities karai bus kitokio – ne tik didelių armijų susidūrimai, bet ir išsekinama techninė kova, kur svarbu ne tik turėti ginklų, bet ir mokėti ekonomiškai efektyviai gintis. Ukrainos miestuose kiekvieną naktį vykstantis drama su tuo ūžiančiu mirties garsu danguje yra ne tik šios šalies problema – tai perspėjimas visam pasauliui apie tai, kaip atrodo šiuolaikinis karas, kai technologijos tampa prieinamos visiems, o civiliai tampa pagrindiniais taikiniais.