Teismas atmetė Šeibutytės ieškinį prieš buvusį ministrą Gylį
Vilniaus apygardos teismas atmetė buvusios Seimo narės Agnės Šeibutytės ieškinį prieš buvusį švietimo ir mokslo ministrą Dainių Gylį. Šeibutytė teigė, kad Gylys ją šmeižė viešai pasisakydamas apie jos veiklą Seime. Tačiau teismas nusprendė, kad Gylio pasisakymai buvo nuomonės išreiškimas, o ne faktų teigimas, todėl jie negali būti laikomi šmeižtu. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešosios asmenybės turi būti pasirengusios priimti griežtesnę kritiką. Šeibutytė svarsto galimybę skųsti šį sprendimą aukštesnės instancijos teismui.
Konflikto ištakos
Konfliktas tarp Šeibutytės ir Gylio kilo 2022 metų pavasarį, kai tuometinis ministras viešame interviu kritiškai atsiliepė apie Šeibutytės pasiūlymus švietimo reformos klausimu. Gylys tuomet pareiškė, kad Šeibutytės siūlymai „griauna ilgus metus kurtą švietimo sistemą” ir kad politikė „neturi pakankamos kompetencijos vertinti sudėtingus švietimo klausimus”.
Šeibutytė, kuri Seime dirbo Švietimo ir mokslo komitete, šiuos teiginius palaikė šmeižikiškais ir žeminančiais jos profesinę reputaciją. Ji reikalavo, kad Gylys viešai atsiprašytų ir atlygintų jai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį įvertino 10 000 eurų.
Teismo argumentai
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, nusprendė, kad Gylio pasisakymai neperžengia leistinos kritikos ribų. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad politiniame diskurse priimtina aštresnė retorika, o viešieji asmenys turi būti tolerantiškesni kritikai nei eiliniai piliečiai.
„Demokratinėje visuomenėje politikai neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria kiekvienam savo žodžių ir veiksmų kruopščiam nagrinėjimui tiek iš žurnalistų, tiek iš plačiosios visuomenės pusės”, – rašoma teismo sprendime.
Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuri nuosekliai pabrėžia, kad politinė diskusija yra demokratinės visuomenės pagrindas, todėl jai taikomi mažesni apribojimai.
Šeibutytės reakcija
Po teismo sprendimo Šeibutytė išplatino pranešimą, kuriame teigė esanti nusivylusi teismo išvadomis. Ji tvirtino, kad Gylio pasisakymai peržengė nuomonės reiškimo ribas ir buvo pateikti kaip faktai, galintys pakenkti jos reputacijai.
„Mano, kaip politikės, darbas visada buvo grįstas sąžiningumu ir atsakomybe. Kritika yra būtina demokratijos dalis, tačiau ji neturėtų virsti nepagrįstais kaltinimais”, – teigė Šeibutytė.
Ji nurodė, kad su savo teisininkais analizuoja teismo sprendimą ir svarsto galimybę per 30 dienų pateikti apeliacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.
Žodžio laisvės ir reputacijos pusiausvyra
Ši byla atspindi platesnį teisinį ir etinį klausimą apie žodžio laisvės ribas politiniame diskurse. Lietuvos teismai, kaip ir daugelis Europos šalių teismų, laikosi pozicijos, kad politikai turi toleruoti didesnį kritikos laipsnį nei privatūs asmenys.
Teisės ekspertai pastebi, kad panašios bylos Lietuvoje nėra retos. Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas dr. Paulius Miliauskas anksčiau yra pažymėjęs, kad politikai dažnai pernelyg jautriai reaguoja į kritiką ir bando ją nutildyti teisinėmis priemonėmis.
„Politikai turėtų suprasti, kad įžengdami į viešąją erdvę, jie neišvengiamai tampa visuomenės dėmesio objektu, o jų veikla – viešų diskusijų tema”, – yra sakęs dr. Miliauskas.
Tarp žodžio ir atsakomybės
Šeibutytės ir Gylio byla primena mums apie subtilią pusiausvyrą tarp žodžio laisvės ir atsakomybės už savo teiginius. Nors teismas šį kartą prioritetą suteikė laisvai politinei diskusijai, kiekviena panaši byla formuoja precedentus ir padeda nubrėžti ribas tarp leistinos kritikos ir garbės bei orumo pažeidimo.
Visuomenė, stebinti šiuos teisinius procesus, gauna svarbią pamoką apie demokratijos veikimą – sistema, kurioje idėjos ir nuomonės gali būti laisvai išsakomos, tačiau kartu reikalaujanti brandaus požiūrio į kritiką ir gebėjimo atskirti asmeninius išpuolius nuo dalykiškos diskusijos. Galiausiai, būtent tokios bylos padeda mums visiems geriau suprasti, kaip išlaikyti pagarbų, bet atvirą dialogą viešojoje erdvėje.