Nuo 2022 metų vasario, kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, Lietuva priėmė daugiau nei 80 tūkstančių ukrainiečių. Tai didžiausias pabėgėlių srautas į mūsų šalį per visą nepriklausomybės laikotarpį. Šie žmonės atvyko ne kaip turistai ar laikini svečiai – jie tapo mūsų kaimynais, kolegomis, draugais. Kaip šis procesas vyko? Kokios buvo didžiausios problemos ir kaip jas sprendėme? Ir svarbiausia – kaip šiandien atrodo ukrainiečių gyvenimas Lietuvoje?
Pirmosios dienos: chaosas ir solidarumas
Prisimenu tuos pirmuosius karo mėnesius – geležinkelio stotyse ir pasienyje buvo tikras chaosas. Žmonės atvykdavo su lagaminais, krepšiais, dažnai tik su tuo, ką suspėjo susikrauti per kelias valandas. Moterys su vaikais, senoliai, kai kurie su augintiniais. Vyrų beveik nebuvo – jie liko ginti savo šalies.
Lietuvos atsakas buvo stulbinantis. Savivaldybės skubiai ruošė apgyvendinimo vietas, žmonės siūlė savo butus ir namus, savanoriai organizavo maisto ir drabužių rinkimo akcijas. Vilniaus oro uoste ir autobusų stotyse budėjo vertimai, teikė pirmąją pagalbą, padėjo susiorientuoti. Tai nebuvo organizuota iš viršaus – tai buvo spontaniškas visuomenės atsakas.
Vyriausybė greitai priėmė sprendimus dėl laikino prieglobsčio suteikimo, leidimų dirbti, galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis. Ukrainiečiai gavo teisę oficialiai įsidarbinti be jokių papildomų leidimų, jų vaikai – lankyti mokyklas ir darželius. Šie sprendimai buvo priimti per kelias savaites, nors paprastai tokie procesai užtrunka mėnesius ar net metus.
Kur jie apsigyveno ir kaip susikūrė buities pagrindus
Didžioji dalis ukrainiečių apsigyveno didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Tačiau nemažai jų pasklido ir po mažesnius miestus bei miestelius. Kai kurie rado pastogę pas privačius asmenis, kiti – savivaldybių organizuotuose prieglobsčio centruose, treti – išsinuomojo būstą patys.
Būsto klausimas buvo ir tebėra viena didžiausių problemų. Nuomos kainos Lietuvoje ir taip nebuvo mažos, o padidėjus paklausai, jos dar labiau išaugo. Daugelis ukrainiečių šeimų gyvena ankštai – keturiese ar penkiese dviejų kambarių butuose. Kai kurie vis dar gyvena bendrabučiuose ar laikinuose prieglobsčio centruose, nors nuo karo pradžios praėjo jau dveji metai.
Kalbos barjeras iš pradžių buvo milžiniškas. Lietuvių kalba nėra paprasta, o anglų kalba Lietuvoje nėra tokia paplitusi kaip Vakarų Europoje. Tačiau ukrainiečiai greitai pradėjo mokytis – savivaldybės organizavo nemokamus kursus, atsirado savanoriškos iniciatyvos, kalbos mokymosi programos. Šiandien daugelis jau gali susikalbėti lietuviškai bent baziniais klausimais, o vaikai mokyklose per pusmetį ar metus jau laisvai šneka lietuviškai.
Darbo rinka ir ekonominė integracija
Ukrainiečių įsidarbinimas vyko greičiau nei tikėtasi. Jau po kelių mėnesių dauguma darbingo amžiaus ukrainiečių turėjo darbą. Tiesa, ne visi dirba pagal savo kvalifikaciją – buvusi mokytoja dirba pardavėja, inžinierius – sandėlyje, buhalterė – valytoja. Bet žmonės dirba, uždirba, moka mokesčius.
Lietuvos verslas greitai sureagavo. IT sektoriuje ukrainiečiai specialistai buvo labai laukiami – jų kvalifikacija atitiko rinkos poreikius. Statybų, logistikos, prekybos sektoriuose taip pat atsirado daug naujų darbuotojų. Kai kurios įmonės net specialiai organizavo ukrainų kalbos kursus savo lietuviams darbuotojams, kad būtų lengviau bendrauti.
Atsirado ir ukrainiečių verslų. Mažos parduotuvėlės su ukrainietiškais produktais, kavinės, grožio salonai, remonto paslaugos. Kai kurie verslaujantys ukrainiečiai dirba nuotoliniu būdu ukrainietiškoms ar tarptautinėms įmonėms, gyvena Lietuvoje, bet uždirba užsienio valiutą.
Vaikai mokyklose: iššūkiai ir sėkmės istorijos
Vienas jautriausių klausimų – ukrainiečių vaikai mokyklose. Rugsėjį mokyklų duris atvėrė daugiau nei 15 tūkstančių ukrainiečių vaikų. Mokyklos turėjo greitai prisitaikyti – ieškoti mokytojų, galinčių bendrauti ukrainietiškai, organizuoti papildomas lietuvių kalbos pamokas, integruoti vaikus į klases.
Buvo įvairių modelių. Kai kur ukrainiečių vaikai mokėsi atskirose klasėse, bent iš pradžių, kol išmoko kalbą. Kitur juos iš karto integruodavo į įprastas klases. Abiejuose variantuose buvo pliusų ir minusų. Atskiros klasės leido vaikams lengviau prisitaikyti, bet sulėtino integraciją. Tiesioginė integracija paspartino kalbos mokymąsi, bet buvo sunkesnė psichologiškai.
Mokytojai pasakoja, kad ukrainiečių vaikai dažniausiai labai motyvuoti, disciplinuoti, nori mokytis. Tačiau daugelis jų turi psichologinių traumų – paliko namus, draugus, kartais neteko artimųjų. Mokyklose teko stiprinti psichologinę pagalbą, mokytojams – mokytis atpažinti trauma patiriančių vaikų signalus.
Kultūrinis gyvenimas ir bendruomenės kūrimasis
Ukrainiečiai Lietuvoje aktyviai kuria savo bendruomenę. Veikia ukrainietiškos organizacijos, vyksta renginiai, minimos ukrainietiškos šventės. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje reguliariai organizuojami ukrainietiškos kultūros vakarai, koncertai, parodos.
Socialiniuose tinkluose atsirado dešimtys ukrainiečių grupių – nuo bendro pobūdžio iki labai specifinių (tėvų, ieškančių darželio, moterų, ieškančių darbo, žmonių, ieškančių būsto). Šios grupės tapo svarbiu informacijos šaltiniu ir paramos tinklu.
Įdomu tai, kad ukrainiečiai aktyviai dalyvauja ir lietuviškame kultūriniame gyvenime. Jie lanko lietuviškus renginius, festivalius, prisijungia prie vietos iniciatyvų. Kai kurie ukrainiečiai menininkai jau surengė parodas Lietuvoje, muzikantai koncertavo, rašytojai dalyvavo literatūros renginiuose.
Santykiai su vietos gyventojais: nuo entuziazmo iki nuovargio
Pirmaisiais mėnesiais lietuviai buvo labai palaikantys. Ukrainos vėliavos kabojo ant balkonų, žmonės aukojo pinigus, siuntė humanitarinę pagalbą, kviesdavo ukrainiečius į svečius. Bet laikas bėgo, karas tęsėsi, ir pradinis entuziazmas pamažu blėso.
Atsirado ir įtampos taškų. Kai kurie lietuviai pradėjo skųstis, kad ukrainiečiai gauna per daug pagalbos, kad jie „atima” darbo vietas, kad būsto kainos išaugo dėl jų. Socialiniuose tinkluose kartais pasirodo negatyvių komentarų. Tiesa, tyrimai rodo, kad dauguma lietuvių vis dar palaiko ukrainiečius ir mano, kad Lietuva turėtų toliau jiems padėti.
Yra ir daug gražių bendradarbiavimo istorijų. Lietuviai mokytojai padeda ukrainiečiams vaikams mokytis, kaimynai tampa draugais, kolegos darbe – komanda. Kai kurie lietuviai išmoko ukrainietiškai bent kelių frazių, ukrainiečiai – lietuviškai. Atsiranda mišrių šeimų, draugysčių, verslo partnerysčių.
Sveikatos priežiūra ir socialinė apsauga
Ukrainiečiai Lietuvoje turi teisę naudotis nemokama sveikatos priežiūra. Tai buvo svarbus sprendimas, nes daugelis atvyko su lėtinėmis ligomis, reikalingais nuolatinio gydymo, kai kurie – su karo sužalojimais. Poliklinikose ir ligoninėse teko organizuoti vertimo paslaugas, nes ne visi gydytojai kalba angliškai, o ukrainietiškai – dar mažiau.
Socialinė parama ukrainiečiams buvo organizuojama per savivaldybes. Jie galėjo gauti vienkartines išmokas, paramą būstui, pagalbą vaikams. Tačiau šios sistemos nebuvo paruoštos tokiam antplūdžiui, todėl kartais kildavo problemų – ilgos eilės, biurokratiniai keblumai, komunikacijos sunkumai.
Psichologinė pagalba buvo ir tebėra labai reikalinga. Daugelis ukrainiečių patyrė traumą – neteko namų, artimųjų, matė siaubą. Organizacijos ir savanoriai teikia psichologinę pagalbą, bet specialistų, kalbančių ukrainietiškai, trūksta. Kai kurie ukrainiečiai psichologai, atvykę į Lietuvą, pradėjo teikti paslaugas savo tautiečiams – tai labai padėjo.
Kas toliau: laikina stotelė ar nauja tėvynė?
Didžiausias klausimas, kurį užduoda ir patys ukrainiečiai, ir lietuviai – ar jie liks Lietuvoje, ar grįš namo? Atsakymas nėra vienareikšmis. Kai kurie ukrainiečiai jau grįžo – į saugesnius Ukrainos regionus, kur gyvenimas pamažu normalizuojasi. Kiti planuoja grįžti, kai tik baigsis karas. Bet yra ir tokių, kurie jau priėmė sprendimą likti Lietuvoje ilgam.
Ypač tie, kurių vaikai jau įsitvirtino mokyklose, išmoko kalbą, susirado draugų. Tėvai supranta, kad dar vienas persikraustymas, dar vienas prisitaikymas būtų per didelis stresas vaikams. Kai kurie ukrainiečiai jau pradėjo mokytis lietuvių kalbos rimtai, planuoja įgyti Lietuvos pilietybę, perka būstą.
Lietuvai tai reiškia ilgalaikius pokyčius. Mūsų visuomenė tampa įvairesnė, daugiakultūrė. Mokyklose atsiranda daugiau vaikų, kalbančių keliomis kalbomis. Darbo rinkoje – daugiau specialistų. Kultūriniame gyvenime – naujų spalvų ir idėjų.
Žinoma, yra ir iššūkių. Integracija – tai dvipusis procesas. Ukrainiečiai turi mokytis lietuvių kalbos, suprasti mūsų kultūrą, tradicijas, vertybes. Lietuviai turi būti atviri, tolerantiški, padėti integruotis. Valstybė turi investuoti į kalbos mokymą, integracijos programas, kultūrinį dialogą.
Praktiniai patarimai tiems, kas dirba su ukrainiečiais ar nori jiems padėti: būkite kantrūs su kalba – mokymasis užtrunka, nebūkite per daug smalsūs apie karo patirtis – žmonės pasakos, kai bus pasirengę, padėkite su konkrečiais dalykais – nuoroda į gerą lietuvių kalbos kursą, pagalba užpildant dokumentus, patarimas dėl darbo paieškos. Ir nepamirškite, kad ukrainiečiai – ne tik pabėgėliai, kuriems reikia pagalbos. Jie – žmonės su savo talentais, patirtimi, idėjomis, kurie gali daug duoti Lietuvai.
Šiandien, po dveijų metų nuo karo pradžios, galime pasakyti, kad ukrainiečių integracija Lietuvoje vyksta gana sėkmingai. Žinoma, ne viskas tobula – yra problemų su būstu, kalbos barjeru, kartais su tarpkultūriniu supratimu. Bet bendras vaizdas yra pozityvus. 80 tūkstančių žmonių tapo mūsų visuomenės dalimi ne tik formaliai, bet ir realiai – jie gyvena, dirba, mokosi, kuria šalia mūsų. Ir nors ateitis neaiški, viena aišku – ir Lietuva, ir ukrainiečiai iš šios patirties išeina pasikeitę, o galbūt ir praturtėję.