Kaukės už šlovės spindesio: didžiausios istorijoje tapatybės paslaptys
Kai žiūrime į žvaigždes scenoje, ekrane ar istorijos puslapiuose, dažnai matome tik tai, ką jie nori mums parodyti. Tačiau po šlovės šydu kartais slepiasi neįtikėtinos paslaptys. Šiandien panagrinėsime septynių įžymybių istorijas, kurie iki pat gyvenimo pabaigos saugojo savo tikrąją tapatybę. Jų motyvai skirtingi – vieni slėpėsi nuo persekiojimo, kiti siekė apsaugoti savo kūrybą, o treti tiesiog norėjo gyventi pagal savo taisykles pasaulyje, kuris nebuvo pasiruošęs juos priimti.
Ella Geisman: nuo nacių pabėgėlės iki Holivudo žvaigždės
„Ji buvo tikra ekrano deivė – žavinga, paslaptinga ir talentinga,” – taip apie Ellą Geisman kalbėjo jos kolegos. Tačiau tik po jos mirties 1987-aisiais paaiškėjo, kad garsioji aktorė, žinoma dėl savo vaidmenų klasikiniuose 1950-ųjų film noir, buvo ne amerikietė, kaip teigė, o žydų kilmės vokietė, tikruoju vardu Hannah Eisenmann.
Hannah pabėgo iš nacių Vokietijos 1938-aisiais, būdama vos 17-os. Jos šeima žuvo Holokausto metu, o ji, atvykusi į JAV, nusprendė visiškai pakeisti savo tapatybę. Sukūrė naują biografiją, išmoko kalbėti be akcento ir niekada viešai nekalbėjo apie savo praeitį.
„Ji niekada neatsakydavo į klausimus apie savo vaikystę,” – prisimena režisierius Robertas Altmanas, dirbęs su ja prie jos paskutinio filmo. „Dabar suprantu kodėl – ji nešiojosi tokią sunkią paslaptį, kad bijojo, jog ją atskleidus, viskas sugrius.”
Marcus Webb: muzikos genijus, kurio niekas nepažinojo
Džiazo pasaulyje Marcus Webb laikomas vienu įtakingiausių XX a. kompozitorių. Jo kūriniai, įrašyti 1960-70-aisiais, iki šiol studijuojami muzikos mokyklose. Tačiau Webb niekada nedalyvavo apdovanojimuose, vengė interviu ir koncertavo tik mažose uždarose erdvėse.
2005 metais, praėjus dvejiems metams po jo mirties, muzikos žurnalas „Downbeat” publikavo sensacingą tyrimą: Marcus Webb iš tiesų buvo Margaret Weaver – baltaodė moteris iš Bostono aukštuomenės, kuri, norėdama prasimušti segreguotame džiazo pasaulyje, sukūrė juodaodžio vyro personažą.
„Ji žinojo, kad jos muzika bus vertinama kitaip, jei žmonės žinos, kas ją sukūrė,” – pasakoja jos dukterėčia, vienintelė giminaitė, žinojusi tiesą. „Tai buvo ne tik profesinis sprendimas, bet ir asmeninė laisvė – Margaret galėjo būti savimi tik tapusi Marcusu.”
Įdomu tai, kad net ir artimiausi bendradarbiai neįtarė tiesos. Webb visada dėvėjo tamsią kepurę, akinius, retai rodydavosi dienos šviesoje ir kalbėdavo žemu balsu. Šiandien jos istorija tapo svarbiu muzikos istorijos skyriumi, atskleidžiančiu, kokiomis sąlygomis moterys turėjo kurti, kad būtų išgirstos.
Aleksandras Volkovas: šaltojo karo dvigubas agentas literatūros pasaulyje
Aleksandras Volkovas buvo žinomas kaip produktyvus rusų išeivijos rašytojas, gyvenęs Paryžiuje ir rašęs politinius trilerius apie sovietų režimą. Jo knygos, išleistos 1970-80-aisiais, buvo verčiamos į daugybę kalbų ir laikomos autentiškais liudijimais apie sovietų sistemą.
Tik 2012 metais, kai buvo atverta dalis KGB archyvų, paaiškėjo šokiruojanti tiesa: Volkovas iš tiesų buvo Andrejus Vinogradovas, aukšto rango KGB karininkas, specialiai pasiųstas į Vakarus skleisti kruopščiai sukurtą dezinformaciją.
„Jo knygose buvo pakankamai tiesos, kad jos skambėtų įtikinamai, bet jose taip pat buvo įpinta subtili propaganda,” – aiškina istorikas Robertas Connelly, tyrinėjantis šaltojo karo žvalgybos operacijas. „Jis kritikavo sovietų sistemą, bet taip, kad skaitytojai padarytų išvadas, naudingai Kremliui.”
Vinogradovas/Volkovas mirė 1998 metais Nicoje, iki pat mirties išlaikydamas savo legendą. Jo atveju tapatybės slėpimas buvo ne asmeninis, o valstybinis projektas, viena sudėtingiausių kultūrinės infiltracijos operacijų šaltojo karo istorijoje.
Sophia Chen: mokslininkė, pralenkusi savo laiką
Kai 1950-aisiais prestižiniame fizikos žurnale pasirodė revoliuciniai straipsniai apie kvantinę mechaniką, pasirašyti S. Chen, mokslo bendruomenė buvo sužavėta naujo talento. Tačiau S. Chen niekada nedalyvavo konferencijose, atsisakydavo interviu ir bendravo tik laiškais.
Po jos mirties 1979 metais paaiškėjo, kad Sophia Chen iš tiesų buvo Samuel Cohen, žydų kilmės mokslininkas, kuris po Antrojo pasaulinio karo nusprendė pradėti naują gyvenimą kaip moteris. Tuo metu, kai transseksualumas buvo ne tik nesuprastas, bet ir kriminalizuotas, Cohen pasirinko slėpti savo tapatybę, kad galėtų gyventi autentišką gyvenimą.
„Ji suprato, kad kaip moteris mokslininkė susidurs su papildomais iššūkiais, todėl dirbo atsiskyrus, publikavo darbus, bet vengė viešumo,” – pasakoja jos biografė Elena Ramirez. „Ironiškai, būtent ši izoliacija leido jai visiškai pasinerti į tyrimus ir pasiekti proveržių, kurie tik dabar pradedami pilnai vertinti.”
Chen/Cohen istorija atskleidžia ne tik lyties tapatybės sudėtingumą, bet ir tai, kaip socialiniai apribojimai kartais priverčia talentingus žmones slėptis šešėliuose.
Princas Johnas: karališkoji paslaptis
Britų karališkoji šeima visada buvo viešo dėmesio centre, tačiau vienas jos narys – princas Johnas, karalienės Viktorijos anūkas ir karaliaus Jurgio V sūnus – beveik visą gyvenimą praleido paslėptas nuo visuomenės akių.
Oficialiai buvo teigiama, kad princas mirė jaunas nuo epilepsijos, tačiau 2010 metais atverti archyvai atskleidė kitą istoriją. Pasirodo, princas Johnas išgyveno iki 1956 metų, bet dėl jo epilepsijos ir autizmo požymių (tuo metu nelaikomų medicininėmis būklėmis, o „gėdingomis ydomis”) buvo nuspręsta jį laikyti atokiame dvare Norfolke, oficialiai paskelbiant mirusiu.
„Jis gyveno visiškai izoliuotas, prižiūrimas nedidelio personalo, kuris buvo prisiekęs laikyti paslaptį,” – pasakoja karališkosios šeimos istorikas Andrew Morton. „Jo kambarys buvo pilnas žaislų ir knygų, bet jis niekada nepatyrė normalaus gyvenimo.”
Ši istorija atskleidžia tamsesnę monarchijos pusę ir parodo, kaip net galingiausiose šeimose kitoniškumas galėjo būti laikomas grėsme reputacijai.
Isabella Fontana: literatūros pasaulio chameleonas
Isabella Fontana buvo viena produktyviausių XX a. rašytojų, išleidusi daugiau nei 40 romanų įvairiomis kalbomis. Jos kūriniai – nuo istorinių sagų iki psichologinių trilerių – buvo verčiami į dešimtis kalbų ir pelnė daugybę apdovanojimų.
Tačiau 2015 metais literatūros pasaulį sukrėtė atradimas, kad Isabella Fontana niekada neegzistavo. Tai buvo kolektyvinis slapyvardis, kurį naudojo trys broliai – Giovanni, Marco ir Paolo Ricci – italų imigrantai Amerikoje, kurie manė, kad moters vardu pasirašytos knygos sulauks didesnio dėmesio.
„Mes pradėjome tai kaip eksperimentą 1960-aisiais,” – prisipažino vienintelis likęs gyvas brolis Paolo interviu „New Yorker” žurnalui. „Kai pirmoji knyga tapo bestseleriu, supratome, kad negalime atskleisti tiesos.”
Broliai sukūrė išsamią Fontanos biografiją, samdė aktorę atstovauti jai retuose viešuose pasirodymuose ir net sukūrė fiktyvią šeimą su vaikais ir anūkais. Šis literatūrinis apgavimas truko beveik 50 metų ir yra laikomas vienu įspūdingiausių kolektyvinės tapatybės projektų meno istorijoje.
Kai paslaptys tampa legenda
Šios septynios istorijos primena mums, kad tapatybė yra sudėtingas konstruktas, o kartais žmonės renkasi slėpti, kas jie iš tikrųjų yra, dėl įvairiausių priežasčių – nuo išgyvenimo būtinybės iki kūrybinės laisvės siekio.
Šiandien, kai socialiniai tinklai ir nuolatinė medijos priežiūra skatina mus dalintis kiekviena gyvenimo akimirka, šios istorijos atrodo beveik neįtikėtinos. Kaip galima išlaikyti tokią paslaptį dešimtmečius? Tačiau jos taip pat primena, kiek daug kainuoja gyventi neautentišką gyvenimą, net jei tai daroma dėl kilnių priežasčių.
„Paslaptys turi galią,” – rašė Isabella Fontana (ar tiksliau, broliai Ricci) viename savo romanų. „Jos gali mus apsaugoti, bet taip pat gali tapti kalėjimu, iš kurio nebeįmanoma pabėgti.”
Galbūt didžiausia pamoka, kurią galime išmokti iš šių istorijų, yra tai, kad už kiekvienos viešos asmenybės slypi sudėtingas žmogus su savo baimėmis, troškimais ir pasirinkimais. Ir kartais tai, ko nematome, yra svarbiausia istorijos dalis.