Nauja era Vašingtone – nerimo bangos Kyjive
Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus sukėlė nemažai diskusijų visame pasaulyje, tačiau galbūt niekur šis įvykis nesukėlė tiek nerimo kaip Ukrainoje. Kyjivas, kuris pastaruosius dvejus metus rėmėsi amerikiečių karinės ir finansinės paramos stuburu, dabar žvelgia į ateitį su mišriomis emocijomis. Trumpo retorika rinkimų kampanijos metu – žadėjimai užbaigti karą per 24 valandas, kritika dėl paramos apimčių, netgi užuominos apie galimus sandorius su Kremliumi – visa tai verčia ukrainiečius rimtai pergalvoti savo strategiją.
Reikia pripažinti, kad Bideno administracija, nors ir ne visada tokiu greičiu, kokio norėjo Kyjivas, vis dėlto tapo patikimiausiu Ukrainos rėmėju. Dešimtys milijardų dolerių karinės pagalbos, HIMARS sistemos, Patriot priešraketinės gynybos kompleksai, šarvuočiai, amunicija – visa tai leido Ukrainai ne tik išsilaikyti, bet ir atsikovoti dalį okupuotų teritorijų. Dabar šis stabilumas atsidūrė ant svyruojančių svarstyklių.
Ką iš tikrųjų žada Trumpas
Bandant suprasti, ko tikėtis iš naujos administracijos, verta atkreipti dėmesį ne tik į Trumpo žodžius, bet ir į jo komandą. J.D. Vance’as, išrinktas viceprezidentu, ne kartą yra pareiškęs skeptiškas nuomones dėl tolesnės paramos Ukrainai. Jis viešai kėlė klausimą, kodėl Amerika turėtų ir toliau finansuoti karą, kai šalyje yra tiek daug neišspręstų problemų. Tokia retorika, žinoma, neramina ne tik Kyjivą, bet ir visus Rytų Europos sąjungininkus.
Tuo pačiu metu Trumpo artimoje aplinkoje yra ir kitokių balsų. Mike’as Pompeo, buvęs valstybės sekretorius, kuris gali sugrįžti į svarbų postą, yra žinomas kaip gana griežtas Rusijos kritikas. Tai rodo, kad administracija gali būti ne tokia vienalytė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Washingtone vyksta intensyvios diskusijos, ir galutinė politikos kryptis dar nėra visiškai aiški.
Vienas dalykas akivaizdus – Trumpas norės greitų rezultatų. Jis nemėgsta užsitęsusių konfliktų ir mėgsta pozicionuoti save kaip „sandorių meisterį”. Tai reiškia, kad spaudimas Ukrainai sėsti prie derybų stalo gali būti daug didesnis nei anksčiau. Klausimas tik – kokiomis sąlygomis ir ar Kyjivas bus priverstas daryti nuolaidas, kurios anksčiau atrodė nepriimtinos.
Europos dilema ir atsakomybės perkėlimas
Vienas dažniausiai girdimų argumentų iš Trumpo stovyklos – Europa turėtų prisiimti didesnę atsakomybę už savo saugumo užtikrinimą. Ir tiesą sakant, šiame argumente yra racionalaus grūdo. Europos Sąjungos ekonomika yra didesnė nei JAV, tačiau gynybos išlaidos ir karinė parama Ukrainai vis dar gerokai atsilieka nuo amerikiečių indėlio.
Šis spaudimas jau duoda rezultatų. Vokietija, kuri ilgą laiką buvo kritikuojama dėl pernelyg atsargios pozicijos, palaipsniui didina savo įsipareigojimus. Prancūzija kalba apie galimybę siųsti instruktorius į Ukrainą. Lenkija tapo viena didžiausių Ukrainos rėmėjų tiek karinės, tiek humanitarinės pagalbos srityse. Baltijos šalys, nepaisant savo mažo dydžio, proporcingai teikia didžiausią paramą.
Tačiau problema ta, kad Europos karinė pramonė nėra pasiruošusi greitai užpildyti spragų, kurios atsirastų sumažėjus amerikiečių paramai. Amunicijos gamyba, priešlėktuvinės gynybos sistemos, raketų tiekimas – visa tai reikalauja laiko ir investicijų. O laiko Ukraina neturi daug. Kiekviena žiema kare tampa vis sunkesne, o Rusija, nepaisant sankcijų, sugeba išlaikyti savo karo mašinos veikimą.
Derybų scenarijus: kas priimtina, o kas ne
Kalbant apie galimas derybas, svarbu suprasti, kad ne bet kokia taika yra priimtina Ukrainai. Zelenskio administracija ne kartą yra pabrėžusi savo „taikos formulę”, kuri apima pilną teritorinį vientisumą, reparacijas ir Rusijos atsakomybę už karo nusikaltimus. Tačiau realybė tokia, kad šie tikslai gali būti per ambicingi dabartinėje situacijoje.
Vienas iš galimų scenarijų – „korėjiškasis” variantas, kai konfliktas užšąla išilgai dabartinės fronto linijos, bet oficialiai karas nepasibaigia. Tai leistų sustabdyti kraujo praliejimą, tačiau paliktų didžiulę dalį Ukrainos teritorijos okupuotą. Tokį variantą Kyjivas laiko nepriimtinu, nes tai reikštų Rusijos agresijos pripažinimą ir pavojingą precedentą visam pasauliui.
Kitas scenarijus – derybos dėl dalinio teritorijų atidavimo mainais į saugumo garantijas. Čia kyla didžiulis klausimas – kokios tos garantijos turėtų būti? Budapešto memorandumas 1994 metais jau parodė, kad popierinės garantijos be realių įsipareigojimų nieko neverčios. Ukraina norėtų NATO narystės arba bent jau dvišalių gynybos sutarčių su konkrečiais įsipareigojimais, panašiais į tuos, kuriuos turi Izraelis su JAV.
Yra ir radikalesnis variantas, kurį kai kurie analitikai vadina „Suomijos modeliu” – neutralumas mainais į teritorinį vientisumą. Tačiau šis scenarijus atrodo vis mažiau tikėtinas, nes Rusija jau yra parodžiusi, kad jos tikslai siekia daug toliau nei tik Ukrainos neutralumas.
Karinė realybė fronte ir jos įtaka deryboms
Bet kokių derybų sėkmė labai priklauso nuo situacijos fronte. Pastaraisiais mėnesiais Ukrainos pajėgos susiduria su didėjančiu spaudimu, ypač Donbase. Rusija, nepaisant milžiniškų nuostolių, tęsia savo „mėsmalės” taktiką, nuolat mėtydama į frontą naujus dalinius. Avdijivka, Bachmut, Marinka – šie miestai tapo simboliais beprasmiško smurto ir naikinimo.
Ukrainos problema ta, kad mobilizacija yra sudėtinga politinė tema. Visuomenė pavargusi nuo karo, o vyriausybė vengia pernelyg griežtų priemonių, kurios galėtų sukelti vidinį nepasitenkinimą. Tuo tarpu Rusija, turėdama daug didesnę populiaciją ir autoritarinę valdžią, gali sau leisti daug didesnius nuostolius be rimtų politinių pasekmių.
Oro gynybos situacija taip pat lieka kritiška. Rusijos raketų ir dronų atakos prieš civilinę infrastruktūrą tęsiasi, ypač intensyvėjant žiemos mėnesiais. Kiekviena sunaikinta elektrinė, kiekvienas pažeistas šilumos tinklas reiškia papildomus sunkumus civiliams gyventojams. Tai ne tik humanitarinė krizė, bet ir ekonominis smūgis, kuris ilgalaikėje perspektyvoje silpnina Ukrainos gebėjimą tęsti karą.
Ekonominis aspektas: karas kaip finansinė našta
Karo finansavimas tampa vis didesne problema ne tik Ukrainai, bet ir jos rėmėjams. Bideno administracija jau susidūrė su pasipriešinimu Kongrese, kai respublikonai blokavo papildomos pagalbos paketus. Su Trumpu Baltųjų rūmų vadovybėje šis pasipriešinimas tik sustiprės.
Ukrainos ekonomika, nors ir parodė stulbinantį atsparumą, vis dar yra labai priklausoma nuo išorinės pagalbos. Biudžeto deficitas siekia dešimtis milijardų dolerių per metus, o šalies gamybinis pajėgumas yra gerokai sumažėjęs dėl karo. Atstatymo sąnaudos jau dabar vertinamos šimtais milijardų dolerių, o karas dar nesibaigė.
Tarptautiniai finansiniai institutai, tokie kaip TVF ir Pasaulio bankas, teikia paskolas, bet tai tik didina Ukrainos skolos naštą ateityje. Klausimas, kas ir kaip finansuos atstatymą po karo, lieka atviras. Yra kalbų apie įšaldytų Rusijos aktyvų panaudojimą, bet tai kelia sudėtingų teisinių klausimų ir gali užtrukti daugelį metų.
Ką Ukraina gali daryti dabar
Nepaisant neapibrėžtumo, Ukraina nėra bejėgė šioje situacijoje. Yra keletas dalykų, kuriuos Kyjivas gali ir turėtų daryti, kad sustiprintų savo poziciją.
Pirma, diplomatinė ofensyva. Zelenskis ir jo komanda turi intensyviai dirbti su naująja amerikiečių administracija, bandant įtikinti juos, kad parama Ukrainai yra ne tik moralinis imperatyvas, bet ir pragmatiškas investavimas į JAV saugumą. Silpna Ukraina reiškia stipresnę Rusiją, o tai kelia grėsmę visai Europos saugumo architektūrai.
Antra, diversifikacija. Ukraina turi stiprinti ryšius ne tik su Europa, bet ir su kitais partneriais – Japonija, Pietų Korėja, Kanada, Australija. Šios šalys jau teikia paramą, bet jos potencialas yra didesnis. Taip pat svarbu plėtoti gynybinę pramonę pačioje Ukrainoje – dronų gamyba, amunicijos gamyba, remonto pajėgumai.
Trečia, vidiniai reformos. Korupcijos mažinimas, valdymo efektyvumo didinimas, skaidrumo užtikrinimas – visa tai ne tik stiprina šalį viduje, bet ir didina tarptautinį patikimumą. Vakarų rėmėjai nori matyti, kad jų pinigai naudojami efektyviai ir pagal paskirtį.
Kas bus, jei parama sumažės arba nutrūks
Pesimistinis scenarijus, kurio niekas nenori, bet kurį reikia apsvarstyti – ką darytų Ukraina, jei amerikiečių parama drastiškai sumažėtų arba visai nutrūktų? Realybė tokia, kad be JAV paramos Ukraina vargu ar galėtų išlaikyti dabartinę gynybos liniją ilgą laiką.
Europa viena nesugebėtų kompensuoti šios spragos, bent jau trumpuoju laikotarpiu. Tai reikštų, kad Ukraina būtų priversta sėsti prie derybų stalo iš silpnesnės pozicijos, o tai leistų Rusijai diktuoti sąlygas. Toks scenarijus būtų katastrofiškas ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos saugumo tvarkai.
Kita vertus, tokia situacija galėtų tapti žadintuvu Europai pagaliau rimtai imtis savo gynybos. Istorija rodo, kad Europa dažnai reaguoja tik tada, kai krizė tampa akivaizdi ir neišvengiama. Galbūt Trumpo grįžimas ir jo „America First” politika bus tas postūmis, kurio reikia, kad Europa taptų tikrai savarankišku saugumo veikėju.
Kelias į priekį: realistinis optimizmas
Žvelgiant į ateitį, svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp realizmo ir optimizmo. Taip, situacija yra sudėtinga, ir Trumpo prezidentūra kelia daug klausimų. Tačiau Ukraina jau yra įrodžiusi savo atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių. Šalis, kuri 2022 metų vasarį turėjo išgyventi per kelias dienas, vis dar kovoja ir netgi kontrataakuoja.
Svarbu suprasti, kad Vakarų parama Ukrainai nėra tik altruizmas. Tai investicija į tarptautinę tvarką, grindžiamą taisyklėmis, ne jėga. Jei leisime Rusijai laimėti šį karą, tai bus signalas visiems autokratams pasaulyje, kad agresija apsimoka. Kinija žiūri į Ukrainą ir daro išvadas apie Taivaną. Iranas, Šiaurės Korėja, kitos režimai – visi jie stebi, kaip Vakarai reaguoja.
Trumpas, nepaisant savo retorikos, yra pragmatikas. Jei jam bus įrodyta, kad parama Ukrainai atitinka amerikiečių interesus ir gali būti „pergale”, kurią jis galėtų priskirti sau, yra šansų, kad parama tęsis. Čia labai svarbus bus Europos vaidmuo – jei europieciams pavyks įrodyti, kad jie rimtai prisiima atsakomybę, Trumpas gali būti labiau linkęs išlaikyti amerikiečių įsipareigojimus.
Ukrainos kelias į pergalę ar bent jau priimtiną taiką nebus lengvas. Tai pareikalaus diplomatinio meistriškumo, karinės ištvermės, ekonominio atsparumo ir, svarbiausia, tarptautinės paramos. Nauja JAV administracija tikrai pakeis žaidimo taisykles, bet tai nereiškia, kad žaidimas baigtas. Kyjivas turi prisitaikyti, būti lankstus, bet kartu nepamiršti savo pagrindinių tikslų – suvereniteto, teritorinio vientisumo ir teisės gyventi laisvoje, demokratinėje valstybėje.