Karo Ukrainoje trečieji metai jau įsibėgėjo, o pasaulis vis dar laukia bent kokių nors aiškesnių ženklų, kad konfliktas gali artėti prie pabaigos. Paliaubų tema tampa vis aktualesne – ją minėja ir Vakarų politikai, ir Ukrainos vadovybė, ir netgi Rusijos atstovai. Tačiau ar tikrai matome realias derybų perspektyvas, ar tai tik dar viena iliuzija, kuri vėl išsisklaidys susidūrusi su žiauriais karo realijais?
Kodėl dabar visi kalba apie paliaubas
Pastaraisiais mėnesiais paliaubų retorika stiprėja iš visų pusių. Donaldas Trumpas dar prieš rinkimus žadėjo užbaigti karą per 24 valandas, Europos lyderiai vis dažniau užsimena apie būtinybę ieškoti diplomatinių sprendimų, o Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pats pradėjo kalbėti apie galimas derybas.
Šis pokytis nėra atsitiktinis. Ukrainos kariuomenė patiria didžiulį spaudimą fronte, ypač Donbase, kur rusai lėtai, bet užtikrintai stumia gynybos linijas. Vakarų ginklų ir šaudmenų tiekimas, nors ir tęsiasi, nebeatitinka tų poreikių, kuriuos diktuoja realybė. Be to, Europoje ir JAV auga nuovargis nuo karo – žmonės pradeda klausti, kiek dar reikės skirti milijardų, kol bus pasiektas kažkoks rezultatas.
Rusija irgi nėra toje pozicijoje, kurią norėtų demonstruoti. Ekonominės sankcijos, nors ir nesugriovė šalies, bet aiškiai daro poveikį. Mobilizacija kelia nerimą visuomenėje, o nuostoliai fronte, nors ir slepiami, yra milžiniški. Kremliui būtų patogu sustabdyti karą dabar, kai kontroliuoja apie 18 procentų Ukrainos teritorijos, ir paskelbti tai pergale.
Ką iš tiesų siūlo derybų planai
Įvairių paliaubų planų pasiūlymų yra buvę ne vienas. Kinija pateikė savo „taikos planą”, kuris daugiau priminė bendrų frazių rinkinį nei konkrečią derybų programą. Brazilija ir kitos Pietų pusrutulio šalys taip pat bandė pozicionuoti save kaip tarpininkės, bet be didelės sėkmės.
Ukrainos pusė pateikė savo „taikos formulę” – dešimties punktų planą, kuris apima visiškos Rusijos kariuomenės išvedimą, reparacijas, karo nusikaltėlių teismą ir kitus punktus. Tai maksimalistinė pozicija, kuri Maskvai yra visiškai nepriimtina. Rusija savo ruožtu reikalauja, kad Ukraina pripažintų aneksuotų teritorijų praradimą, atsisakytų NATO narystės ir iš esmės taптų neutralia buferne valstybe.
Problema akivaizdi – šalių pozicijos yra tokios toli viena nuo kitos, kad sunku įsivaizduoti, kaip jas būtų galima suderinti. Ukraina negali sutikti su teritorijų praradimu, nes tai reikštų ne tik žemės netekimą, bet ir milijonų piliečių palikimą okupacijoje. Rusija negali tiesiog pasitraukti, nes tai Kremliui reikštų pralaimėjimą ir galimus vidinius politinius sukrėtimus.
Trumpo faktorius ir jo realios galimybės
Donaldo Trumpo sugrįžimas į Baltuosius rūmus sukėlė daug spekuliacijų apie galimą greitą karo pabaigą. Trumpas tikrai nori parodyti, kad jis gali pasiekti tai, ko nepavyko Bidenui, tačiau jo galimybės yra ribotos.
Pirmiausia, Trumpas negali tiesiog priversti Ukrainos priimti Rusijai palankias sąlygas. Jei jis sustabdytų karinę pagalbą, siekdamas spausti Kyjivą, tai sukeltų didžiulį pasipriešinimą tiek Kongrese, tiek tarp sąjungininkų Europoje. Be to, tokia politika būtų katastrofiška Trumpo paties įvaizdžiui – jis atrodytų ne kaip stiprus derybininkas, o kaip Putino pataikūnas.
Antra vertus, Trumpas turi svirtį ir Rusijos atžvilgiu. JAV gali sugriežtinti sankcijas, padidinti karinę pagalbą Ukrainai, suteikti leidimą naudoti tolimojo nuotolio ginklus prieš taikinius Rusijos gilumoje. Visa tai Maskvai būtų labai nemalonus scenarijus.
Tačiau realybė tokia, kad nei Ukraina, nei Rusija šiuo metu nėra pasiruošusios tikroms nuolaidoms. Abi šalys vis dar tiki, kad gali pasiekti geresnę poziciją fronte, o tai reikštų ir geresnes derybines pozicijas.
Europos dilema ir jos vaidmuo
Europa atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Iš vienos pusės, nuovargis nuo karo ir ekonominiai sunkumai verčia ieškoti išeities. Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių lyderiai supranta, kad jų rinkėjai nori taikos. Iš kitos pusės, pasiduoti Rusijai reikštų patvirtinti, kad agresija apsimoka, o tai keltų pavojų visai Europos saugumo architektūrai.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas ir Vokietijos kancleris Olafas Scholzas jau keletą kartų kalbėjosi su Putinu, bet šie pokalbiai nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų. Maskva puikiai supranta Europos silpnybes ir moka jomis manipuliuoti – tai ir energetinė priklausomybė, ir pabėgėlių krizė, ir vidaus politiniai nesutarimai.
Lenkija ir Baltijos šalys užima daug griežtesnę poziciją, reikalaudamos, kad Rusija būtų nugalėta, o ne apdovanota kompromisu. Šios šalys puikiai supranta, kad bet koks Ukrainos pralaimėjimas reikštų tiesioginį pavojų joms pačioms. Todėl Europa lieka susiskaldžiusi, o be vieningos pozicijos sunku tikėtis efektyvių derybų.
Kas turėtų vykti, kad derybos būtų įmanomos
Kad paliaubos taptų realybe, o ne tik retorine figūra, turi įvykti keli esminiai dalykai. Pirma, abi pusės turi pasiekti tokią situaciją fronte, kai tolimesnis karas atrodo beprasmiškas arba pernelyg brangus. Šiuo metu nei Rusija, nei Ukraina nėra toje pozicijoje.
Antra, reikia tarptautinių saugumo garantijų Ukrainai. Jei Kyjivas turės atsisakyti dalies teritorijų ar NATO narystės perspektyvos, jam reikės kažko mainais – realių, patikimų garantijų, kad Rusija nepuls vėl. Tai galėtų būti dvišalės gynybos sutartys su JAV, JK, Prancūzija ir kitomis šalimis, nuolatinis Vakarų karinės technikos tiekimas, bendros karinės bazės.
Trečia, Rusijai reikia pasiūlyti kažkokį „išsigelbėjimo” variantą. Putinas negali grįžti į Maskvą kaip pralaimėjęs – jo režimui tai būtų per didelis smūgis. Todėl bet koks susitarimas turės būti suformuluotas taip, kad Kremlius galėtų jį pateikti kaip pergalę savo visuomenei.
Ketvirta, reikia spręsti aneksuotų teritorijų klausimą. Čia galimi įvairūs variantai – nuo laikino statuso nustatymo iki referendumų po tam tikro laikotarpio, kai iš teritorijų bus išvesta Rusijos kariuomenė ir sugrįš pabėgėliai. Tačiau bet kuris variantas bus skausmingas Ukrainai.
Kodėl greitos taikos nebus
Reikia būti realistais – greitos taikos nebus. Net jei rytoj prasidėtų derybos, jos užtruktų mėnesius, o gal ir metus. Kiekvienas klausimas – nuo sienų nubrėžimo iki saugumo garantijų – yra nepaprastai sudėtingas ir jautrus.
Be to, Rusija šiuo metu neturi motyvacijos derėtis iš silpnumo pozicijos. Kremlius vis dar tiki, kad laikas dirba jo naudai – kad Vakarai pavargs, Ukraina išseks, o Trump galbūt sumažins paramą. Kol Maskva taip galvoja, tikrų derybų nebus, bus tik imitacija.
Ukraina irgi negali sutikti su tuo, ką Rusija šiuo metu siūlo. Zelenskis supranta, kad bet koks susitarimas, kuris atrodys kaip kapituliacija, pasmerkia jį politiškai. Be to, ukrainiečiai kovoja ne už abstrakčias vertybes, o už savo namus, šeimas, ateitį. Jiems sunku priimti mintį, kad dalis jų šalies liks okupuota.
Todėl tikėtina, kad karas tęsis dar bent keletą mėnesių, o gal ir ilgiau, kol viena ar abi pusės pasieks tokį išsekimo tašką, kai derybos taps vienintelė reali alternatyva.
Ką tai reiškia Lietuvai ir mūsų regionui
Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims šis klausimas yra egzistencinis. Bet koks susitarimas, kuris legitimizuotų Rusijos agresiją, kurtų pavojingą precedentą. Jei Maskva gaus tai, ko siekė karu, kodėl ji nesimėgintų to paties kitur?
Mūsų šalys turi aiškiai komunikuoti savo poziciją – taika Ukrainoje turi būti pagrįsta tarptautinės teisės principais, o ne jėgos diktuojamomis sąlygomis. Tai reiškia, kad Rusija turi atlyginti žalą, pasitraukti iš okupuotų teritorijų, o Ukraina turi gauti tvirtus saugumo garantijas.
Kartu turime ruoštis scenarijui, kai Vakarai gali spausti Ukrainą priimti nepalankų susitarimą. Tokiu atveju Lietuva turės ieškoti būdų, kaip sustiprinti savo gynybą ir atgrasyti Rusiją nuo bet kokių agresyvių minčių mūsų atžvilgiu. Tai reiškia didesnį gynybos finansavimą, glaudesnį bendradarbiavimą su sąjungininkais, spartesnį karinių pajėgumų didinimą.
Tarp vilties ir realybės: kaip žiūrėti į ateitį
Taigi, ar paliaubos Ukrainoje yra reali perspektyva, ar tik iliuzija? Atsakymas sudėtingas – jos yra ir viena, ir kita. Teoriškai taika įmanoma, bet praktiškai kelias iki jos yra kupinas kliūčių, kurias šiuo metu sunku įveikti.
Artimiausiu metu greičiausiai matysime ne tikras derybas, o įvairius jų imitavimus, diplomatines iniciatyvas, kurios baigsis niekuo. Tikros derybos prasidės tik tada, kai abi pusės supras, kad jų tikslai kare yra nepasiekiami arba per brangūs.
Kol kas vienintelis realus kelias link taikos – tai toliau remti Ukrainą, kad ji galėtų atsispirti Rusijos agresijai ir išlaikyti kuo geresnes pozicijas deryboms. Stipri Ukraina prie derybų stalo – tai vienintelis būdas pasiekti bent kiek priimtiną susitarimą. Silpna Ukraina reikštų diktuojamas sąlygas iš Maskvos, o tai nebūtų taika, o tik pertrauka prieš kitą karą.
Mums, Lietuvoje, lieka budėti, stiprinti savo gynybą ir nepasiduoti iliuzijoms, kad taika bet kokia kaina yra geriau nei tolimesnis pasipriešinimas agresijai. Istorija ne kartą parodė, kad nuolaidžiavimas agresorius tik skatina tolimesnę agresiją. Tikra taika gali būti pagrįsta tik teisingumo, o ne jėgos principais.