Rusijos strateginiai bombonešiai Tu-95MS vėl pakilo į orą ir pradėjo skristi link Ukrainos oro erdvės. Šie sovietinių laikų milžinai, kurių charakteringas propelerių ūžesys girdimas iš toli, tapo vienu iš šio karo simbolių. Kiekvieną kartą, kai Ukrainos oro pajėgų stebėjimo sistemos užfiksuoja šių lėktuvų kilimą iš Rusijos bazių, šalies gyventojai žino – artėja dar viena raketų atakų banga.
Senas ginklas naujame kare
Tu-95MS nėra naujiena – šis strateginis bombonešis buvo sukurtas dar Šaltojo karo metais, o jo pirmtakas Tu-95 pirmą kartą pakilo į orą 1952 metais. Tačiau Rusija šiuos lėktuvus nuolat modernizavo, ir dabar jie vis dar sudaro svarbią jos tolimojo nuotolio aviacijos dalį. Šie bombonešiai gali nešti iki 8 sparnuotųjų raketų Kh-101 arba Kh-555, kurių nuotolis siekia daugiau nei 2500 kilometrų.
Būtent dėl šio nuotolio Tu-95MS gali paleisti raketas neįskridę į Ukrainos oro erdvę. Dažniausiai jie skraido virš Kaspijos jūros arba Rusijos teritorijos, o raketas paleidžia iš saugios distancijos. Tai reiškia, kad Ukrainos oro gynybos sistemoms tenka kovoti ne su pačiais lėktuvais, o su jų paleistomis raketomis – o tai visai kita užduotis.
Kaip vyksta tipinė ataka
Scenarijus paprastai būna panašus. Naktį arba ankstų rytą iš Engels-2 oro bazės Saratovo srityje pakyla keli Tu-95MS. Kartais jie kyla ir iš Ukrainka bazės Amūro srityje – tai beveik 7000 kilometrų nuo Ukrainos. Lėktuvai skraido po kelis valandas, kartais net iki 10-12 valandų, kol pagaliau paleidžia raketas.
Šis laukimo periodas yra psichologinis ginklas. Ukrainos gyventojai, gavę oro pavojaus signalą, turi bėgti į slėptuves ir laukti – kartais kelias valandas – nežinodami, ar ataka įvyks iš viso, ir jei taip, tai kur. Rusija šią taktiką naudoja sąmoningai, siekdama ne tik fizinio, bet ir psichologinio poveikio.
Kai raketos pagaliau paleidžiamos, jos skrieja link Ukrainos kelias valandas. Ukrainos oro gynybos sistemos – Patriot, NASAMS, IRIS-T ir sovietinių laikų S-300 – stengiasi jas numušti. Efektyvumas skiriasi: geriausiomis dienomis pavyksta sunaikinti 90-95 procentų raketų, blogiausiomis – kur kas mažiau.
Kodėl šie seni lėktuvai vis dar skraido
Gali kilti klausimas – kodėl Rusija vis dar naudoja lėktuvus, kurių konstrukcija sukurta prieš septyniasdešimt metų? Atsakymas paprastas: jie veikia, ir jų yra. Rusija turi apie 50-60 Tu-95MS, ir nors ne visi yra skraidantys, tai vis tiek sudaro nemažą jėgą.
Be to, šie bombonešiai buvo specialiai sukurti ilgiems skrydžiams ir didelėms apkrovoms. Jų keturi turbopropeleriniai varikliai yra patikimi ir ekonomiški – Tu-95MS gali skristi be degalų papildymo iki 10500 kilometrų. Tai reiškia, kad jie gali pasiekti beveik bet kurį taikinį Europoje, neprarasdami galimybės grįžti į bazę.
Modernizuoti variantai gali nešti naujausias sparnuotąsias raketas su labai tiksliomis navigacijos sistemomis. Kh-101 raketos turi GPS ir inercines navigacijos sistemas, o kai kurios versijos – net žemėlapio sutikrinimo sistemas, leidžiančias raketai „atpažinti” žemę po ja ir koreguoti skrydžio trajektoriją.
Ukrainos atsakas į strateginę grėsmę
Ukraina per šiuos karo metus išmoko gana efektyviai kovoti su Tu-95MS paleistomis raketomis. Daugiasluoksnė oro gynybos sistema, kurią sudaro tiek Vakarų šalių suteiktos, tiek sovietinių laikų sistemos, sugeba numušti didelę dalį atskrendančių raketų.
Tačiau problema yra ta, kad oro gynybos sistemos yra brangios ir jų ištekliai riboti. Kiekviena Patriot raketa kainuoja apie 3-4 milijonus dolerių, o rusų Kh-101 – apie 1 milijoną. Tai reiškia, kad ekonomiškai Rusija gali sau leisti paleisti daugiau raketų, nei Ukraina turi priemonių joms numušti.
Būtent todėl Ukraina ne kartą prašė Vakarų partnerių leisti naudoti tolimojo nuotolio ginkluotę smūgiams Rusijos teritorijoje – konkrečiai, oro bazėms, iš kurių kyla Tu-95MS. Jei šie lėktuvai būtų sunaikinti žemėje arba jų pakilimo takai būtų apgadinti, atakų intensyvumas žymiai sumažėtų.
Engels-2 bazė – pagrindinė problema
Engels-2 oro bazė Saratovo srityje yra apie 730 kilometrų nuo Ukrainos sienos. Būtent iš čia dažniausiai kyla Tu-95MS, vykstantys į misijas prieš Ukrainą. Ši bazė yra viena iš dviejų pagrindinių Rusijos strateginės aviacijos bazių, ir jos apsauga yra prioritetas Kremliui.
Ukraina jau ne kartą bandė atakuoti šią bazę. 2022 metų gruodį ukrainietiški dronai pasiekė Engels-2 ir padare tam tikrų žalos. Rusija po to sustiprino bazės apsaugą, tačiau Ukraina ir toliau bando rasti būdų, kaip pasiekti šiuos strateginius taikinius.
Problema ta, kad 730 kilometrų – tai per didelis nuotolis daugumai Ukrainos turimos ginkluotės. Storm Shadow ir SCALP raketos gali skristi apie 250-300 kilometrų, ATACMS – iki 300 kilometrų. Tai reiškia, kad Engels-2 išlieka už jų pasiekiamumo ribų, nebent raketos būtų paleidžiamos iš labai giliai Rusijos teritorijoje esančių pozicijų – o tai praktiškai neįmanoma.
Psichologinis karas ir civilių kančios
Kiekviena Tu-95MS ataka – tai ne tik karinė operacija, bet ir psichologinio karo elementas. Rusija tyčia atakuoja energetikos infrastruktūrą, ypač žiemos metu, siekdama palaužti ukrainiečių moralę. Kai žmonės lieka be šildymo, elektros ir vandens -15 laipsnių šaltyje, tai daro didžiulį poveikį jų psichologinei būklei.
Ukrainos gyventojai per šiuos metus išmoko gyventi su nuolatine oro pavojaus grėsme. Daugelis turi pasiruošę „pavojaus krepšius” su reikalingiausiais daiktais, žino, kur yra artimiausias slėptuvė, ir gali per kelias minutes nuspręsti, ar bėgti į slėptuvę, ar likti namuose. Ši kasdienybė tapo norma – liūdna, bet reali.
Vaikai mokyklose mokomi, kaip elgtis oro pavojaus metu. Daugelis įmonių įrengė slėptuves savo patalpose. Kai kurie žmonės net miega rūsiuose ar koridoriuose – vietose, kur mažesnė tikimybė žūti, jei raketa pataikys į pastatą. Tai yra realybė, su kuria gyvena milijonai žmonių.
Ką reiškia kiekvienas naujas Tu-95MS skrydis
Kai Ukrainos oro pajėgos praneša apie Tu-95MS kilimą, tai reiškia, kad per kelias valandas gali prasidėti masinė raketų ataka. Paprastai Rusija naudoja kombinuotą taktiką – kartu su sparnuotosiomis raketomis paleidžia ir balistines raketas, ir dronus Shahed. Tai apsunkina oro gynybos darbą, nes skirtingi taikiniai reikalauja skirtingų gynybos priemonių.
Ukrainos energetikos sistema jau yra labai pažeista po daugybės atakų. Kiekviena nauja ataka gali sukelti masinius elektros tiekimo sutrikimus, o tai reiškia – ne tik nepatogumą, bet ir realią grėsmę žmonių gyvybėms, ypač žiemos metu. Ligoninės, vandens siurblinės, šildymo sistemos – visa tai priklauso nuo elektros tiekimo.
Vakarų šalys tiekia Ukrainai oro gynybos sistemas ir energetikos įrangą, tačiau tai vyksta lėčiau, nei Rusija gali daryti žalą. Kiekvienas Tu-95MS skrydis primena, kad šis karas dar toli gražu nesibaigė, ir Ukrainai reikia nuolatinės paramos, kad galėtų apsiginti.
Kas laukia ateityje
Tu-95MS ir toliau liks grėsme Ukrainai tol, kol Rusija turės šių lėktuvų ir raketų atsargų. Nors Vakarų sankcijos apsunkina Rusijai gaminti naujas raketas, šalis vis dar turi nemažas atsargas ir sugeba jas papildyti, nors ir lėčiau nei norėtų.
Ukraina tikisi sulaukti daugiau oro gynybos sistemų ir leidimo naudoti tolimojo nuotolio ginkluotę smūgiams Rusijos teritorijoje. Jei pavyktų reguliariai atakuoti bazes, iš kurių kyla Tu-95MS, tai žymiai sumažintų šių lėktuvų operacinį pajėgumą. Tačiau kol kas Vakarų šalys vis dar riboja ginkluotės naudojimą smūgiams Rusijos gilumoje.
Kiekvienas naujas pranešimas apie Tu-95MS kilimą primena, kad šis karas tęsiasi, kad civiliai gyventojai ir toliau kenčia, ir kad Ukrainai reikia ne tik moralinės, bet ir labai konkrečios karinės paramos. Seni sovietiniai bombonešiai tapo šiuolaikinio karo simboliu – priminimu, kad net sena ginkluotė gali daryti didžiulę žalą, jei yra naudojama be jokių apribojimų prieš civilius taikinius.