Teismas atmetė buvusios Seimo narės ieškinį dėl šmeižto
Vilniaus apygardos teismas atmetė buvusios Seimo narės Agnės Šeibutytės ieškinį prieš buvusį švietimo ir mokslo ministrą Dainių Gylį. Šeibutytė teigė, kad Gylys ją šmeižė viešai pasisakydamas apie jos veiklą Seime. Tačiau teismas nusprendė, kad Gylio pasisakymai buvo nuomonės išreiškimas, o ne faktų teigimas, todėl jie negali būti laikomi šmeižtu. Teismas taip pat pabrėžė, kad viešosios asmenybės turi būti pasirengusios priimti griežtesnę kritiką. Šeibutytė teismo sprendimą ketina skųsti.
Ginčo esmė ir kontekstas
Konfliktas tarp Šeibutytės ir Gylio kilo po to, kai buvęs ministras 2022 m. viešame renginyje bei vėliau duodamas interviu naujienų portalui kritikavo Šeibutytės darbą Seimo Švietimo ir mokslo komitete. Gylys teigė, kad parlamentarė „nesuvokia švietimo sistemos problemų esmės” ir „prisideda prie sisteminių švietimo reformų stabdymo”.
Šeibutytė, kuri Seime dirbo 2016-2020 m. kadencijoje, savo ieškinyje nurodė, kad tokie pasisakymai pakenkė jos reputacijai ir profesiniam įvaizdžiui. Ji reikalavo, kad teismas įpareigotų Gylį viešai atsiprašyti ir priteistų 5000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Teismo argumentai
Vilniaus apygardos teismas, atmesdamas ieškinį, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kuri aiškiai atskiria nuomonės pareiškimą nuo faktų teigimo. Teisėja Daiva Pranytė-Zalieckienė sprendime pažymėjo:
„Politinė diskusija yra demokratinės visuomenės pagrindas, o politikai, kaip viešieji asmenys, turi toleruoti didesnį kritikos laipsnį nei privatūs asmenys. Atsakovo pasisakymai, nors ir aštrūs, neperžengė leistinos kritikos ribų.”
Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Gylys savo pasisakymuose nenurodė konkrečių faktų, kurie galėtų būti patikrinti, o išreiškė subjektyvų vertinimą, paremtą savo, kaip buvusio švietimo ministro, patirtimi.
Precedentai ir teisinė praktika
Šis atvejis nėra išskirtinis Lietuvos teisminėje praktikoje. 2019 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje dėl politikų tarpusavio kritikos nustatė, kad politinėje arenoje veikiantiems asmenims taikomi aukštesni tolerancijos standartai. Teismas tada konstatavo, kad „politinė kritika, net jei ji aštri ir nemandagi, yra būtina demokratinėje visuomenėje”.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad saviraiškos laisvė yra vienas iš demokratinės visuomenės pamatų, o politinė diskusija naudojasi ypatingai stipria apsauga pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 10 straipsnį.
Tarp žodžio laisvės ir garbės apsaugos
Šis teismo sprendimas dar kartą patvirtina sudėtingą balansą tarp žodžio laisvės ir asmens garbės bei orumo apsaugos. Politikai, pasirinkdami viešą veiklą, neišvengiamai tampa visuomenės dėmesio objektu ir turi būti pasirengę atlaikyti kritikos strėles.
Teisininkų nuomone, tokie sprendimai stiprina demokratinę diskusiją Lietuvoje. Vilniaus universiteto teisės profesorius Vytautas Mizaras, komentuodamas panašius atvejus, yra pabrėžęs, kad „pernelyg griežti apribojimai kritikuoti politikus gali turėti atgrasantį poveikį viešajai diskusijai ir žurnalistinėms laisvėms”.
Šeibutytės advokatai jau pareiškė, kad sprendimą skųs Lietuvos apeliaciniam teismui, argumentuodami, kad kai kurie Gylio pasisakymai peržengė nuomonės ribas ir buvo pateikti kaip faktai.
Žodžio laisvės kaina politikos arenoje
Politikų tarpusavio kritika ir viešų asmenų teisė į reputaciją išlieka viena įtempčiausių teisinių sričių. Šiandien, kai socialiniai tinklai ir žiniasklaida leidžia akimirksniu paskleisti nuomonę milijonams, riba tarp leistinos kritikos ir šmeižto tampa vis sunkiau apibrėžiama. Vis dėlto, teismų praktika nuosekliai formuoja poziciją, kad demokratinėje visuomenėje politikai turi būti pasirengę atlaikyti kritikos bangą – kartais skaudžią, kartais neteisingą, bet būtiną visuomenės dialogui. Kaip taikliai pastebėjo teisėja Pranytė-Zalieckienė, „politinė arena nėra vieta jautriai širdžiai”. Šis atvejis primena, kad įžengus į politiką, tenka priimti ne tik galios privilegijas, bet ir viešumo naštą.