Vilniaus miesto savivaldybė ruošiasi nukelti S. Neries paminklą
Vilniaus miesto savivaldybė ruošiasi nukelti S. Neries paminklą, tačiau šis sprendimas nėra lengvas. Paminklas, stovintis Vilniaus centre, jau kurį laiką kelia diskusijas dėl savo istorinės reikšmės ir simbolikos. Savivaldybės atstovai teigia, kad sprendimas dėl paminklo nukėlimo buvo priimtas atsižvelgiant į visuomenės nuomonę ir ekspertų rekomendacijas.
Kontroversiškas palikimas
Salomėjos Nėries paminklas, sukurtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir atidengtas 1974 metais, tapo kontroversiška figūra dėl poetės sudėtingo istorinio vaidmens. Nėris, gimusi 1904 metais ir mirusi 1945-aisiais, yra žinoma ne tik kaip talentinga lietuvių poetė, bet ir dėl savo politinių sprendimų sovietinės okupacijos laikotarpiu. Ji 1940 m. skaitė „Poemą apie Staliną” ir buvo įtraukta į vadinamąją „liaudies delegaciją”, vykusią į Maskvą „parvežti Stalino saulės”.
Paminklas, esantis prie Reformatų sodo, jau anksčiau buvo aptarinėjamas istorinės atminties komisijos posėdžiuose. Kai kurie istorikai, tarp jų prof. Alfredas Bumblauskas, yra pasisakę, kad Nėries atvejis yra sudėtingesnis nei kitų sovietmečio veikėjų, nes jos kūryba išlieka reikšminga lietuvių literatūros dalis, nepaisant jos politinių pasirinkimų.
Paminklo nukėlimo procesas
Paminklo nukėlimas yra sudėtingas procesas, reikalaujantis kruopštaus planavimo ir pasiruošimo. Savivaldybė siekia užtikrinti, kad šis procesas būtų vykdomas sklandžiai ir su minimaliais trikdžiais miesto gyventojams. Be to, svarstoma, kur paminklas galėtų būti perkeltas, kad išsaugotų savo istorinę vertę ir būtų prieinamas visuomenei.
Remiantis Kultūros paveldo departamento rekomendacijomis, tokių objektų perkėlimas reikalauja specialių leidimų ir techninių sprendimų. Vilniaus meras Valdas Benkunskas neseniai patvirtino, kad savivaldybė konsultuojasi su paminklų apsaugos specialistais dėl tinkamo paminklo išsaugojimo ir galimo eksponavimo muziejuje ar kitoje atminties kultūrai skirtoje erdvėje.
Visuomenės reakcija
Visuomenėje nuomonės dėl paminklo nukėlimo yra įvairios. Vieni mano, kad tai būtinas žingsnis siekiant atspindėti šiuolaikines vertybes ir istorijos supratimą, kiti teigia, kad paminklas yra svarbi miesto istorijos dalis, kurią reikėtų išsaugoti. Savivaldybė tikisi, kad šis sprendimas padės sukurti erdvę, kuri atspindėtų dabartinį miesto veidą ir vertybes.
Lietuvos rašytojų sąjunga išreiškė susirūpinimą dėl paminklo likimo, pabrėždama, kad nepaisant prieštaringų politinių sprendimų, Nėris išlieka viena ryškiausių lietuvių poezijos figūrų. Tuo tarpu Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ne kartą ragino peržiūrėti sovietmečio simbolių vietą viešosiose erdvėse.
Socialiniuose tinkluose diskusijos taip pat įkaito – sukurtos grupės tiek „už”, tiek „prieš” paminklo nukėlimą. Istorikė Irena Vaišvilaitė pažymi, kad svarbu atskirti Nėries literatūrinį palikimą nuo jos politinių veiksmų, tačiau viešosios erdvės simboliai neišvengiamai turi ir politinę dimensiją.
Ateities planai
Paminklo nukėlimo procesas bus vykdomas laikantis visų teisinių reikalavimų ir atsižvelgiant į visuomenės interesus. Savivaldybė planuoja rengti viešus susitikimus ir diskusijas, kad gyventojai galėtų išsakyti savo nuomonę ir gauti atsakymus į rūpimus klausimus. Tikimasi, kad šis procesas padės sukurti bendrą supratimą ir sutarimą dėl miesto erdvių formavimo.
Pirmasis viešas svarstymas numatytas jau kitą mėnesį Vilniaus rotušėje, kur bus pristatyti galimi paminklo perkėlimo variantai. Tarp svarstomų alternatyvų – Literatūros muziejus, Antakalnio kapinės (kur palaidota poetė) arba specialiai sukurtas skulptūrų parkas.
Tarp poezijos ir politikos: atminties dilemos
Salomėjos Nėries paminklo istorija atspindi platesnę Lietuvos kovą su sudėtingu XX amžiaus palikimu. Mūsų viešosios erdvės pamažu transformuojasi, atsisakydamos sovietinių simbolių, tačiau kiekvienas atvejis verčia mus iš naujo svarstyti, kur brėžiame ribą tarp meno vertės ir istorinės atsakomybės. Nėries atvejis ypač sudėtingas – jos eilės iki šiol skamba mokyklose, jos poezija išlieka lietuvių literatūros aukso fonde, tačiau politiniai pasirinkimai meta šešėlį ant jos palikimo.
Galbūt šis paminklo perkėlimas simbolizuoja ne tiek atsisakymą, kiek brandesnį santykį su praeitimi – kai sugebame vertinti kūrybą, nepamirštami istorinio konteksto, ir kai viešosios erdvės tampa ne ideologinių kovų lauku, o vieta refleksijai ir dialogui. Kaip sakė vienas diskusijos dalyvis: „Paminklai nėra istorija – jie yra mūsų santykis su ja. Ir šis santykis nuolat kinta.”