Kai 2023 metų birželį Jevgenijus Prigožinas su savo samdiniais pasuko tankus link Maskvos, pasaulis stebėjo vieną keisčiausių šiuolaikinės Rusijos istorijos spektaklių. Privati karinė kompanija, oficialiai neegzistavusi, bet realiai kovojusi dešimtyse konfliktų, iškėlė maištą prieš savo kūrėją – Kremliaus režimą. Kas gi iš tiesų buvo Wagner grupė, kaip ji tapo tokia galinga ir kodėl jos įkūrėjas žuvo lėktuvo katastrofoje vos po dviejų mėnesių nuo sukilimo?
Nuo restoranų iki mūšio laukų
Wagner grupės istorija prasideda ne kur nors, o prie Vladimiro Putino pietų stalo. Prigožinas, dažnai vadinamas „Putino virėju”, savo karjerą pradėjo nuo hotdogų prekybos Leningrade devintajame dešimtmetyje. Vėliau jis įkūrė restoranų tinklą „Concord”, kuris aptarnavo Kremliaus elitą. Būtent šie ryšiai su valdžios viršūnėmis leido jam įkurti tai, kas vėliau tapo viena kontroversiškiausių karinių organizacijų pasaulyje.
Oficialiai Wagner grupė niekada neegzistavo – Rusijos įstatymai draudžia privačias karines kompanijas. Tačiau realybėje ši organizacija veikė nuo maždaug 2014 metų, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo slaptą karą Rytų Ukrainoje. Pavadinimas „Wagner” tikriausiai kilo iš vieno iš pirmųjų vadų, Dmitrijaus Utkino, slapyvardžio – buvusio GRU karininko, kuris gėrėjosi nacistine Vokietija ir net turėjo SS simbolių tatuiruočių.
Grupės branduolį sudarė buvę specialiųjų pajėgų kariai, žvalgybos darbuotojai ir tiesiog nuotykių ieškotojai. Jiems buvo mokamas gerokai didesnis atlyginimas nei reguliariosios armijos kariams, o svarbiausia – jie nebuvo oficialiai siejami su Rusijos valstybe. Tai leido Kremliui vykdyti operacijas užsienyje, išlaikant galimybę viską paneigti.
Kraujo pėdsakai Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose
Nors Wagner grupė pirmą kartą pasirodė Ukrainoje, tikroji jos ekspansija prasidėjo Afrikoje. Sirija tapo tarsi poligonu, kur samdiniai įgavo kovos patirties. Nuo 2015 metų Wagner kovotojai rėmė Basharo al-Assado režimą, dalyvavo mūšiuose prieš ISIS ir kitas opozicines grupes. Būtent Sirijoje grupė susidūrė su JAV pajėgomis – 2018 metų vasarį Deir ez-Zor regione įvyko susidūrimas, kuriame žuvo kelios dešimtys Wagner samdinių.
Tačiau tikrasis Prigožino tikslas buvo Afrika su jos turtingais gamtos ištekliais. Centrinės Afrikos Respublikoje Wagner samdiniai tapo faktiniais prezidento Faustin-Archange Touadéra asmens sargybiniais. Mainais už saugumo garantijas, Prigožino kompanijos gavo teises eksploatuoti deimantų kasyklas ir aukso telkinius. Panašūs sandėriai buvo sudaryti Malyje, Sudane, Libijoje, Mozambike.
Žmogaus teisių organizacijos dokumentavo daugybę Wagner grupės įvykdytų nusikaltimų. Centrinės Afrikos Respublikoje samdiniai buvo kaltinami masinėmis žudynėmis, kankinimais, plėšimais. Malyje jie dalyvavo civilių žudynėse Moura kaime, kur 2022 metų kovą buvo nužudyta per 300 žmonių. Bet Kremliui tai buvo patogu – oficialiai Rusija nedalyvavo, nors visi žinojo, kas iš tikrųjų stovi už šių operacijų.
Bachmuto mėsmalė
2022 metų vasarį prasidėjus visapusiškam Rusijos įsiveržimui į Ukrainą, Wagner grupė tapo vienu pagrindinių puolimo dalyvių. Bet tikrasis jos „triumfas” – jei taip galima pavadinti kraupią žmonių skerdiką – įvyko Bachmutas. Šis nedidelis Donecko srities miestas tapo ilgiausio ir kruviniausio viso karo mūšio arena.
Prigožinas Bachmuto puolimui panaudojo taktiką, kuri priminė Pirmojo pasaulinio karo tranšėjų karą. Į priekį buvo varomi prasčiausiai apginkluoti ir apmokyti kovotojai – dažnai kaliniai, kuriuos Prigožinas verbavo tiesiog iš kolonijų, žadėdamas laisvę mainais už šešių mėnesių tarnybą. Šie žmonės tapo gyvais skirsniais – jų užduotis buvo išaiškinti ukrainiečių ugninius taškus, o paskui juos puolė geriau apginkluoti Wagner veteranai.
Nuostoliai buvo siaubingi. Vakarų žvalgybos duomenimis, Wagner grupė Bachmuto mūšyje prarado 20-30 tūkstančių kovotojų – žuvusių ir sužeistų. Pats Prigožinas pripažino, kad tik jo organizacija Bachmute neteko apie 20 tūkstančių žmonių. Miestas buvo visiškai sunaikintas, paverstas griuvėsių krūva, bet Prigožinas galėjo skelbti „pergalę” – 2023 metų gegužę Bachmut pagaliau krito.
Konfliktas su generolais ir kelias į maištą
Tačiau Bachmuto „pergalė” tapo Prigožino ir Kremliaus santykių lūžio tašku. Jau mėnesius Wagner vadovas viešai kritikavo Rusijos gynybos ministeriją, ypač ministrą Sergejų Šoigu ir generalinio štabo viršininką Valerijų Gerasimovą. Prigožinas kaltino juos nekompetencija, korupcija, nepakankamu šaudmenų tiekimu jo kovotojams.
Socialiniuose tinkluose pasirodydavo vis agresyvesni Prigožino video kreipimasi, kuriuose jis, dažnai stovėdamas prie savo kovotojų lavonų, keikė generolus ir reikalavo atsistatydinimo. Tai buvo precedento neturinti situacija – privatus asmuo viešai kritikavo Rusijos karinę vadovybę karo metu, ir jam niekas už tai nedarė.
Įtampa pasiekė kulminaciją 2023 metų birželio 23-24 dienomis. Prigožinas apkaltino Rusijos kariuomenę raketų smūgiu jo bazėms ir paskelbė „teisumo žygį” – faktiškai maištą. Wagner kolonos užėmė Rostovą prie Dono, kur buvo Rusijos pietinio karinio apygardos štabas, ir pasuko link Maskvos. Kelias dienas atrodė, kad Rusija gali susidurti su pilietiniu karu.
Sandėris, tremtis ir mirtis danguje
Bet staiga viskas baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Baltarusijos diktatorius Aliaksandras Lukašenka tarpininkavo derybose, ir Prigožinas sutiko sustabdyti žygį mainais už amnistiją jo kovotojams ir galimybę išvykti į Baltarusiją. Putinas, kuris dar prieš kelias valandas vadino maištininkus išdavikais, staiga leido jiems išvengti bausmės.
Atrodė, kad Prigožinas išsigelbėjo. Wagner kovotojai buvo išsiųsti į Baltarusiją ir Afriką, pats Prigožinas keliavo tarp šių vietų. Bet 2023 metų rugpjūčio 23 dieną, lygiai po dviejų mėnesių nuo maišto, jo privatusis lėktuvas Embraer Legacy 600 sudužo Tverės srityje, skrydžio iš Maskvos į Sankt Peterburgą metu.
Oficiali versija – techninė gedimas. Bet liudininkai matė sprogimą ore, o vaizdo įrašuose matyti, kaip lėktuvas krenta be sparno. Kartu su Prigožinu žuvo ir Dmitrijus Utkinas – tas pats „Wagner”, davęs grupei vardą. Niekas rimtai neabejoja, kad tai buvo Kremliaus atsakas už maištą. Putinas neatleidžia išdavysčių, net jei iš pradžių ir atrodo, kad atleido.
Kas liko po Prigožino mirties
Wagner grupės likimas po įkūrėjo žūties tapo neaiškus, bet ne visai toks, kokio tikėjosi Kremlius. Rusijoje pati organizacija buvo faktiškai likviduota – jos kovotojai buvo integruoti į reguliariąją armiją arba kitas struktūras. Gynybos ministerija perėmė kontrolę, ir savarankiška Prigožino imperija nustojo egzistavusi.
Tačiau Afrikoje situacija sudėtingesnė. Wagner operacijos ten buvo perduotos naujai struktūrai, neoficialiai vadinamai „Afrika korpusu”, tiesiogiai pavaldžiai Rusijos gynybos ministerijai. Tie patys samdiniai, tos pačios bazės, bet dabar jau be Prigožino tarpininkavimo. Kremlius nusprendė, kad Afrikos ištekliai ir įtaka yra per vertingi, kad būtų tiesiog palikti.
Kai kurie buvę Wagner vadai bandė išlaikyti nepriklausomybę. Prigožino sūnus Pavelas paveldėjo dalį verslo imperijos, bet ne karinę organizaciją. Kiti vadovai tiesiog dingo iš viešumo arba atsirado dirbantys kitose struktūrose. Wagner prekės ženklas, nors ir neoficialus, tapo per daug toksiškus net Kremliui.
Pamokos iš samdinių imperijos istorijos
Wagner grupės istorija atskleidžia keletą svarbių dalykų apie šiuolaikinę Rusiją ir hibridinio karo taktiką. Pirma, privačios karinės kompanijos leidžia valstybėms vykdyti operacijas, išlaikant galimybę viską paneigti. Antra, tokios struktūros gali tapti pavojingos net savo kūrėjams, kai įgyja per daug galios ir savarankiškumo.
Prigožino atvejis parodo, kaip Putino sistemoje lojalumas yra svarbiausias valiuta. Galima būti korupcininku, karo nusikaltėliu, bet negalima viešai mesti iššūkio pačiam Putinui. Prigožinas perėjo šią raudoną liniją, ir nors iš pradžių atrodė, kad išsisuko, galų gale sumokėjo aukščiausią kainą.
Tarptautinei bendruomenei Wagner grupės fenomenas kelia rimtų klausimų apie tai, kaip kovoti su tokiomis struktūromis. Tradicinės sankcijos prieš valstybes čia neveikia, nes oficialiai šios organizacijos neegzistuoja. Reikia naujų mechanizmų, kaip identifikuoti, sekti ir traukti atsakomybėn tokių grupuočių narius ir jų rėmėjus.
Ukrainai Wagner grupė paliko kraupų palikimą – tūkstančius žuvusių civilių, sunaikintus miestus, karo nusikaltimus, kurie dar ilgai bus tiriami. Bachmuto mūšis tapo simboliu beprasmio žiaurumo – miestas buvo sunaikintas tiek, kad jo „užėmimas” neturėjo jokios strateginės vertės. Tai buvo tik Prigožino ego projektas, apmokėtas tūkstančių gyvybių.
Šešėlinių armijų era dar nesibaigė
Nors pati Wagner grupė kaip Prigožino projektas baigėsi, šešėlinių karinių organizacijų era tikrai nesibaigė. Rusija ir toliau naudoja panašias struktūras Afrikoje ir kitur. Kitos šalys taip pat eksperimentuoja su privačiomis karinėmis kompanijomis – nuo amerikietiškų „saugumo konsultantų” iki kinų „apsaugos firmų” jų infrastruktūros projektuose užsienyje.
Wagner istorija turėtų būti perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai karinė jėga privačiuojama ir naudojama be demokratinės kontrolės. Šie samdiniai neturi jokių įsipareigojimų tarptautinei teisei, žmogaus teisėms ar net savo šalių įstatymams. Jie yra lojalūs tik tam, kas moka, ir naudojami ten, kur reguliarioji kariuomenė būtų per matoma.
Prigožino imperijos griūtis rodo, kad net tokios galingos struktūros yra pažeidžiamos, kai susiduria su dar didesne jėga – autoritarinio režimo paranojiška valdžia. Bet tai nereiškia, kad problema išnyko. Priešingai, Kremlius dabar turi dar glaudesnę kontrolę prieš šias struktūras, o tai gali padaryti jas dar pavojingesnes. Juk dabar nėra net Prigožino, kuris kartais leisdavo sau viešai kritikuoti karinę vadovybą ir taip netyčia atskleisdavo Rusijos karinio aparato problemas. Dabar viskas vėl grįžo į šešėlius, kur šios operacijos ir turėjo vykti pagal Kremliaus planą. Ir būtent tai turėtų labiausiai neraminti.