Kai propaganda susiduria su realybe
Vladimiras Putinas jau daugiau nei du metus kartoja tas pačias mantras apie „denacifikaciją”, „NATO grėsmę” ir „rusų kalbos gynimą”. Tačiau tikrosios priežastys, kodėl Rusija įsiveržė į Ukrainą, yra kur kas prozaiškesnės ir labiau susijusios su vidine Kremliaus politika, ekonominiais interesais bei paties diktatoriaus asmeninėmis ambicijomis. Oficiali propaganda kruopščiai slepia tikruosius motyvus, kurie atskleidžia ne tik autokratinio režimo silpnybes, bet ir paties Putino baimę dėl savo valdžios ateities.
Analizuojant Kremliaus sprendimų logiką, tampa aišku, kad viešai deklaruojamos priežastys yra tik dūmų uždanga. Tikrasis karo variklis – tai kompleksas tarpusavyje susijusių problemų, kurias Putinas bando išspręsti karine agresija. Žvelgiant į situaciją iš arčiau, galima išskirti bent penkias pagrindines priežastis, kurias Kremlius stengiasi nuslėpti nuo savo piliečių ir pasaulio visuomenės.
Demokratijos baimė prie pat sienų
Viena iš svarbiausių, bet retai viešai aptariamų karo priežasčių – tai Ukrainos demokratinės transformacijos sėkmė. Po 2014 metų Maidano revoliucijos Ukraina, nors ir su dideliais sunkumais, pradėjo judėti Vakarų kryptimi. Šalis pradėjo reformuoti teismų sistemą, kovoti su korupcija, stiprinti pilietinę visuomenę. Tai Putinui kėlė egzistencinę grėsmę.
Kodėl tai taip baugu Kremliui? Atsakymas paprastas – sėkminga demokratinė Ukraina su slavų kultūra ir bendra sovietine praeitimi būtų gyvas pavyzdys rusų visuomenei, kad alternatyva autokratijai egzistuoja ir veikia. Jei ukrainiečiai gali turėti laisvas rinkimus, nepriklausomą žiniasklaidą ir teises, kodėl rusai negali? Šis klausimas kelia didžiausią pavojų Putino valdžiai.
Kremlius investavo milijardus į propagandą, bandydamas įtikinti rusus, kad Ukraina – tai „failed state”, chaosas ir skurdas. Tačiau realybė buvo kitokia. Nepaisant visų sunkumų, Ukraina vystėsi, o ukrainiečių pasitenkinimas demokratinėmis reformomis augo. Tai buvo tiksinti bomba po Putino režimu, nes rodė rusams, kad kitas kelias įmanomas.
Energetinė imperija ir jos išlikimas
Apie ką Kremlius kalba mažiausiai – tai apie ekonomiką. Rusijos ekonomika yra pavojingai priklausoma nuo energetikos eksporto, o Ukraina šioje schemoje užima strateginę vietą. Per Ukrainos teritoriją eina dujotiekiai į Europą, o Juodosios jūros regionas yra kritiškai svarbus naftos ir dujų transportavimui.
Bet štai ko Putinas tikrai nenori, kad žinotumėte: Ukrainoje 2012-2013 metais buvo atrasti didžiuliai skalūnų dujų telkiniai Donbase ir Juodojoje jūroje. Ekspertų vertinimu, Ukraina galėjo tapti viena didžiausių dujų tiekėjų Europai, tiesiogiai konkuruodama su Rusija. Tai būtų sugriovę Gazprom monopoliją ir atėmę iš Kremliaus svarbiausią geopolitinį ginklą – energetinį šantažą.
Ne atsitiktinumas, kad Rusija okupavo būtent tas Ukrainos teritorijas, kur yra didžiausi dujų telkiniai – Donbasą ir Krymo šelfą. Tai ne ideologinis karas, tai išteklių karas. Kremlius suvokė, kad nepriklausoma ir ekonomiškai stipri Ukraina su savo energetiniais ištekliais būtų galutinis smūgis Rusijos įtakai Europoje.
Putino asmeninė obsesija ir istorinė misija
Negalima ignoruoti ir asmeninio faktoriaus. Putinas nėra racionalus politikas, priimantis sprendimus remiantis šaltuoju skaičiavimu. Jis – 70-metis diktatorius, apsiaubęs sovietinės imperijos nostalgijos, kuris save mato kaip istorinę figūrą, призвانą atkurti Rusijos didybę.
Jo straipsnis apie rusų ir ukrainiečių vienybę, paskelbtas prieš invaziją, atskleidė giliai įsišaknijusį įsitikinimą, kad Ukraina kaip nepriklausoma valstybė neturi teisės egzistuoti. Tai ne politinė pozicija – tai ideologinė obsesija. Putinas tikrai tiki, kad Ukrainos „susigrąžinimas” yra jo istorinė misija, už kurią jį prisiminės amžinai.
Šis mesianistinis požiūris pavojingas tuo, kad jis nepagrįstas jokia logika ar racionaliais interesais. Putinas gyvena savo sukurtame istoriniame naratyve, kur jis – naujasis caras, surenkantis „rusų žemes”. Tokiems žmonėms faktai, nuostoliai ar tarptautinė izoliacija nėra svarbūs – svarbi tik jų vieta istorijos knygose.
Vidaus politikos krizė ir valdžios konsolidacija
Dar viena kruopščiai slepiama tiesa – Putino valdžia prieš karą susidūrė su augančiu nepasitenkinmu viduje. 2021 metų Dūmos rinkimai buvo vieni klastingiausių Rusijos istorijoje, opozicija buvo faktiškai sunaikinta, o ekonominė situacija eiliniams rusams blogėjo. Navalno apnuodijimas ir įkalinimas parodė režimo nervingumą.
Karas tapo būdu konsoliduoti visuomenę aplink vėliavą, nukreipti dėmesį nuo vidaus problemų ir pateisinti dar griežtesnę represijų politiką. Klasikinė autokratų strategija – kai viduje reikalai blogai, sukurk išorinį priešą. Kremlius puikiai žino, kad karinė agresija leidžia paskelbti bet kokią kritiką „išdavimu” ir susidoroti su likusia opozicija.
Be to, karas sukūrė pretekstą galutinai užgniaužti bet kokią laisvę Rusijoje. Dabar už „melagingos informacijos apie kariuomenę platinimą” gresia iki 15 metų kalėjimo. Tai reiškia, kad bet kokia kritika dėl karo gali baigtis už grotų. Putinas panaudojo karą kaip įrankį galutinai paversti Rusiją policine valstybe.
Oligarchų interesai ir turto perskirstymas
Apie ką tikrai tylima – tai apie ekonominius interesus, susijusius su pačiu karu. Ukraina – tai ne tik žemė ir ištekliai, bet ir didžiulė rinka, pramonės įmonės, infrastruktūra. Okupuotose teritorijose vyksta sisteminis turto grobimas – įmonės nacionalizuojamos, žemė atimama, ištekliai išvežami.
Kremliui artimi oligarchai ir jų įmonės gauna galimybę už nieką prisigrobti milijardų vertės turto. Tai primena 90-ųjų privatizaciją, tik dabar vykstančią okupuotoje teritorijoje. Pavyzdžiui, Mariupolio metalurgijos kombinatas, vienas didžiausių Europoje, dabar kontroliuojamas Rusijos interesų.
Taip pat negalima pamiršti, kad karas – tai gigantiškas pinigų srautas į karinį pramonės kompleksą. Rusijos gynybos biudžetas išaugo iki rekordinių sumų, o tai reiškia didžiulius kontraktus įmonėms, kurias kontroliuoja Kremliui lojalūs žmonės. Karas tapo bizniu, kuris praturtina siaurą elito ratą, nors paprastiems rusams atneša tik skurdą ir kančias.
Baimė dėl režimo žlugimo ir Putino likimo
Galbūt pati svarbiausia ir labiausiai slepiama priežastis – tai Putino asmeninė baimė dėl savo ateities. Jis mato, kas nutiko kitiems diktatoriams, kurie prarado valdžią – Kaddafi, Huseinui, Čaušesku. Ukrainos Maidanas 2014-aisiais parodė, kad net prorusiški lyderiai gali būti nuversti liaudies sukilimo.
Putinas supranta, kad jei jo režimas kris, jis pats gali susidurti su teisingumo vykdymu – tiek vidaus, tiek tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinis baudžiamasis teismas jau išdavė jo arešto orderį. Todėl jis negali sau leisti pralaimėti – tai būtų ne tik politinė, bet ir asmeninė katastrofa.
Šis egzistencinis stresas verčia Putiną eiti iki galo, nepaisant kainų. Jis negali sustoti, nes sustojimas reikštų pripažinimą, kad klaida buvo padaryta, o tai autokratiniame režime yra neįmanoma. Todėl karas tęsiasi, nors net Kremliui artimi žmonės supranta, kad pergalė tradicine prasme yra neįmanoma.
Kai melas tampa valstybės politika
Visos šios tikrosios priežastys kruopščiai slepiamos po propagandos sluoksniu. Vietoj to, kad pripažintų ekonominius interesus, geopolitines ambicijas ir asmenines baimes, Kremlius konstruoja mitologinį naratyvą apie „egzistencinę kovą su Vakarais”, „nacių grėsmę” ir „rusų pasaulio gynimą”.
Problema ta, kad šis melas vis sunkiau palaikomas net pačioje Rusijoje. Žmonės mato, kaip jų vaikai grįžta iš karo cinko karstais, kaip ekonomika smunka, kaip izoliacija didėja. Jie pradeda klausti – už ką tiksliai mirštama? Ir čia Kremliaus atsakymai tampa vis neįtikinamesni.
Tarptautinė bendruomenė irgi vis geriau supranta tikruosius karo motyvus. Sankcijos taikomos būtent tam, kad padarytų šį karą ekonomiškai nenaudingą, kad atimtų iš Kremliaus išteklius agresijai finansuoti. Ukrainos palaikymas ginklais ir finansais – tai ne tik solidarumo gestas, bet ir investicija į saugumo architektūrą, kur agresija neapsimoka.
Supratimas, kodėl iš tikrųjų vyksta šis karas, padeda formuoti teisingą atsaką. Tai ne konfliktas, kurį galima išspręsti nuolaidomis ar „Ukrainos neutralumu”. Tai fundamentali kova tarp autoritarizmo, kuris siekia išplėsti savo įtaką jėga, ir demokratijos, kuri gina teisę tautoms pačioms spręsti savo likimą. Kol Putinas valdžioje ir kol jo režimas išlieka, grėsmė išliks – ne tik Ukrainai, bet ir visai laisvai pasaulio daliai.