Valdininkės istorija atskleidžia gilias problemas, su kuriomis susiduria viešojo sektoriaus darbuotojai, kai jie bando atskleisti korupciją ar kitus neteisėtus veiksmus. Tai nėra vienintelis atvejis, kai asmenys, dirbantys viešajame sektoriuje, susiduria su grėsmėmis dėl savo darbo. Panašios situacijos buvo užfiksuotos ir kitose šalyse, kuriose korupcija yra plačiai paplitusi.
Grasinimai ir persekiojimas gali turėti rimtų pasekmių ne tik asmeniniam gyvenimui, bet ir visuomenės pasitikėjimui viešosiomis institucijomis. Kai darbuotojai bijo pranešti apie neteisėtus veiksmus, korupcija gali klestėti be jokių pasekmių. Tai pabrėžia būtinybę stiprinti apsaugos mechanizmus ir užtikrinti, kad pranešėjai būtų apsaugoti nuo bet kokių represijų.
Teisėsaugos institucijos turi atlikti svarbų vaidmenį užtikrinant, kad tokie grasinimai būtų rimtai vertinami ir kad būtų imtasi veiksmų prieš tuos, kurie bando įbauginti viešojo sektoriaus darbuotojus. Tai gali apimti specialiųjų tyrimų grupių sukūrimą, kurios būtų atsakingos už tokių atvejų tyrimą, taip pat griežtesnių įstatymų priėmimą, kurie numatytų griežtas bausmes už grasinimus ir persekiojimą.
Be to, svarbu skatinti kultūrą, kurioje pranešėjai būtų vertinami ir gerbiami už jų drąsą. Tai gali būti pasiekta per viešą pripažinimą ir apdovanojimus, taip pat per švietimo programas, kurios pabrėžia pranešėjų svarbą kovojant su korupcija.
Valdininkės istorija turėtų būti laikoma įspėjimu ir paskata imtis veiksmų, siekiant užtikrinti, kad viešojo sektoriaus darbuotojai galėtų dirbti be baimės dėl savo saugumo. Tik taip galima užtikrinti, kad korupcija būtų efektyviai kovojama ir kad visuomenė galėtų pasitikėti savo institucijomis.