Nuo pat Rusijos invazijos pradžios Ukraina ne tik gina savo teritoriją, bet ir aktyviai ieško diplomatinių sprendimų, kaip užbaigti šį kruviną konfliktą. Volodymyro Zelenskio pasiūlytas taikos planas, susidedantis iš dešimties punktų, tapo vienu iš svarbiausių dokumentų, apibrėžiančių Ukrainos viziją karo pabaigai. Tačiau ar šis planas yra realistiškas? Ar jis gali tapti pagrindu tikram taikos susitarimui, ar tai tik politinė deklaracija, kuri lieka popieriuje?
Kas sudaro Zelenskio taikos formulę
Ukrainos prezidentas pirmą kartą viešai pristatė savo dešimties punktų planą 2022 metų lapkritį per G20 susitikimą. Vėliau jis buvo detalizuotas ir pristatytas įvairiose tarptautinėse platformose. Planas apima platų spektrą klausimų – nuo branduolinės saugos iki maisto saugumo, nuo teritorinio vientisumo iki karo nusikaltėlių teismo.
Pirmasis punktas – radiacinis ir branduolinis saugumas. Čia kalbama apie Zaporižios atominės elektrinės kontrolę ir apskritai apie branduolinių objektų saugumą Ukrainoje. Antrasis – maisto saugumas, įskaitant grūdų koridoriaus veikimą ir eksporto galimybes. Trečiasis – energetinis saugumas, ypač aktualus po sistemingų Rusijos atakų prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą.
Ketvirtasis punktas – visų belaisvių ir deportuotų asmenų, ypač vaikų, paleidimas. Penktasis – Ukrainos teritorinio vientisumo ir pasaulio tvarkos pagal JT chartiją įgyvendinimas. Šeštasis – Rusijos pajėgų išvedimas ir karo veiksmų nutraukimas. Septintasis – teisingumas, įskaitant specialaus tribunolo sukūrimą karo nusikaltimams tirti.
Aštuntasis punktas – ekocidas prevencija ir aplinkos apsauga. Devintasis – eskalacijos prevencija ir saugumo garantijų sukūrimas. Dešimtasis – karo pabaigos dokumentinis patvirtinimas ir Ukrainos ateities saugumo architektūros sukūrimas.
Kodėl Maskva šio plano nepriima
Rusijos atsakymas į Zelenskio planą buvo aiškus ir kategoriškas – tai ultimatumas, o ne derybų pagrindas. Kremlius ne kartą pabrėžė, kad bet kokios derybos turi prasidėti nuo „realybės pripažinimo”, o tai reiškia Rusijos kontroliuojamų Ukrainos teritorijų aneksijos pripažinimą.
Pagrindinė problema – Zelenskio planas reikalauja visiško Rusijos pajėgų išvedimo iš Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą ir Donbasą. Kremliui tai yra visiškai nepriimtina, nes reikštų karinio nuotykio žlugimą ir didžiulį prestižo smūgį. Vladimir Putin ne kartą yra pabrėžęs, kad Krymas yra „neatsiejama Rusijos dalis”, o Donecko, Luhansko, Zaporižios ir Chersono sritys jau „amžiams” prijungtos prie Rusijos.
Be to, punktas apie karo nusikaltimų tribunolą yra ypač skaudus Maskvai. Tarptautinis baudžiamasis teismas jau yra išdavęs arešto orderį Putinui už vaikų deportacijas. Sutikti su Zelenskio planu reikštų sutikti su galimybe, kad Rusijos vadovybė gali būti traukiama atsakomybėn už karo nusikaltimus.
Vakarų požiūris: parama su išlygomis
Vakarų šalys oficialiai palaiko Zelenskio taikos formulę, tačiau už kulisų situacija yra sudėtingesnė. JAV, Didžioji Britanija ir daugelis ES šalių viešai deklaruoja, kad taika turi būti pagrįsta Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimu. Tačiau kai kuriose sostinėse vis dažniau girdimi balsai apie „realistinį požiūrį” ir galimą kompromisą.
Ypač įdomus yra Vokietijos ir Prancūzijos požiūris. Šios šalys, nors ir palaiko Ukrainą, tradiciškai yra labiau linkusios į diplomatinius sprendimus ir kartais rodo norą greitesniam konfliktų užbaigimui, net jei tai reikštų tam tikrus kompromisus. Emmanuel Macron ne kartą yra kalbėjęs apie poreikį „neįžeisti Rusijos” ir išlaikyti dialogą su Maskva.
JAV pozicija taip pat kinta priklausomai nuo politinės situacijos. Joe Bideno administracija tvirtai palaiko Ukrainą, tačiau artėjant rinkimams ir su galima valdžios kaita, ateities parama gali būti mažiau garantuota. Kai kurie respublikonų politikai jau dabar kalba apie poreikį mažinti pagalbą Ukrainai ir skatinti greitesnes derybas.
Ar galimi kompromisai ir nuolaidos
Praktiškai žiūrint, Zelenskio dešimties punktų planas savo dabartine forma yra maksimalistinė pozicija. Tai nėra blogai – derybose visada pradedama nuo stipriausios pozicijos. Tačiau klausimas, ar Ukraina ir jos sąjungininkai yra pasirengę tam tikriems kompromisams, jei tai galėtų sustabdyti karo veiksmus.
Vienas iš galimų scenarijų – laipsniška teritorijų grąžinimo schema. Pavyzdžiui, pirmiausia galėtų būti išspręstas klausimas dėl 2022 metais okupuotų teritorijų, o Krymo ir Donbaso klausimas galėtų būti atidėtas vėlesniam laikui. Tačiau Kyjivas kol kas atmeta tokius variantus, argumentuodamas, kad bet koks kompromisas tik paskatins Rusiją ateityje vėl pulti.
Kitas galimas kompromisas – tarptautinių saugumo garantijų forma. Ukraina nori NATO narystės, bet tai yra raudona linija Maskvai. Galbūt galėtų būti sukurta kažkokia tarpinė saugumo architektūra, kuri suteiktų Ukrainai tvirtus saugumo garantus, bet formaliai nebūtų NATO narystė. Tiesa, po 1994 metų Budapešto memorandumo patirties, Ukraina yra labai skeptiška bet kokioms garantijoms, kurios nėra pagrįstos konkrečiais įsipareigojimais.
Kinijos ir Globaliojo Pietų vaidmuo
Įdomu, kad Zelenskis aktyviai bando įtraukti į taikos proceso diskusijas ne tik Vakarus, bet ir Globaliojo Pietų šalis. Kinija, Indija, Brazilija, Pietų Afrika – visos šios šalys yra svarbios, nes jos išlaiko neutralumą ar net palaiko Rusiją tam tikrais klausimais.
Kinija pati yra pateikusi savo taikos planą, kuris skiriasi nuo Zelenskio formulės. Pekino dokumentas yra daug miglotas ir nekalba apie teritorijų grąžinimą, o labiau akcentuoja paliaubas ir derybas. Tačiau Ukraina ir Vakarai kritikuoja Kinijos planą kaip per daug palankų Rusijai.
Vis dėlto Zelenskis supranta, kad be Globaliojo Pietų palaikymo bet koks taikos planas bus neišsamus. Todėl Ukraina organizavo kelis tarptautinius susitikimus, kuriuose dalyvavo įvairių šalių atstovai. Šveicarijoje vykęs taikos viršūnių susitikimas 2024 metų vasarą buvo bandymas suburti platesnę koaliciją, palaikančią Ukrainos poziciją.
Realybė fronte ir derybų salėje
Bet kokių derybų perspektyvos priklauso nuo situacijos fronte. Jei Ukraina gebės atgauti reikšmingų teritorijų, jos derybinė pozicija stiprės. Jei Rusija pasieks karinių laimėjimų, Maskva bus dar mažiau linkusi į kompromisus.
Šiuo metu situacija fronte yra gana statiška, nors Rusija pamažu spaudžia kai kuriose vietose. Ukraina susiduria su šaudmenų trūkumu ir mobilizacijos problemomis. Vakarų karinė parama, nors ir tęsiama, kartais vėluoja ar yra nepakankama. Visa tai daro Ukrainos poziciją pažeidžiamesnę.
Tačiau Rusija taip pat susiduria su problemomis. Ekonominės sankcijos, nors ir ne taip efektyvios kaip tikėtasi, vis tik daro poveikį. Kariniai nuostoliai yra didžiuliai. Vidaus politinė situacija, nors ir kontroliuojama, nėra visiškai stabili. Ilgalaikėje perspektyvoje Rusija negali vesti šio karo neribotai ilgai.
Ar taika įmanoma be Rusijos pralaimėjimo
Čia slypi pagrindinis klausimas. Zelenskio planas iš esmės reikalauja Rusijos pralaimėjimo pripažinimo – visiško pajėgų išvedimo, kompensacijų mokėjimo, karo nusikaltėlių teismo. Ar Rusija gali tai priimti? Istorija rodo, kad autoritariniai režimai retai pripažįsta pralaimėjimus, nebent yra priversti to dėl visiško karinio žlugimo.
Tačiau yra ir kitoks požiūris. Galbūt taika neturi reikšti visiško vienos pusės pralaimėjimo. Galbūt įmanomas toks sprendimas, kuris leistų abiem pusėms „išsaugoti veidą”, nors realybėje viena pusė būtų gavusi daugiau nei kita. Tokia diplomatija yra sudėtinga, bet ne neįmanoma.
Pavyzdžiui, galėtų būti susitarta dėl paliaubų dabartinėse linijose, su sąlyga, kad galutinis teritorijų klausimas būtų sprendžiamas per tarptautinius mechanizmus per tam tikrą laikotarpį. Tuo pačiu Ukraina gautų tvirtus saugumo garantus, kurie užkirstų kelią būsimiems Rusijos veiksmams. Ar tai būtų priimtina Ukrainai? Vargu. Ar tai būtų priimtina Rusijai? Taip pat neaišku.
Ką reiškia šis planas Ukrainos atkaklumui ir ateičiai
Nepaisant visų praktinių sunkumų, Zelenskio dešimties punktų planas turi didžiulę simbolinę ir praktinę reikšmę. Jis parodo, kad Ukraina nesiruošia kapituliuoti ir turi aiškią viziją, kaip turėtų atrodyti teisingas taikos sprendimas. Tai svarbu ne tik tarptautinei bendruomenei, bet ir patiems ukrainiečiams, kurie turi žinoti, už ką jie kovoja.
Planas taip pat nustato tam tikrą standartą, pagal kurį bus vertinami bet kokie būsimi taikos pasiūlymai. Jei kas nors pasiūlys kitokį variantą, jis bus lyginamas su Zelenskio formula, ir reikės paaiškinti, kodėl nukrypstama nuo šių principų.
Svarbu suprasti, kad šis planas nėra užšaldytas dokumentas. Jis gali evoliucionuoti priklausomai nuo aplinkybių. Tačiau pagrindiniai principai – teritorinis vientisumas, teisingumas, saugumo garantijos – greičiausiai išliks bet kokioje būsimoje formuluotėje.
Realybė tokia, kad karas Ukrainoje nesibaigs greitai, nebent įvyktų kažkas visiškai netikėto. Zelenskio planas gali ir negali užbaigti karo savo dabartine forma, bet jis tikrai yra svarbus orientyras kelionėje link taikos. Ar ši kelionė baigsis visiška Ukrainos pergale, kompromisu ar kažkuo tarp – parodys laikas. Viena aišku: ukrainiečiai parodė, kad jie nesiruošia atsisakyti savo šalies ateities sprendimo teisės, ir bet kokia taika turės atsižvelgti į jų valią ir aukas. Dešimt punktų gali būti per daug Maskvai, bet jie tikrai nėra per daug šaliai, kuri du su puse metų gina savo egzistavimo teisę.