Rytų Ukrainos fronto linijoje vyksta masinė civilių gyventojų evakuacija, kai rusų pajėgos intensyvina atakas prieš strategiškai svarbius miestus. Per pastarąsias savaites dešimtys tūkstančių žmonių buvo priversti palikti savo namus, o humanitarinė situacija regione tampa vis kritiškesnė. Valdžios institucijos skelbia priverstinės evakuacijos įsakus, ypač Donecko ir Luhansko srityse, kur kovos veiksmai pasiekė didžiausią intensyvumą nuo 2022 metų pradžios.
Evakuacija vyksta ypatingomis sąlygomis
Civilių gyventojų išvežimas iš fronto zonos vyksta sudėtingomis sąlygomis – nuolatinio apšaudymo metu, kai keliai dažnai būna pažeisti, o infrastruktūra sunaikinta. Ukrainos valdžia organizuoja specialius evakuacinius autobusus ir traukinius, tačiau ne visi gyventojai sutinka išvykti. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių atsisako palikti savo sodybas, nepaisant akivaizdžios grėsmės gyvybei.
Pokrovsko kryptimi, kur rusų pajėgos per pastarąjį mėnesį padarė didžiausią pažangą, situacija ypač įtempta. Miestas, kuriame iki karo gyveno apie 60 tūkstančių žmonių, dabar beveik tuščias. Likę gyventojai gyvena be elektros, vandens tiekimo ir ryšio, o humanitarinės pagalbos pristatymas tampa vis pavojingesnis.
Kas lieka namuose ir kodėl
Nors valdžia ragina evakuotis visus civilius iš pavojingų zonų, dalis gyventojų vis dar atsisako išvykti. Pagrindinės priežastys – baimė palikti turtą, viltis, kad karas nepasieks jų namų, ir fizinė negalimybė keliauti dėl sveikatos problemų. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių neturi giminaičių kitose Ukrainos dalyse ir baiminasi, kad evakuacijos centruose jiems bus sunku prisitaikyti.
Vietos valdžios atstovai pasakoja apie atvejus, kai žmonės slepiasi rūsiuose ir kategoriškai atsisako išvykti net tuomet, kai jų namai jau apgadinti apšaudymo. Psichologai paaiškina, kad tai trauma ir neigimo reakcija – žmonės tiesiog negali patikėti, kad jų gyvenimas visam laikui pasikeitė. Kiti lieka dėl gyvūnų – neturi kur dėti naminių augintinių ar ūkinių gyvulių.
Kur keliauja evakuoti žmonės
Dauguma evakuotų gyventojų keliauja į vakarinę Ukrainos dalį – Lvivo, Ivano-Frankivsko, Užkarpatės sritis. Ten jiems suteikiamas laikinas būstas, humanitarinė pagalba ir medicininė priežiūra. Tačiau priimančiųjų regionų infrastruktūra jau perkrauta – nuo karo pradžios šiose srityse apsistojo šimtai tūkstančių perkeltų asmenų.
Ukrainos vyriausybė bendradarbiauja su savivaldybėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kad užtikrintų evakuotųjų apgyvendinimą. Dalis žmonių apgyvendinama viešbučiuose, sanatorijose ir poilsio namuose, kurie buvo perprofilinti į laikinus prieglobsčius. Kiti gyvena pas savanorių šeimas arba nuomojasi būstą už valstybės skiriamas išmokas.
Humanitarinė krizė gilėja
Fronto zonoje likusiems gyventojams humanitarinės pagalbos pristatymas tampa vis sudėtingesnis. Tarptautinės organizacijos, tokios kaip Raudonasis Kryžius ir Jungtinių Tautų agentūros, stengiasi pasiekti atokiausius kaimus, tačiau nuolatinis apšaudymas ir minos keliuose kelia didelę riziką humanitarinių darbuotojų gyvybei.
Ypač sunku pristatyti pagalbą vyresniems žmonėms, kuriems reikalingi vaistai ir medicininė priežiūra. Daugelis ligoninių ir ambulatorijų fronto zonoje nebeveikia, o medicinos personalas evakuotas. Likę gyventojai dažnai neturi galimybės gauti net pačios būtiniausios pagalbos, o lėtinėmis ligomis sergantys žmonės atsiduria kritinėje situacijoje.
Vaikų evakuacija – prioritetas
Ukrainos valdžia ypatingą dėmesį skiria vaikų evakuacijai iš pavojingų zonų. Šeimos su vaikais gauna pirmenybę evakuacijos autobusuose, o jiems skiriamos geriausios apgyvendinimo sąlygos. Tačiau kai kuriose vietovėse tėvai vis dar atsisako išvykti, nepaisant to, kad vaikai negali lankyti mokyklų ir gyvena nuolatinės grėsmės sąlygomis.
Socialinės apsaugos tarnybos dirba su šeimomis, aiškindamos evakuacijos būtinybę. Kai tėvai kategoriški, valdžia gali pradėti procedūras dėl vaiko teisių apsaugos, nors tokių atvejų siekiama vengti. Psichologai pabrėžia, kad vaikai, gyvenantys karo zonoje, patiria didžiulę traumą, kuri gali turėti ilgalaikių pasekmių jų psichinei sveikatai.
Logistiniai evakuacijos iššūkiai
Organizuoti masinę evakuaciją karo sąlygomis – milžiniškas logistinis iššūkis. Reikia koordinuoti transportą, užtikrinti saugius maršrutus, paruošti priėmimo punktus ir apgyvendinimo vietas. Ukrainos geležinkeliai dirba maksimaliu pajėgumu, evakuaciniai traukiniai kursuoja beveik kasdien, vežant žmones iš rytų į vakarus.
Savanoriai vaidina esminį vaidmenį – jie padeda pakuoti daiktus, lydi senyvo amžiaus žmones, teikia psichologinę paramą. Daugelis savanorių organizacijų turi specialius automobilius, pritaikytus žmonių su negalia pervežimui. Tačiau transporto priemonių trūksta, ypač tokių, kurios galėtų važiuoti labai blogais keliais ar per dalinai sunaikintą infrastruktūrą.
Ką daryti norintiems padėti
Tarptautinė bendruomenė gali prisidėti prie evakuotų žmonių pagalbos keliais būdais. Finansinė parama patikimoms humanitarinėms organizacijoms leidžia jiems tęsti darbą fronto zonoje ir teikti pagalbą evakuotiesiems. Labai reikalinga parama būsto nuomai, medicininėms išlaidoms ir vaikų švietimui.
Šalys, priimančios ukrainiečių pabėgėlius, turėtų palengvinti vizų procedūras ir suteikti galimybę laikinai apsigyventi. Daugelis evakuotų žmonių norėtų išvykti į užsienį bent laikinai, kol situacija stabilizuosis, tačiau susiduria su biurokratiniais sunkumais. Psichologinė pagalba ir socialinė integracija taip pat yra kritiškai svarbios.
Kai grįžimas namo tampa tolima svajone
Daugeliui evakuotų žmonių tampa aišku, kad grįžimas namo gali užtrukti metus ar net niekada neįvykti. Kai kurie miestai ir kaimai fronto zonoje sunaikinti beveik visiškai, infrastruktūra sugriauta, o teritorijos užminuotos. Net pasibaigus aktyviosioms karo veiksmoms, atstatymas užtruks ilgai.
Evakuotieji bando kurti naują gyvenimą naujose vietose – ieško darbo, vaikai pradeda lankyti mokyklas, šeimos stengiasi integruotis į vietos bendruomenes. Tačiau ilgesys namams ir netikrumas dėl ateities yra nuolatiniai palydovai. Psichologai pastebi, kad daugelis evakuotųjų patiria depresiją, nerimo sutrikimus ir kitas su trauma susijusias problemas.
Situacija fronto zonoje primena, kad karas – tai ne tik kovos veiksmai fronto linijoje, bet ir milijonų civilių gyvenimų sugriovimas. Kiekviena evakuacija – tai asmeninė tragedija, šeimos, kuri priversta palikti viską ir pradėti iš naujo. Tarptautinė bendruomenė turi toliau remti Ukrainą ne tik ginklais, bet ir humanitarine pagalba, nes civilių apsauga ir jų teisė į orų gyvenimą turi likti prioritetu. Tik užtikrinus saugumą ir paramą nukentėjusiems žmonėms galima kalbėti apie ilgalaikę regiono ateitį ir atkūrimą po karo.