Ukrainos kariuomenės vadas Valerijus Zalužnas pastaruoju metu tapo vienu labiausiai aptariamų karinių lyderių ne tik Ukrainoje, bet ir visame pasaulyje. Jo atviri pareiškimai apie dabartinę karo strategiją sukėlė nemažai diskusijų tiek politinių, tiek karinių ekspertų tarpe. Generolas nevengia kritikuoti esamų kovos metodų ir atvirai kalba apie tai, kas, jo nuomone, turėtų būti keičiama norint pasiekti pergalę prieš Rusiją.
Kas yra Valerijus Zalužnas ir kodėl jo nuomonė svarbi
Valerijus Zalužnas – tai žmogus, kuris šiuo metu vadovauja Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms vienais sunkiausių šalies istorijos metų. Gimęs 1973 metais, jis savo karinę karjerą pradėjo dar sovietmečiu, tačiau tikrąją patirtį įgijo jau nepriklausomoje Ukrainoje. Nuo 2021 metų liepos mėnesio jis užima Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado postą ir būtent jo vadovavimo laikotarpiu Ukraina sugebėjo atsilaikyti prieš daug didesnę ir geriau ginkluotą Rusijos armiją.
Jo nuomonė svarbi ne tik dėl užimamų pareigų, bet ir dėl to, kad jis tiesiogiai mato, kas vyksta fronte. Skirtingai nuo daugelio politikų, kurie apie karą kalba iš saugių kabinetų, Zalužnas pažįsta realybę – žino, kiek karių žūva kiekvieną dieną, kokių ginklų trūksta ir kokie sprendimai duoda rezultatų, o kokie veda į aklavietę.
Pagrindinės kritikos kryptys
Zalužno kritika nėra chaotiška ar emocinga – ji yra sisteminga ir grįsta konkrečiais stebėjimais iš fronto linijos. Pirmiausia, jis atkreipia dėmesį į tai, kad karas įstrigo pozicijų kare, kuris primena Pirmojo pasaulinio karo apkasus. Tokioje situacijoje žūva daug karių, o teritoriniai laimėjimai yra minimalūs.
Antra problema, kurią generolas nuolat pabrėžia – tai nepakankamas modernių ginklų kiekis. Nors Vakarų šalys teikia paramą, jos tempas ir apimtys neatitinka realių fronto poreikių. Zalužnas atvirai sako, kad be pakankamo kiekio tolimojo nuotolio raketų, šiuolaikinių tankų ir oro gynybos sistemų lemiamų pergalių pasiekti neįmanoma.
Trečia kritikos kryptis – tai strateginis planavimas. Generolas mano, kad per daug dėmesio skiriama trumpalaikiams taktiniams laimėjimams, o ne ilgalaikei strategijai. Jis kalba apie būtinybę mąstyti ne savaitėmis ar mėnesiais, bet metais į priekį.
Pozicijų karas ir jo pavojai
Viena didžiausių Zalužno rūpesčių yra tai, kad karas virto pozicijų karu, kuriame abi pusės įsitvirtinusios ilgose apkasų linijose. Tokia situacija yra ypač pavojinga Ukrainai, nes Rusija turi daug didesnį žmogiškųjų išteklių rezervą. Kuo ilgiau trunka pozicijų karas, tuo daugiau karių žūva, o proveržiai tampa vis sunkesni.
Generolas pastebi, kad šiuolaikinės technologijos, ypač dronai ir palydovinė žvalgyba, padarė bet kokį judėjimą fronto linijoje itin pavojingą. Priešas mato viską, kas vyksta, ir gali greitai reaguoti į bet kokius bandymus pulti. Tai reiškia, kad seni kariniai metodai, kurie veikė XX amžiuje, dabar nebepasiteisina.
Zalužnas siūlo ieškoti naujų sprendimų – naudoti daugiau technologijų, robotizuotų sistemų, dirbtinio intelekto. Jis tiki, kad būtent technologinė pažanga gali padėti išeiti iš pozicijų karo aklavietės, o ne paprastas karių skaičiaus didinimas.
Ginklų tiekimo problema
Nors Vakarų šalys yra paskelbusios apie milijardinius pagalbos Ukrainai paketus, realybė fronte atrodo kitaip. Zalužnas ne kartą yra pažymėjęs, kad ginklai ateina per lėtai, per mažais kiekiais ir ne visada tie, kurių labiausiai reikia. Pavyzdžiui, ilgai buvo diskutuojama dėl modernių tankų tiekimo, o kai jie pagaliau atkeliavo, jų skaičius buvo nepakankamas didelei ofenzyvai.
Ypač skausminga tema – tolimojo nuotolio ginklai. Ukraina prašo raketų, kurios galėtų smogti taikiniams giliai Rusijos teritorijoje, ypač karinėms bazėms, iš kurių paleidžiamos raketos į Ukrainos miestus. Tačiau Vakarų šalys bijo eskalacijos ir atsisako tiekti tokius ginklus arba leidžia juos naudoti tik ribotai.
Zalužnas mano, kad tokia politika yra klaidinga. Jo nuomone, Ukraina turi teisę smogti kariniams taikiniams bet kurioje vietoje, iš kurios vykdomas agresija prieš ją. Be šios galimybės, Ukrainos kariuomenė yra priversta kovoti su suvaržytomis rankomis, o tai kainuoja papildomų gyvybių.
Strateginio mąstymo stoka
Viena subtiliausių, bet galbūt svarbiausių Zalužno kritikos krypčių yra strateginio planavimo trūkumas. Generolas pastebi, kad dažnai sprendimai priimami reaguojant į dabartinę situaciją, o ne planuojant ilgalaikę perspektyvą. Tai ypač aktualu kalbant apie karių rengimą, ginklų gamybą ir gynybos pramonės plėtrą.
Pavyzdžiui, Ukrainai reikia ne tik gauti ginklų iš Vakarų, bet ir plėtoti savo gynybos pramonę. Tai užtruks metus ar net kelerius metus, todėl investicijos į tai turėtų būti daromos jau dabar. Tačiau dažnai politikai sutelkia dėmesį į greitus sprendimus, kurie duoda rezultatų per kelias savaites, o ne į ilgalaikes investicijas.
Zalužnas taip pat kalba apie būtinybę geriau koordinuoti veiksmus su sąjungininkais. Kiekviena Vakarų šalis turi savo prioritetus ir apribojimus, bet Ukrainai reikia vieningos, nuoseklios paramos strategijos, o ne chaotiškų sprendimų, kurie priklauso nuo politinės situacijos konkrečioje šalyje.
Santykiai su politine valdžia
Zalužno kritika neišvengiamai kelia klausimą apie jo santykius su prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir politine valdžia. Nors oficialiai abu lyderiai palaiko vieni kitus, užkulisiuose, pasak įvairių šaltinių, kartais kyla įtampa. Tai natūralu – karinis vadas žiūri į situaciją iš profesionalaus, taktinio kampo, o politikas turi atsižvelgti į daug platesnį kontekstą, įskaitant tarptautinius santykius, visuomenės nuotaikas ir ekonomiką.
Yra buvę atvejų, kai Zelenskis ir Zalužnas viešai nesutarė dėl kai kurių strateginių sprendimų. Pavyzdžiui, diskusijų kilo dėl to, ar verta laikyti tam tikras pozicijas bet kokia kaina, ar geriau strategiškai atsitraukti ir išsaugoti karių gyvybes bei pajėgas būsimiems veiksmams. Tokie nesutarimai yra normalūs demokratinėje šalyje, kur civilinė valdžia kontroliuoja kariuomenę, bet jie rodo, kad sprendimų priėmimas karo metu nėra paprastas.
Tarptautinis atgarsas
Zalužno kritika nesilieka nepastebėta ir už Ukrainos ribų. Vakarų šalių politikai ir karininkai atidžiai stebi jo pareiškimus, nes jie suteikia vertingos informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta fronte. Kai kurie ekspertai pritaria jo įžvalgoms ir ragina savo vyriausybes didinti paramą Ukrainai, kiti mano, kad generolas pernelyg pesimistiškai vertina situaciją.
NATO šalių karininkai ypač domisi Zalužno požiūriu į šiuolaikinio karo pobūdį. Jo patirtis kovoje su Rusija yra unikali – tai pirmasis didelio masto karas Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kuriame naudojamos šiuolaikinės technologijos. Pamokos, kurias Ukraina išmoksta šiame kare, bus svarbios visai NATO aljansui.
Tuo pačiu metu Zalužno kritika kartais sukelia nepatogumų Vakarų vyriausybėms. Kai jis viešai sako, kad ginklų nepakanka arba kad jie tiekiami per lėtai, tai gali būti interpretuojama kaip kaltinimas sąjungininkams. Nors generolas stengiasi būti diplomatiškas, jo pareiga – sakyti tiesą apie situaciją fronte, net jei ta tiesa ne visada maloni.
Ką tai reiškia karo ateičiai
Zalužno kritika nėra tik teoriniai samprotavimai – ji turi tiesioginės įtakos tam, kaip bus vedamas karas ateityje. Jo pareiškimai skatina diskusijas apie strategijos keitimą, naujų ginklų tiekimą ir ilgalaikį planavimą. Tai svarbu, nes karas gali užtrukti dar ilgai, ir Ukrainai reikia turėti aiškią viziją, kaip jį laimėti.
Viena svarbiausių žinučių, kurią generolas siunčia – tai kad pergalė nebus lengva ir greita. Reikia pasiruošti ilgam karui, kuris pareikalaus milžiniškų išteklių, kantrybės ir strateginio mąstymo. Tai reiškia, kad tiek Ukraina, tiek jos sąjungininkai turi persiorientuoti nuo trumpalaikių tikslų prie ilgalaikės strategijos.
Praktiškai tai reiškia, kad reikia investuoti į gynybos pramonę, gerinti karių rengimą, plėtoti naujų ginklų sistemas. Taip pat būtina geriau koordinuoti veiksmus su sąjungininkais ir užtikrinti stabilų, nuspėjamą ginklų ir amunicijos tiekimą. Be to, reikia ieškoti naujų būdų, kaip išeiti iš pozicijų karo aklavietės – galbūt tai bus technologiniai proveržiai, galbūt naujos taktikos.
Zalužno kritika taip pat primena, kad karas nėra tik politikų ir generolų reikalas – tai visų Ukrainos piliečių ir jos sąjungininkų atsakomybė. Kiekvienas sprendimas, kiekviena delsa, kiekvienas kompromisas turi tiesioginės įtakos tam, kiek karių žus fronte ir kiek laiko užtruks iki pergalės. Todėl generolo balsas, net jei jis kartais skamba nepatogiai ar kritiškai, yra būtinas, kad nebūtų padaryta klaidų, kurios galėtų kainuoti per brangiai.