Vilniaus apygardos administracinis teismas vėl turės spręsti, ar priimti poetės Salomėjos Nėries anūkės ir asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ skundą dėl paminklo Vilniuje nukėlimo. Skundas buvo pateiktas dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta nukelti paminklą Salomėjai Nėriai. Anūkė ir asociacija teigia, kad paminklas turėtų būti pašalintas dėl poetės veiklos sovietmečiu, kuri, jų nuomone, neatitinka šiandienos vertybių. Teismas anksčiau buvo atsisakęs priimti skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė iš naujo nagrinėti šį klausimą. Dabar Vilniaus apygardos administracinis teismas turės iš naujo įvertinti, ar skundas yra pagrįstas ir ar jis gali būti priimtas nagrinėti. Šis klausimas sulaukė didelio visuomenės dėmesio, nes susijęs su istorijos ir atminties politika Lietuvoje.
Salomėja Nėris yra viena iš žymiausių Lietuvos poezijos figūrų, tačiau jos veikla sovietmečiu kelia daug diskusijų. Ji buvo viena iš tų, kurie pasirašė vadinamąjį „Liaudies seimo“ nutarimą dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungą 1940 metais. Tai buvo laikoma kolaboravimu su sovietų valdžia, ir dėl to jos atminimas Lietuvoje yra vertinamas prieštaringai.
Paminklas Salomėjai Nėriai Vilniuje buvo pastatytas 1974 metais, sovietmečiu, ir nuo tada tapo diskusijų objektu. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais, daugelis sovietinių paminklų buvo pašalinti arba perkelti į Grūto parką, tačiau Nėries paminklas liko savo vietoje. Tai sukėlė diskusijas apie tai, kaip Lietuva turėtų elgtis su savo sudėtinga istorija ir kaip turėtų būti vertinami asmenys, kurie vienaip ar kitaip prisidėjo prie sovietinės valdžios įtvirtinimo.
Šis teismo procesas yra dalis platesnės diskusijos apie tai, kaip Lietuva turėtų tvarkytis su savo istoriniu paveldu ir kaip turėtų būti vertinami asmenys, kurie turėjo prieštaringą vaidmenį šalies istorijoje. Tai taip pat atspindi platesnę tendenciją Rytų Europoje, kur daugelis šalių peržiūri savo istoriją ir bando susitaikyti su praeities įvykiais, kurie buvo paveikti sovietinės okupacijos.
Visuomenės nuomonė šiuo klausimu yra susiskaldžiusi. Vieni mano, kad paminklas turėtų būti pašalintas kaip sovietinės propagandos simbolis, kiti teigia, kad jis turėtų likti kaip istorinis artefaktas, primenantis apie sudėtingą Lietuvos istoriją. Šis teismo sprendimas gali turėti ilgalaikių pasekmių ne tik Vilniaus miesto kraštovaizdžiui, bet ir visos šalies požiūriui į savo istoriją.