Kai rytas virto košmaru
Spalio 7-oji, 2023 metai. Data, kuri amžiams įsirėžė į tūkstančių žmonių atmintį kaip viena baisiausių jų gyvenimo dienų. Ankstyvą šeštadienio rytą, kai daugelis izraeliečių dar miegojo arba ruošėsi ramiai praleisti savaitgalį, prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta didžiausia ataka prieš Izraelį per pastaruosius 50 metų. Hamas kovotojai peržengė Gazos ruožo sieną keliose vietose, o jų taikiniais tapo ne tik kariniai objektai, bet ir civiliai gyventojai – šeimos namuose, jaunimas muzikos festivalyje, vyresnio amžiaus žmonės pasienio kaimuose.
Tai, kas įvyko tą dieną, vis dar sunku suvokti net tiems, kurie išgyveno. Liudininkai pasakoja apie scenas, kurios labiau primena siaubo filmus nei realybę. Jų pasakojimai – tai ne tik istoriniai dokumentai, bet ir skaudus priminimas apie tai, kaip greitai įprastas gyvenimas gali virsti pragaru.
Muzikos festivalio tragedija: kai šventė virto žudynėmis
„Supernova” muzikos festivalis netoli Re’im kibuzo turėjo būti džiaugsmo ir laisvės švente. Apie 3500 daugiausia jaunų žmonių šoko ir linksminosi po atviru dangumi, švęsdami Sukot šventę. Tai, kas prasidėjo kaip nuostabus vakarėlis gamtoje, per kelias minutes virto neapsakomu košmaru.
Maya Alper, 24 metų festivalio dalyvė, prisimena: „Apie 6:30 ryto pradėjome girdėti raketas. Iš pradžių niekas per daug nesijaudino – mes juk gyvename Izraelyje, tai kartais nutinka. Bet tada pradėjo skambėti telefonai, žmonės ėmė rėkti. Organizatoriai liepė bėgti.”
Tai, kas vyko toliau, Maya aprašo kaip visišką chaosą. Žmonės bėgo visomis kryptimis, vieni šoko į automobilius, kiti bandė pasislėpti krūmuose ar nedideliuose betoniniuose slėptuvėse, kurie paprastai skirti nuo raketų apsisaugoti. Niekas nesuprato, kad pavojus artėja ne iš oro.
„Pamačiau džipus, kurie lėkė tiesiai į minią. Iš jų šaudė. Tiesiog šaudė į visus, kas judėjo. Žmonės krito aplink mane. Kraujas, riksmai – tai neišdils iš atminties niekada,” – pasakoja Maya, kurios balsas vis dar dreba prisimenant tą rytą.
Noam Shai, vienas iš išgyvenusiųjų, atsidūrė slėptuvėje su dar dešimčia žmonių. „Mes girdėjome, kaip jie vaikšto lauke, šaudo, šaukia. Kai kas bandė įeiti į slėptuvę. Mes laikėme duris iš visų jėgų. Tai tęsėsi valandas. Kai kurie žmonės slėptuvėje meldėsi, kiti tyliai verkė. Viena mergina turėjo panikos priepuolį, mes turėjome ją laikyti, kad neišduotų mūsų buvimo vietos.”
Iš festivalio teritorijos buvo nužudyta daugiau nei 260 žmonių. Kai kurie buvo sušaudyti bėgdami, kiti – sudeginti gyvai automobiliuose, bandydami pabėgti. Keliolika jaunų žmonių buvo pagrobti ir išvežti į Gazą.
Kibuzo Be’eri tragedija: kai namai tapo spąstais
Kibuzo Be’eri bendruomenė, įsikūrusi vos už kelių kilometrų nuo Gazos sienos, visada gyveno su tam tikra rizika. Bet niekas nesitikėjo tokio brutalumo. Spalio 7-osios rytą Hamas kovotojai įsiveržė į kibuzo teritoriją ir pradėjo sistemingą išpuolį prieš civilius gyventojus.
Amit Solvy, 38 metų Be’eri gyventojas, pasakoja apie akimirkas, kai suprato, kad jų kibuze yra teroristai: „Išgirdau šūvius visai šalia. Pažvelgiau pro langą ir pamačiau ginkluotus vyrus, kurie vaikščiojo tarp namų. Jie šaudė į duris, mėtė granatas į langus. Tai nebuvo karinė operacija – tai buvo medžioklė ant žmonių.”
Amit su žmona ir dviem vaikais užsidarė savo namų saugioje patalpoje – specialiame kambaryje su sustiprintomis durimis, kurį turi daugelis izraeliečių namų. „Mes sėdėjome ten 14 valandų. Girdėjome, kaip jie vaikšto po mūsų namus, daužo daiktus, šaukia. Vaikai buvo išsigandę iki mirties. Aš laikiau ranką ant mažosios burnos, kad ji neverkštų per garsiai.”
Yarden Roman, kita Be’eri gyventoja, neturėjo tiek sėkmės. Jos pasakojimas yra vienas iš sunkiausių: „Jie įsiveržė į mūsų namus. Mano vyras bandė juos sulaikyti prie durų. Jie jį nušovė man prieš akis. Paskui paėmė mane ir mūsų trejų metų dukrą. Mus tempė link Gazos. Kelionėje man pavyko pabėgti, bet mano dukrą jie pasiėmė.”
Per ataką Be’eri kibuze žuvo daugiau nei 100 žmonių – beveik dešimtadalis visos bendruomenės. Kai Izraelio kariuomenė galų gale atsiėmė kontrolę, kareiviai rado scenas, kurias aprašo kaip neįsivaizduojamas. Šeimos nužudytos savo namuose, kai kurie žmonės sudeginti, kūnai suluošinti.
Pirmieji atsakai: kai pagalba užtruko per ilgai
Vienas iš skaudžiausių aspektų daugeliui išgyvenusiųjų yra tai, kad pagalba atėjo ne iš karto. Dėl atakos masto ir netikėtumo Izraelio saugumo pajėgos pirmąsias valandas tiesiog negalėjo pasiekti visų vietų vienu metu.
Matan Aharoni, savanoriškas gelbėtojas iš organizacijos „United Hatzalah”, buvo vienas pirmųjų, atvykusių į festivalio vietą: „Tai, ką pamačiau, neapsakoma. Kūnai visur. Sudegę automobiliai su žmonėmis viduje. Kai kurie sužeisti vis dar slapstėsi krūmuose, bijodami išeiti, nes nežinojo, ar teroristai dar ten. Mes dirbome po saulės kepinami, nuolat žvalgydamiesi, ar nesame patys taikinyje.”
Izraelio kariuomenės kareiviai, kurie galiausiai atvyko į pasienio kibuzo, susidūrė su situacija, kuriai nebuvo treniruoti. Vienas kareivis, pageidavęs likti anonimiškas, pasakoja: „Mes žinojome, kaip kovoti su teroristais. Bet čia buvo kas kita. Jie laikė įkaitus, slėpėsi namuose su civiliais. Kiekvienas sprendimas galėjo reikšti gyvybę ar mirtį nekaltam žmogui.”
Daugelis išgyvenusiųjų vis dar jaučia kartėlį dėl to, kad pagalba užtruko. „Mes šaukėmės pagalbos valandų valandas. Žinojome, kad kariuomenė yra tik už kelių kilometrų. Bet jie neatvyko. Mes jutomės palikti,” – sako Doron Asher, kibuzo Kfar Aza gyventojas.
Pagrobti ir dingę: šeimų kančia tęsiasi
Vienas iš sunkiausių atakos padarinių – daugiau nei 240 žmonių, įskaitant vaikus, vyresnio amžiaus žmones ir užsieniečius, buvo pagrobti ir išvežti į Gazą. Jų šeimų kančia nepasibaigė spalio 7-ąją – ji tęsiasi kiekvieną dieną.
Rachel Goldberg, kurios 23 metų sūnus Hersh buvo pagrobtas iš muzikos festivalio, pasakoja: „Paskutinį kartą girdėjau iš jo 8:11 ryto. Jis rašė: ‘Mama, myliu tave’. Tai buvo prieš jo paimant. Vėliau sužinojau, kad jis buvo sužeistas – neteko rankos. Bet jis gyvas. Bent jau buvo gyvas. Dabar nežinau. Kiekvieną dieną keliuosi nežinodama, ar mano sūnus dar kvėpuoja.”
Šeimos organizavo demonstracijas, susitikimus su politikais, kampanijas socialiniuose tinkluose. Jų reikalavimas paprastas: padaryti viską, kad jų artimieji grįžtų namo. Bet derybos sudėtingos, o kiekviena praeinanti diena didina nerimą.
Yael Alexander, kurios vyras Edan buvo paimtas iš kibuzo Kfar Aza, sako: „Mes nežinome nieko. Ar jis sužeistas? Ar jis gauna maistą, vandenį? Ar jis apskritai gyvas? Ši nežinia – tai kasdienė kankynė. Naktimis negaliu užmigti, galvodama, kokiomis sąlygomis jis ten galbūt yra.”
Psichologiniai randai: trauma, kuri neišnyks
Net tie, kurie fiziškai išliko nesužeisti, nešiojasi gilias emocines žaizdas. Psichologai, dirbantys su išgyvenusiaisiais, sako, kad daugelis kenčia nuo sunkios potrauminio streso sutrikimo formos.
Dr. Tal Nitzan, psichologė iš Tel Avivo, kuri konsultuoja festivalio išgyvenusiuosius, pasakoja: „Daugelis negali miegoti. Kai užmerkia akis, vėl mato tas scenas. Garsesni garsai – automobilio išmetimo sistema, fejerverkai – sukelia panikos priepuolius. Kai kurie negali grįžti į normalų gyvenimą – negali eiti į darbą, bendrauti su žmonėmis, net išeiti iš namų.”
Yael Regev, kuri išgyveno festivalyje slėpdamasi tarp krūmų šešias valandas, sako: „Aš nebeesu ta pati žmogus. Negaliu klausytis muzikos – ji primena tą rytą. Negaliu būti minioje – jaučiuosi spąstuose. Kartais net savo namuose nejaučiuosi saugi. Kas man garantuoja, kad tai neįvyks vėl?”
Vaikai, kurie išgyveno atakas, ypač pažeidžiami. Daugelis matė dalykus, kurių joks vaikas neturėtų matyti. Tėvai pasakoja apie vaikus, kurie nebemoka žaisti, kurie nuolat klausia, ar teroristai vėl ateis, kurie bijo kiekvieno nežinomo garso.
Bendruomenių sugriovimas ir atstatymo bandymai
Kai kurie kibuzo, tokie kaip Be’eri ir Kfar Aza, buvo taip smarkiai pažeisti ir traumuoti, kad daugelis gyventojų nežino, ar kada nors galės grįžti. Bendruomenės, kurios egzistavo dešimtmečius, dabar išsisklaidžiusios po visą šalį, gyvenančios laikinuose būstuose, viešbučiuose, pas gimines.
Michal Paikin, Be’eri gyventoja, dabar gyvenanti Tel Avive, sako: „Mūsų kibuzo nebėra. Ne tik fiziškai – namai sudeginti, viskas sunaikinta. Bet ir kaip bendruomenės. Tiek daug žmonių žuvo. Tie, kurie liko, visi išsisklaidė. Kaip mes galime atstatyti tai, kas buvo? Kaip galime grįžti į vietą, kur įvyko tokios siaubingos dalykos?”
Tačiau yra ir tų, kurie pasiryžę grįžti. Amit Solvy, kurio pasakojimą girdėjome anksčiau, sako: „Tai mūsų namai. Mes čia gyvenome visą gyvenimą. Jei mes nesugrįšime, tai reikš, kad jie laimėjo. Aš noriu, kad mano vaikai užaugtų čia, kad jie matytų, jog mes nesame palaužti.”
Kai kurios bendruomenės pradeda organizuoti atminimo renginius, statyti paminklus, kurti paramos grupes. Tai lėtas ir skausmingas procesas, bet daugelis jaučia, kad tai būtina ne tik išgyvenusiesiems, bet ir tiems, kurie žuvo – jų atminimas turi būti išsaugotas.
Kai istorija tampa asmeniška: ko galime pasimokyti
Spalio 7-osios įvykiai parodė, kaip greitai įprastas gyvenimas gali pasikeisti. Liudininkų pasakojimai – tai ne tik istoriniai dokumentai, bet ir priminimas apie žmogaus trapumą ir atsparumą vienu metu.
Daugelis išgyvenusiųjų dabar jaučia pareigą pasakoti savo istorijas, nors tai ir skausminga. Jie nori, kad pasaulis žinotų, kas tiksliai įvyko, ne tik iš naujienų antraščių, bet iš tų, kurie tai patyrė savo kailiu. „Jei aš nepasakosiu, kas man nutiko, tai bus tarsi to niekada nebuvo. O tie žmonės, kurie žuvo šalia manęs – jie nusipelno, kad jų istorijos būtų išgirstos,” – sako Noam Shai.
Psichologai pabrėžia, kad pasakojimas gali būti dalis gijimo proceso, nors tai turi vykti tuo tempu, kuris tinka kiekvienam individui. Kai kuriems reikia laiko, kiti jaučia poreikį kalbėti iš karto. Nėra vieno teisingo būdo susidoroti su tokia trauma.
Tarptautinė bendruomenė taip pat turi pasimokyti iš šių įvykių. Civilių apsauga konflikto zonose, greitų reagavimo mechanizmų svarba, psichologinės pagalbos prieinamumas po masinio smurto įvykių – visa tai tampa dar aktualesniu po spalio 7-osios.
Tie, kurie išgyveno tą dieną, dabar nešiojasi istorijas, kurios niekada nebus pamirštos. Jų pasakojimai – tai liudijimas apie žmogaus gebėjimą išgyventi net baisiausias aplinkybes, bet ir priminimas apie tai, kokią kainą moka civiliai gyventojai, kai smurtas tampa ginklu. Kiekvienas pasakojimas, kiekviena ašara, kiekvienas prisiminimai – tai dalys didesnės istorijos apie dieną, kuri pakeitė tūkstančius gyvenimų amžiams.