Kai gavau namo sąskaitą, pirmiausia ieškojau eilutės „Laiptinės valymas“. Joje vėl buvo tie patys 9 eurai, nors tris savaites bendras grindis plovė ne valytoja, o aš, nes susirgusios darbuotojos niekas nepavadavo. Paskambinau paklausti, už ką mokėjau šį mėnesį, ir išgirdau: „Bet jūsų juk niekas neprašė valyti.“
– Neprašė, – atsakiau. – O kas turėjo išvalyti?
Moteris kitame laido gale paprašė pasakyti namo adresą, paskui buto numerį. Kol ji ieškojo informacijos, pro durų apačią mačiau tamsų ruožą ant laiptinės plytelių. Kažkas vėl buvo parnešęs purvo, bet kibiro šį kartą neėmiau.
Pirmąkart ėmiausi valyti dėl to, kad pati vos nepargriuvau
Apie valytojos ligą sužinojome iš popierinio lapo prie skelbimų lentos. Jame buvo parašyta, kad ji kurį laiką nedirbs, ir prašoma gyventojų supratimo. Apie pavaduojantį žmogų ar kitą valymo datą nebuvo nė žodžio.
Iš pradžių atrodė, kad kelios dienos nieko nepakeis. Tačiau lijo, prie durų prisinešė lapų, o pirmame aukšte atsirado lipni dėmė, kurią visi tik išnešiojo toliau. Vieną vakarą, grįždama su pirkinių maišais, ant jos paslydau ir alkūne trenkiausi į turėklą.
Namie padėjau produktus, persirengiau ir prisipyliau kibirą. Gyvenu antrame aukšte ir ketinau išplauti tik iki savo durų, bet pamačiusi purvinus laiptus užlipau dar vienu aukštu aukščiau. Grįžau visa suprakaitavusi, su purvinu vandeniu ir skaudančia ranka.
Vyras paklausė, kodėl nepalaukiau, kol kas nors ateis. Atsakiau, kad kažkas vis tiek turi tai padaryti. Jis pažvelgė į kibirą ir tik tarė: „Žiūrėk, kad tas kažkas netaptum visam laikui.“
Kaimynai dėkojo, bet pavaduotojo nesulaukėme
Po pirmo valymo parašiau namo gyventojų grupėje: „Šiandien išploviau laiptinę. Gal kas žino, kada bus pavaduojanti valytoja?“ Atsirado kelios padėkos, o kaimynė iš viršaus atsiuntė gėlytės paveikslėlį. Į patį klausimą niekas neatsakė.
Kitą savaitę paskambinau vadybininkei, atsakingai už namo priežiūrą. Ji sakė žinanti apie situaciją ir perduosianti informaciją valymo įmonei. Paklausiau, ar kas nors ateis dar šią savaitę, bet konkrečios dienos ji pažadėti negalėjo.
Penktadienį vėl ploviau. Kaimynė iš pirmo aukšto išnešė šilto vandens, o vyresnis kaimynas pakėlė prie durų sudėtus kilimėlius. Jis dar paklausė, ar bent mokestį man nubrauks. Nusijuokiau: „Dar gerai būtų.“ Rimtai apie tai tada negalvojau.
Trečią savaitę jau pykau. Ploviklį pirkau pati, šluotos šluostę po kiekvieno karto ilgai skalavau vonioje, o savaitgalio rytą užuot važiavusi pas mamą laukiau, kol išdžius laiptai. Kai kaimynas, išeidamas su šunimi, pasakė „kaip pas mus dabar švaru“, vos susilaikiau neįdavusi jam šluotos.
9 eurai sąskaitoje supykdė labiau už patį valymą
Sąskaita atėjo kitos savaitės pradžioje. Valytoja tuo metu jau buvo sugrįžusi ir aš net apsidžiaugiau ją pamačiusi. Paklausiau, kaip jos sveikata, ir užsiminiau, kad kol jos nebuvo, kažkaip patys apsitvarkėme. Ji nustebo: „O nieko neatsiuntė?“
Todėl, gavusi sąskaitą, paskambinau iš karto. Atlygio už savo laiką nesitikėjau, bet norėjau suprasti, kodėl mokestis nesumažėjo. Išgirdusi, kad valyti manęs niekas neprašė, kelias sekundes tiesiog tylėjau.
– Aš neprašau man sumokėti už darbą, – pasakiau. – Klausiu apie paslaugą, už kurią jūs išrašėte sąskaitą. Kas mūsų laiptinę valė tas tris savaites?
Darbuotoja paaiškino, kad mokestis mėnesinis, o dėl konkrečių aplinkybių reikia kreiptis raštu. Užsirašiau elektroninio pašto adresą. Pokalbio gale ji dar paklausė, ar neturiu kitų klausimų, ir nuo to mandagaus sakinio susierzinau dar labiau.
Kai paprašiau valymo datų, pokalbis pasikeitė
Laišką iš pradžių parašiau piktą. Perskaičiusi ištryniau pusę sakinių ir palikau datas: kada paskutinį kartą mačiau valytoją, kada ploviau pati ir kada skambinau vadybininkei. Pridėjau skelbimo apie ligą nuotrauką ir savo žinutės gyventojų grupėje kopiją.
Paprašiau pateikti to mėnesio mūsų laiptinėje atliktų valymų datas ir paaiškinti, kaip apskaičiuotas mokestis. Pabaigoje nurodžiau, kad prašau perskaičiuoti sumą, atsižvelgiant į neatliktus darbus. Vyras perskaitė ir pasakė: „Dabar aišku, ko nori.“
Po kelių dienų sulaukiau skambučio. Vadybininkė kalbėjo jau kitaip: paaiškino, kad valymo įmonė iš pradžių pateikė įprastą mėnesio sumą, o informacija apie nepavaduotą darbuotoją nebuvo įvertinta. Sąskaitą pažadėjo patikslinti, bet konkrečios sumos dar nenurodė.
Tuo metu grupėje pasirodė komentaras, kad dėl 9 eurų neverta kelti triukšmo. Atsakiau vieną kartą: „Tuomet gal kitą kartą tu išplausi, o aš tau parašysiu ačiū.“ Išsiuntusi pasigailėjau tono, bet žinutės netryniau. Tas kaimynas daugiau nebesirašė.
Kitą mėnesį sulaukiau ne tik mažesnės sumos
Kitoje sąskaitoje atsirado 6 eurų korekcija už ankstesnį mėnesį. Likusią dalį, kaip paaiškino vadybininkė, priskyrė toms savaitėms, kai valymas buvo atliktas. Mano ploviklio ir sugaišto laiko niekas neskaičiavo, bet to ir nebuvau prašiusi.
Į namo grupę įkėliau atsakymą, kad gyventojai patikrintų savo sąskaitas. Kaimynė iš viršaus parašė, kad korekciją gavo ir ji, ir pridūrė: „Aš galvojau, tu su jais tik dėl savęs aiškiniesi.“
Po kelių dienų prie skelbimų lentos atsirado naujas lapas su valymo grafiku ir numeriu, kuriuo siūloma pranešti, jei darbai neatlikti. Nufotografavau jį ir išsisaugojau telefone.
Savo kibirą pagaliau išnešiau iš prieškambario. O kai kitą šeštadienį už durų išgirdau šluotos garsą, likau virtuvėje gerti kavos – pirmą kartą per kelias savaites nesijaučiau turinti eiti padėti.
