Seimo narys Žemaitaitis keičia poziciją dėl Otavos konvencijos
Seimo narys Remigijus Žemaitaitis, anksčiau pasisakęs už Lietuvos pasitraukimą iš Otavos konvencijos, dabar teigia, kad greičiausiai susilaikys balsuojant šiuo klausimu. Otavos konvencija, dar žinoma kaip Konvencija dėl priešpėstinių minų uždraudimo, yra tarptautinis susitarimas, kuriuo siekiama uždrausti naudoti, kaupti, gaminti ir perduoti priešpėstines minas.
Žemaitaitis anksčiau argumentavo, kad Lietuvai reikėtų pasitraukti iš šios konvencijos dėl saugumo priežasčių, tačiau dabar teigia, kad po diskusijų su ekspertais ir kolegomis Seime jo pozicija sušvelnėjo. Jis pabrėžė, kad svarbu atsižvelgti į tarptautinius įsipareigojimus ir galimas pasekmes, jei Lietuva nuspręstų pasitraukti iš konvencijos.
Seimo narys taip pat pažymėjo, kad šiuo metu svarbu išlaikyti vieningą poziciją su kitomis Europos Sąjungos ir NATO šalimis, kurios yra konvencijos dalyvės. Žemaitaitis pridūrė, kad nors jis ir supranta kai kurių kolegų susirūpinimą dėl saugumo, jis mano, kad reikia ieškoti kitų būdų stiprinti šalies gynybą, neatsisakant tarptautinių įsipareigojimų.
Šis klausimas sukėlė diskusijas Seime ir visuomenėje, nes kai kurie politikai ir ekspertai mano, kad pasitraukimas iš konvencijos galėtų pakenkti Lietuvos tarptautiniam įvaizdžiui ir santykiams su sąjungininkais. Tuo tarpu kiti teigia, kad dabartinė geopolitinė situacija reikalauja peržiūrėti kai kuriuos tarptautinius susitarimus, siekiant užtikrinti šalies saugumą.
Otavos konvencijos reikšmė ir istorinis kontekstas
Otavos konvencija buvo pasirašyta 1997 metais ir įsigaliojo 1999 m. kovo 1 d. Lietuva prie šios konvencijos prisijungė 2003 metais, įsipareigodama sunaikinti savo priešpėstinių minų atsargas. Šiuo metu konvenciją yra pasirašiusios 164 valstybės, tarp jų visos ES narės ir dauguma NATO sąjungininkių.
Svarbu paminėti, kad tarp didžiųjų valstybių, neprisijungusių prie konvencijos, yra JAV, Rusija, Kinija ir Indija. JAV, nors ir neprisijungusi prie konvencijos, nuo 2014 metų yra įsipareigojusi nenaudoti priešpėstinių minų už Korėjos pusiasalio ribų ir netieks jų kitiems, išskyrus Pietų Korėją.
Rusijos invazija į Ukrainą atnaujino diskusijas dėl priešpėstinių minų naudojimo. Human Rights Watch ir kitos organizacijos dokumentavo, kad Rusijos pajėgos naudojo šias draudžiamas minas Ukrainos teritorijoje, sukeldamos civilių aukas.
Gynybos ekspertų nuomonės
Lietuvos kariuomenės atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis anksčiau yra pažymėjęs, kad priešpėstinės minos galėtų būti efektyvios ginant Lietuvos teritoriją, ypač miškingose vietovėse ir prie sienos su Baltarusija. Tačiau jis taip pat pabrėžė, kad šiuolaikinėje karyboje yra daug alternatyvių gynybos priemonių.
„Šiuolaikinės technologijos leidžia dislokuoti nuotoliniu būdu valdomas minų sistemas, kurios nėra draudžiamos pagal konvenciją, bet gali atlikti panašias funkcijas,” – teigia gynybos ekspertas Deividas Šlekys.
Krašto apsaugos ministerijos atstovai yra pažymėję, kad Lietuva turi koncentruotis į modernių gynybos sistemų įsigijimą ir plėtrą, o ne į pasenusias technologijas, kurios kelia grėsmę civiliams ir po konfliktų lieka pavojingos dešimtmečius.
Tarp saugumo ir vertybių: kaip rasti balansą?
Diskusija dėl Otavos konvencijos iš esmės atspindi platesnį klausimą – kaip suderinti nacionalinio saugumo interesus su tarptautiniais įsipareigojimais ir humanitarinėmis vertybėmis. Lietuvai, esančiai NATO rytiniame flange ir turinčiai ilgą sieną su Baltarusija bei Rusijos Kaliningrado sritimi, šis klausimas tampa ypač aktualus.
Pasitraukimas iš konvencijos galėtų susilpninti Lietuvos poziciją kitose tarptautinėse derybose ir pakenkti šalies, kaip patikimos partnerės, reputacijai. Be to, tai galėtų sukelti neigiamą reakciją iš pagrindinių sąjungininkių Europoje, kurios tvirtai laikosi konvencijos principų.
Kita vertus, Lietuva susiduria su realia grėsme iš Rusijos, kuri pati nėra konvencijos narė ir aktyviai naudoja priešpėstines minas Ukrainoje. Šiame kontekste kai kurie politikai ir ekspertai kelia klausimą, ar moraliniai įsipareigojimai neturėtų užleisti vietos pragmatiniams saugumo sprendimams.
Žemaitaičio pozicijos pokytis rodo, kad net ir tvirtai nusiteikę politikai gali pakeisti nuomonę po gilesnių diskusijų. Tačiau diskusija dėl Otavos konvencijos Lietuvoje, panašu, dar nesibaigs – ji atspindi fundamentalius klausimus apie tai, kaip maža valstybė gali geriausiai apsaugoti save sudėtingoje geopolitinėje aplinkoje, neprarasdama savo vertybinio stuburo.
Minų laukas politikoje: principai prieš pragmatizmą
Diskusija dėl Otavos konvencijos Lietuvoje iš tiesų primena minų lauką – ir politine, ir vertybine prasme. Nors Žemaitaičio pozicijos evoliucija rodo didesnį supratimą apie tarptautinių įsipareigojimų svarbą, klausimas apie priešpėstines minas neišvengiamai kels įtampą tarp saugumo poreikių ir humanitarinių principų.
Galbūt svarbiausia šioje diskusijoje yra ne tik galutinis sprendimas, bet ir procesas – kaip mes, kaip visuomenė, svarstome sudėtingus klausimus, kaip derinami skirtingi interesai ir kaip ieškoma sprendimų, kurie būtų ir efektyvūs, ir etiški. Ši diskusija atspindi platesnį Lietuvos saugumo politikos brandumą ir gebėjimą matyti ne tik artimą, bet ir tolimesnę perspektyvą.
Kol kas atrodo, kad Lietuva liks Otavos konvencijos nare, tačiau saugumo aplinkos pokyčiai gali vėl iškelti šį klausimą į politinę darbotvarkę. Svarbiausia, kad sprendimai būtų priimami ne emocijų ar politinių dividendų vedini, o remiantis išsamia analize ir ilgalaikių pasekmių vertinimu. Tik taip galime užtikrinti, kad Lietuva išliks saugi, patikima ir principinga valstybė – ir šiandien, ir ateityje.