Miestas, kurio niekas nenorėjo ginti
Toreckas – nedidelis Donecko srities miestas, kuris dar prieš kelerius metus buvo žinomas tik dėl savo anglies kasyklų ir pramonės įmonių. Dabar šis pavadinimas vis dažniau skamba karo suvestinėse, o jo gyventojai stengiasi išvykti, kol dar yra tokia galimybė. Situacija čia primena tai, kas vyko Bachmute, Avdijivkoje ar Mariupolyje – miestas pamažu virsta griuvėsiais, o jo gatvės tampa mūšio lauku.
Rusijos pajėgos jau kelias savaites intensyviai spaudžia Torecko kryptimi, naudodamos tą pačią taktiką, kuri buvo taikyta ir kituose Donbaso miestuose. Masinis artilerijos apšaudymas, aviacijos smūgiai ir pėstininkų bangos, kurios bando įsitvirtinti kiekviename pastate. Ukrainos gynėjai laikosi, tačiau kiekviena diena atneša naujų iššūkių ir nuostolių.
Vietos gyventojai pasakoja, kad miestas jau seniai nebeatrodo kaip gyvenamoji vieta. Daugelis namų sugriautas, elektros tiekimas nutrūksta kas kelias valandas, o vandens tiekimas veikia tik kai kuriose miesto dalyse. Tie, kurie dar lieka, dažniausiai yra pagyvenę žmonės, neturintys nei galimybių, nei jėgų evakuotis.
Kodėl Toreckas tapo taikiniu
Strategiškai Toreckas nėra kažkoks ypatingas taškas žemėlapyje, tačiau jo užėmimas leistų rusams toliau stumtis link Konstantinovkos ir Kramatorsko. Tai dalis platesnės strategijos užimti visą Donecko sritį, kurią Kremlius jau seniai laiko „savo” teritorija. Toreckas yra tarsi dar vienas laiptelis šioje kruvinos logikos grandinėje.
Be to, miestas yra santykinai nedidelis, o jo gynybinės pozicijos nėra tokios stiprios kaip didesnių miestų. Rusijos vadovybė, matyt, tikisi, kad Torecką pavyks užimti greičiau ir mažesnėmis sąnaudomis nei Bachmutą, kurio mūšis užtruko daugiau nei dešimt mėnesių. Tačiau realybė rodo, kad net ir nedidelio miesto gynyboje ukrainiečiai sugeba priešintis ilgiau, nei priešas tikisi.
Kitas aspektas – propagandinis. Kremliui reikia bent kokių nors pergalių, kurias būtų galima parodyti savo gyventojams. Po nesėkmių Charkivo ir Chersono srityse, po lėto judėjimo pirmyn Donbase, kiekvienas užimtas miestas tampa svarbia informacine kortele. Net jei tas miestas yra beveik visiškai sugriautos griuvėsių krūva.
Kaip atrodo gyvenimas fronto linijoje
Tie keli tūkstančiai žmonių, kurie dar lieka Torecke, gyvena beveik požeminį gyvenimą. Rūsiai tapo naujais namais daugeliui šeimų. Čia žmonės miega, gamina maistą ant laužo ar dujinių viryklių, čia augina vaikus. Dienos šviesa tampa prabanga, nes išeiti į lauką reiškia rizikuoti gyvybe.
Humanitarinė pagalba atvyksta nereguliariiai – tai priklauso nuo to, ar saugu vairuotojams įvažiuoti į miestą. Kartais pagalba atvežama tik kartą per savaitę ar net rečiau. Žmonės dalijasi tuo, ką turi, bando išgyventi iš atsargų, kurias sukaupė dar prieš prasidedant intensyviems mūšiams.
Medicininė pagalba beveik neprieinama. Ligoninė sugriautas, o gydytojai, kurie dar dirba, turi tik minimalų kiekį medikamentų ir įrangos. Sužeistieji dažnai turi būti vežami į kitus miestus, o tai per apšaudymus tampa beveik neįmanoma misija. Yra atvejų, kai žmonės miršta ne nuo sužeidimų, o todėl, kad jiems tiesiog nebuvo suteikta pagalba laiku.
Karių realybė Torecko gatvėse
Ukrainos kariai, ginantys Torecką, susiduria su ta pačia problema kaip ir jų kolegos kituose Donbaso miestuose – priešo pranašumas žmonių skaičiumi ir amunicija. Rusijos pajėgos gali sau leisti siųsti bangą po bangos pėstininkų, net jei prarandamos didelės pajėgos. Ukrainiečiai tokios prabangos neturi.
Kiekvienas namas tampa tvirtove, kiekviena gatvė – mūšio lauku. Kovojama už kiekvieną metrą, o pozicijos keičiasi kelis kartus per dieną. Rytą vieną kvartalą kontroliuoja ukrainiečiai, vakare – rusai, o kitą rytą vėl ukrainiečiai. Tai išsekina fiziškai ir psichologiškai, nes nėra jokio stabilumo, jokios aiškios fronto linijos.
Dronai tapo neatsiejama mūšio dalimi. Abi pusės aktyviai naudoja bepiločius orlaivius žvalgybai ir smūgiams. Kartais kariai sako, kad jaučiasi kaip žaidimo dalyviai, kuriuos stebi iš viršaus. Bet tai ne žaidimas – kiekvienas dronas gali numesti sprogmenį, kuris atima gyvybę ar sunkiai sužeidžia.
Evakuacija, kuri vyksta per vėlai
Valdžios institucijos jau seniai ragina Torecko gyventojus evakuotis, tačiau daugelis žmonių laukė per ilgai. Dabar, kai mūšiai vyksta pačiame mieste, išvykti tapo daug pavojingiau. Keliai apšaudomi, o autobusai, vežantys civilius, tampa taikiniais.
Yra istorijų apie šeimas, kurios bandė išvykti savo automobiliais ir pateko po apšaudymą. Kai kuriems pavyko išsigelbėti, kiti žuvo pakeliui. Tai verčia likusius dar labiau bijoti bandyti palikti miestą – geriau likti rūsyje, kurį pažįsti, nei rizikuoti kelionėje į nežinomybę.
Savanoriai ir kariai kartais organizuoja evakuacijas, naudodami trumpas paliaubas ar santykinai ramius momentus. Bet tokių momentų vis mažėja. Kuo arčiau fronto linija, tuo sunkiau išvežti žmones. O tie, kurie lieka, žino, kad jų šansai išvykti saugiai mažėja kiekvieną dieną.
Informacinis karas aplink Torecką
Rusijos propaganda jau dabar skelbia apie „išvadavimą” Torecko, nors realybė yra visai kitokia. Skelbiama, kad gyventojai laukia rusų karių kaip išvaduotojų, kad miestas greitai bus atstatytas ir sugrąžintas į normalų gyvenimą. Bet kas bent kiek stebi situaciją, supranta, kad tai melas.
Ukrainos pusė taip pat bando kontroliuoti naratyvą, tačiau dažnai informacija apie realią padėtį fronte pasiekia visuomenę su vėlavimu. Tai daroma saugumo sumetimais – negalima leisti priešui žinoti tikslios situacijos. Bet tai sukuria informacinį vakuumą, kurį užpildo gandai ir spekuliacijos.
Socialiniuose tinkluose plinta įvairūs vaizdo įrašai iš Torecko – ir ukrainiečių, ir rusų šaltinių. Dažnai sunku suprasti, kas iš tikrųjų vyksta, nes abi pusės rodo tik tai, kas jiems naudinga. Tikroji padėtis paprastai yra kažkur per vidurį – nei tokia tragiška, kaip rodo vieni, nei tokia sėkminga, kaip teigia kiti.
Kas laukia miesto ateityje
Torecko likimas, deja, atrodo panašus į kitų Donbaso miestų likimą. Net jei ukrainiečiams pavyktų išlaikyti kontrolę, miestas jau dabar yra taip smarkiai sugriautas, kad jo atstatymas užtruks daugelį metų. O jei miestas patektų į rusų rankas, jo gyventojai susidurtų su okupacijos realybe – represijomis, priverstine rusifikacija ir gyvenimo sąlygomis, kurios vargu ar bus geresnės nei dabar.
Vietos žmonės, kurie jau evakavosi, sako, kad nebežino, ar dar kada nors galės grįžti namo. Daugelis jų namai jau sugriauti, o tie, kurie dar stovi, greičiausiai bus sunaikinti per artimiausius mūšius. Toreckas tampa dar vienu miesto vardu, kuris simbolizuoja šio karo beprasmybę ir žiaurumą.
Praktiškai kalbant, visiems, kurie dar lieka Torecke ar panašiuose miestuose, patariama rimtai apsvarstyti evakuaciją. Taip, tai sunku, baisu, reikia palikti viską, ką turėjai. Bet gyvybė yra svarbesnė už turtą ar įpročius. Jei yra bent menkiausia galimybė išvykti – ja reikia pasinaudoti, kol dar ne per vėlai.
Kai miestas tampa simboliu, o ne namais
Toreckas jau nebėra tiesiog miestas žemėlapyje. Jis tapo dar vienu simboliu to, kaip karas naikina ne tik pastatus, bet ir žmonių gyvenimus, viltis, ateitį. Kiekvienas toks miestas – Mariupolis, Bachmutаs, Avdijivka, o dabar ir Toreckas – primena, kad už kiekvienos karo suvestinės skaičių slypi tikri žmonės su savo istorijomis, skausmu ir prarastais namais.
Niekas nežino, kiek dar tokių miestų taps fronto linija. Niekas negali pasakyti, kada šis karas baigsis ir ar tie, kurie išvyko, galės kada nors grįžti. Bet viena aišku – kiekviena diena, kai Toreckas ir panašūs miestai lieka mūšio lauku, yra dar viena diena, kai žmonės praranda viską, kas jiems buvo svarbu. Ir nors strateginė reikšmė, propagandinės pergalės ar teritorinė kontrolė gali būti svarbūs politikams ir generolams, paprastiems žmonėms svarbiausia yra išlikti gyviems ir turėti vietą, kurią galėtų vadinti namais.