Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Valdemaro Rupšio išreikštas pritarimas galimam Lietuvos pasitraukimui iš Otavos konvencijos sukėlė nemažai diskusijų tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Otavos konvencija, oficialiai žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų naudojimo, kaupimo, gamybos ir perdavimo draudimo bei jų sunaikinimo, buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 metais. Ji siekia uždrausti priešpėstines minas, kurios dažnai sukelia ilgalaikę žalą civiliams gyventojams net ir pasibaigus konfliktams.
Lietuvos kariuomenės vadovybė argumentuoja, kad dabartinė geopolitinė situacija, ypač atsižvelgiant į Rusijos agresiją Ukrainoje ir padidėjusią įtampą Baltijos regione, reikalauja peržiūrėti gynybos strategijas. Priešpėstinės minos galėtų būti laikomos efektyvia priemone, siekiant apsaugoti šalies teritoriją nuo galimų invazijų. Tačiau šis požiūris susiduria su kritika dėl humanitarinių pasekmių ir galimo tarptautinio pasmerkimo.
Lietuvos politikai ir visuomenė yra susiskaldę šiuo klausimu. Vieni mano, kad nacionalinis saugumas turėtų būti prioritetas, net jei tai reikštų pasitraukimą iš tarptautinių susitarimų. Kiti pabrėžia, kad Lietuva, kaip Europos Sąjungos ir NATO narė, turėtų laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir ieškoti kitų būdų stiprinti savo gynybą, nesukeliant pavojaus civiliams.
Tarptautinė bendruomenė taip pat stebi šią situaciją. Pasitraukimas iš Otavos konvencijos galėtų turėti pasekmių Lietuvos santykiams su kitomis šalimis, ypač tomis, kurios stipriai palaiko konvencijos tikslus. NATO sąjungininkai gali būti susirūpinę dėl tokio žingsnio, nes jis gali sukelti įtampą aljanse ir pakenkti bendroms gynybos pastangoms.
Diskusijos dėl galimo pasitraukimo iš Otavos konvencijos Lietuvoje dar tik prasideda, ir tikėtina, kad jos bus intensyvios. Šis klausimas reikalauja kruopštaus svarstymo, atsižvelgiant į tiek nacionalinius, tiek tarptautinius aspektus, ir sprendimas turės ilgalaikių pasekmių šalies saugumui ir reputacijai.