Retai girdimas pripažinimas iš Kremliaus generolo
Rusijos kariuomenės generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas – figūra, kuri paprastai vengia viešumo ir ypač nenori kalbėti apie nesėkmes fronte – netikėtai pripažino, kad Rusijos pajėgos patiria nuostolių Ukrainoje. Šis pareiškimas, nors ir labai atsargiai suformuluotas, yra neįprastas žingsnis šalies karinei vadovybei, kuri dažniausiai skelbia tik pergales ir „sėkmingus operacijų vykdymus”.
Gerasimovo komentarai pasirodė per susitikimą su aukštaisiais karininkais, kur jis kalbėjo apie „sudėtingą situaciją” tam tikruose fronto ruožuose. Nors konkrečių skaičių generolas nepateikė, pats faktas, kad nuostoliai buvo paminėti, rodo kelis dalykus. Pirma, situacija fronte gali būti dar sudėtingesnė nei Maskva nori pripažinti. Antra, tokius pareiškimus galbūt reikia daryti dėl augančio nepasitenkinimo tarp pačių karininkų ir kareivių šeimų.
Kas yra Valerijus Gerasimovas ir kodėl jo žodžiai svarbūs
Valerijus Gerasimovas nėra eilinis karininkas. Jis yra vienas įtakingiausių Rusijos karinės mašinos žmonių, tiesiogiai atsakingas už operacijų Ukrainoje planavimą ir vykdymą. Būtent šis generolas 2013 metais suformulavo tai, kas Vakaruose tapo žinoma kaip „Gerasimovo doktrina” – hibridinio karo strategija, derinianti karines ir nekarines priemones.
Jo karjera buvo sėkminga – nuo Čečėnijos karų iki Sirijos kampanijos. Tačiau karas Ukrainoje tapo tikru išbandymu, kurio metu Rusijos kariuomenė susidūrė su netikėtai stipriu pasipriešinimu ir moderniais Vakarų ginklais ukrainiečių rankose. Gerasimovas pats buvo paskirtas vadovauti operacijoms Ukrainoje 2023 metų pradžioje, kai ankstesni vadai nepasiekė laukiamų rezultatų.
Todėl kai toks aukšto rango pareigūnas pradeda kalbėti apie nuostolius, net ir labai užuominomis, tai nėra atsitiktinumas. Tai gali būti bandymas pasiruošti visuomenę blogesnėms naujienoms arba pateisinti lėtesnę pažangą fronte nei buvo žadėta Kremliui.
Ką iš tikrųjų reiškia „nuostoliai” Rusijos kontekste
Rusijos karinė kultūra visada skyrėsi nuo Vakarų požiūrio į kareivių gyvybes. Istoriškai Rusijos kariuomenė buvo pasirengusi aukoti didelius žmonių skaičius strateginiams tikslams pasiekti – nuo Napoleono karų iki Antrojo pasaulinio karo. Ši tradicija, deja, tęsiasi ir šiandien.
Kai Gerasimovas kalba apie nuostolius, jis greičiausiai turi omenyje ne tik žuvusius, bet ir sužeistus, dingusius be žinios ar paimtus į nelaisvę karius. Nepriklausomi analitikai ir Vakarų žvalgybos šaltiniai vertina, kad Rusijos nuostoliai Ukrainoje gali siekti šimtus tūkstančių karių – skaičius, kuris būtų nepriimtinas bet kuriai Vakarų šaliai.
Problema Rusijai yra ta, kad šiuolaikiniame kare tokius nuostolius vis sunkiau nuslėpti. Socialiniai tinklai, palydovinės nuotraukos, šeimų paieškos – visa tai sudaro spaudimą pripažinti realybę. Gerasimovo pareiškimas gali būti bandymas kontroliuoti naratyvą prieš tai, kai informacija tampa visiškai nekontroliuojama.
Fronto realybė: kas vyksta žemėje
Pastaraisiais mėnesiais situacija fronte tapo ypač intensyvi. Rusija bando prasiveržti keliose kryptyse, naudodama masines pėstininkų atakas, kurios primena Pirmojo pasaulinio karo taktiką. Ukrainiečiai, nors ir trūksta amunicijos ir žmonių, sugeba išlaikyti gynybines pozicijas daugelyje ruožų.
Ypač kruvinos kovos vyksta Bachmuto, Avdijivkos ir Vuhledaro rajonuose. Rusijos pajėgos bando išnaudoti savo skaitinę persvarą, tačiau tai kainuoja baisiai brangiai. Ukrainos šaltiniai skelbia apie šimtus Rusijos karių, žūstančių per vieną dieną tam tikruose fronto ruožuose. Net jei šie skaičiai yra pervertinti, bendra tendencija yra aiški – Rusija moka milžinišką kainą už nedidelius teritorinius laimėjimus.
Dar viena problema Rusijai yra kokybė. Pradžioje į karą buvo siunčiami profesionalūs kariai ir gerai parengti daliniai. Dabar vis daugiau mobilizuotų vyrų, kurie gavo minimalų parengimą ir dažnai neturi tinkamos įrangos. Tai atsispindi ir nuostoliuose – prasčiau parengtų karių žūva daugiau.
Politiniai padariniai Rusijoje
Nuostolių pripažinimas, net ir netiesioginis, kelia klausimų apie vidinę Rusijos politiką. Vladimiras Putinas visą savo valdymą grindė stiprios Rusijos įvaizdžiu, o karas Ukrainoje turėjo būti greita ir sėkminga operacija. Kai realybė pasirodo kitokia, tai kelia grėsmę režimo stabilumui.
Tiesa, kol kas Kremlius sugeba kontroliuoti informaciją viduje. Valstybinė propaganda toliau transliuoja pergalių naratyvą, o nepriklausomos žiniasklaidos beveik neliko. Tačiau kareivių šeimos, ypač regionuose, vis garsiau pradeda reikalauti atsakymų. Mobilizacija, kuri turėjo būti „dalinė”, palietė šimtus tūkstančių šeimų.
Gerasimovo pareiškimas gali būti bandymas sumažinti šį vidinį spaudimą – pripažinti, kad yra sunkumų, bet tuo pat metu tvirtinti, kad visa tai yra „pagal planą” ir „tikslai bus pasiekti”. Tai klasikinė autoritarinių režimų strategija: pripažinti akivaizdžią realybę tik tada, kai ją jau nebeįmanoma nuslėpti, bet tuo pat metu išlaikyti bendrą kontrolę.
Tarptautinė reakcija ir perspektyvos
Vakaruose Gerasimovo pareiškimas buvo sutiktas kaip patvirtinimas to, ką žvalgybos agentūros jau seniai žino. JAV ir Didžiosios Britanijos pareigūnai ne kartą yra paskelbę įvertinimus apie Rusijos nuostolius, kurie yra daug didesni nei Maskva pripažįsta. Šis pripažinimas iš pačios Rusijos pusės suteikia papildomą pagrindą Vakarų pozicijai.
Ukrainai šis pripažinimas yra dviprasmiškas. Viena vertus, jis patvirtina, kad jų pasipriešinimas yra efektyvus ir Rusija moka didelę kainą už agresiją. Kita vertus, jis taip pat primena, kad Rusija vis dar turi daug išteklių ir yra pasirengusi juos naudoti, nepaisant nuostolių.
Svarbus klausimas yra, kaip tai paveiks karo eigą. Ar Rusija, susidūrusi su didėjančiais nuostoliais, ieškos diplomatinių sprendimų, ar, priešingai, bandys dar labiau intensyvinti pastangas? Istorija rodo, kad autoritariniai režimai dažnai linkę dvigubinti statymus vietoj to, kad pripažintų nesėkmę.
Ką tai reiškia karo ateičiai ir ko tikėtis toliau
Gerasimovo pripažinimas apie nuostolius nėra karo pabaigos ženklas, bet tai yra svarbus momentas, rodantis, kad net Kremlius negali visiškai ignoruoti realybės. Karas Ukrainoje įžengė į naują fazę – ilgalaikio susidėvėjimo karą, kur laimės ne tas, kas stipresnis, o tas, kas ilgiau ištvės.
Rusija vis dar turi dideles žmogiškąsias ir materialines atsargas, bet jos nėra begalinės. Ekonominės sanctions pradeda duoti rezultatus, o karinė pramonė negali kompensuoti nuostolių įrangoje. Ukraina, nors ir mažesnė, gauna Vakarų paramą ir turi stipresnę motyvaciją ginti savo žemę.
Artimiausiems mėnesiams galime tikėtis intensyvių kovų, ypač jei Rusija bandys pasiekti kokių nors rezultatų prieš galimai atnaujintas derybas. Nuostoliai abiejose pusėse tik didės, o tai kelia klausimą, kiek dar ši tragedija tęsis. Gerasimovo žodžiai galbūt yra pirmas ženklas, kad net Rusijos karinė vadovybė pradeda suvokti, jog greitos pergalės nebus, o kaina už užsispyrimą gali būti daug didesnė nei kas nors Kremliuje įsivaizdavo.