Kodėl lietuviškas kinas vis dar ieško savęs
Lietuviškas kinas – tai tema, apie kurią kalbama daug, bet retai konkrečiai. Vieni sako, kad mūsų filmų pramonė pagaliau atsibunda, kiti – kad ji vis dar klampoja tose pačiose problemose kaip prieš dešimtmetį. Tiesa, kaip dažniausiai būna, yra kažkur per vidurį, tik ją surasti reikia šiek tiek pastangų.
Lietuvos kino istorija nėra tokia trumpa, kaip kartais atrodo. Mes turime savo klasikus, savo stilių, net savo specifinę melancholiją, kuri persmelkia daugumą rimtesnių lietuviškų filmų. Bet ar tai pakanka, kad šiandien kalbėtume apie tikrą pramonę, o ne tik apie pavienius kūrėjus, kurie kažkaip išgyvena?
Nuo sovietinių laikų iki šių dienų – kelias, kuris nebuvo lengvas
Lietuvos kino istorija prasideda gerokai anksčiau, nei daugelis įsivaizduoja. Pirmieji filmai Lietuvoje buvo kuriami dar tarpukariu, o sovietmečiu Lietuvos kino studija Vilniuje tapo tikru kūrybos centru. Režisieriai kaip Almantas Grikevičius, Raimondas Vabalas ar Arūnas Žebriūnas kūrė filmus, kurie ir šiandien laikomi klasika – ne tik lietuviška, bet ir europine prasme.
„Velnio nuotaka”, „Herkus Mantas”, „Maži meilės laiškai” – tai ne tik seni filmai, kuriuos rodo per televiziją per šventes. Tai dokumentai, liudijantys, kad lietuviai mokėjo kurti kiną, kuris turėjo sielą. Sovietinė sistema, paradoksalu, tam tikra prasme padėjo – buvo finansavimas, buvo studija, buvo infrastruktūra. Žinoma, buvo ir cenzūra, ir ideologiniai varžtai, bet kūrybingi žmonės visada randa būdų pasakyti tai, ką nori pasakyti.
Atgavus nepriklausomybę viskas subyrėjo. Studija prarado finansavimą, infrastruktūra suiro, o kūrėjai liko vieni su savo idėjomis ir tuščiomis kišenėmis. Devintasis dešimtmetis ir dešimtojo pradžia buvo tikra dykuma – filmai beveik nebuvo kuriami, o tie, kurie buvo, dažnai atrodė kaip bandymas susigaudyti naujoje realybėje, kuri pati dar nesuprato, kur eina.
Šiuolaikinis lietuviškas kinas – kas jis toks iš tikrųjų
Pastaraisiais metais situacija tikrai pasikeitė. Lietuvos kino centras, įkurtas 2012 metais, tapo svarbiu mechanizmu, kuris bent jau suteikia galimybę gauti finansavimą. Kasmet skiriamos lėšos projektams, vyksta konkursai, ir nors pinigų visada trūksta, bent jau yra sistema, į kurią galima kreiptis.
Tačiau finansavimas – tik dalis problemos. Šiuolaikinis lietuviškas kinas susiduria su kur kas sudėtingesniu klausimu: ką mes norime pasakyti? Kokie yra mūsų pasakojimai? Žiūrint į pastarojo dešimtmečio lietuviškus filmus, galima pastebėti kelis dominuojančius motyvus – sovietinė praeitis, kaimo gyvenimas, emigracija, šeimos dramos. Tai svarbios temos, bet ar jos atspindi visą lietuviško gyvenimo spektrą?
Režisieriai kaip Kristijonas Vildžiūnas, Ignas Jonynas ar Mantas Kvedaravičius (tragiškai žuvęs Ukrainoje 2022 metais) bandė ir bando rasti savitą balsą. Kvedaravičiaus „Mariupolis” ir „Mariupolis 2″ – tai dokumentiniai filmai, kurie pelnė tarptautinį pripažinimą ir parodė, kad lietuviai gali kurti kiną, kuris kalba ne tik apie Lietuvą, bet ir apie universalius dalykus. Tai labai svarbu.
Tarptautinis pripažinimas – ar mes jo sulaukiame
Lietuviški filmai retkarčiais pasirodo tarptautiniuose festivaliuose, ir tai yra geras ženklas. Berlynas, Kanai, Venecija – į šiuos festivalius patekti yra sunku bet kuriai šaliai, o mums tai pavyksta, nors ir ne taip dažnai, kaip norėtųsi.
Problema ta, kad tarptautinis pripažinimas dažnai ateina su tam tikra kaina. Filmai, kurie laimi prizus festivaliuose, ne visada sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo Lietuvoje. Ir atvirkščiai – komerciniai lietuviški filmai, kurie sutraukia žiūrovus į kino sales, retai kada domina tarptautinius selekcininkus. Šis atotrūkis yra realus ir su juo reikia kažką daryti.
Verta paminėti, kad Lietuva aktyviai dalyvauja koprodukcinėse sutartyse su kitomis Europos šalimis. Tai leidžia kurti filmus su didesniu biudžetu ir pasiekti platesnę auditoriją. Tačiau koprodukcija turi ir savo riziką – kartais siekiant patikti kelioms šalims vienu metu, filmas praranda savo specifinį charakterį ir tampa kažkuo vidutinišku, kas netinka niekam ypatingai.
Dokumentinis kinas – mūsų stiprioji pusė
Jei kalbame apie tai, kur lietuviškas kinas tikrai stiprus, tai dokumentinis kinas yra atsakymas. Lietuvių dokumentalistai turi ilgą tradiciją ir tikrą talentą fiksuoti realybę taip, kad ji taptų kažkuo daugiau nei tik reportažas.
Audrius Stonys – vienas žymiausių lietuvių dokumentalistų – yra sukūręs filmus, kurie buvo rodomi visame pasaulyje. Jo darbai pasižymi ypatinga poetika, gebėjimu rasti grožį paprastuose dalykuose ir paversti juos kino kalba. „Rūpintojėlis”, „Antigravitacija”, „Aukso žuvys” – tai filmai, kurie parodo, kad dokumentinis kinas gali būti toks pat meniškas kaip vaidybinis.
Dokumentinio kino sėkmė Lietuvoje nėra atsitiktinė. Mūsų kultūroje yra stipri stebėjimo ir refleksijos tradicija – galbūt tai susiję su istorine patirtimi, su tuo, kad mes ilgai buvome priversti stebėti ir išgyventi, o ne aktyviai kurti savo likimą. Kaip bebūtų, šis gebėjimas stebėti ir fiksuoti yra tikras turtas, kurį reikia puoselėti.
Praktinis patarimas tiems, kurie nori susipažinti su lietuvišku dokumentiniu kinu: pradėkite nuo Audriaus Stonio darbų, tada pereikite prie Mantų Kvedaravičiaus filmų. Vėliau galite ieškoti jaunesnės kartos kūrėjų darbų – Lietuvos kino centro svetainėje galima rasti nemažai informacijos apie tai, kas šiuo metu kuriama.
Kino industrija be industrijos – finansavimo labirintai
Viena didžiausių lietuviško kino problemų – tai, kad mes neturime tikros kino industrijos. Turime talentingų žmonių, turime idėjų, turime net kai kurių techninių pajėgumų, bet neturime sistemos, kuri visa tai sujungtų į darniai veikiantį mechanizmą.
Lietuvos kino centras skiria apie 5-7 milijonus eurų per metus visiems kino projektams. Tai skamba kaip daug, bet palyginkite su Estija, kuri skiria panašią sumą turėdama tris kartus mažesnę gyventojų skaičių, arba su Latvija, kuri pastaraisiais metais gerokai padidino kino finansavimą. Mes atsiliekame net nuo savo Baltijos kaimynų.
Be to, Lietuvoje nėra stipraus privačių investuotojų susidomėjimo kinu. Verslas retai kada investuoja į filmus, nes nėra aiškaus modelio, kaip susigrąžinti investicijas. Kino teatrų tinklas yra gana ribotas – didieji miestai turi pakankamai salių, bet regionuose situacija prasta. Tai reiškia, kad net jei filmas yra geras, jo platinimo galimybės yra ribotos.
Ką galima padaryti? Keletas konkrečių idėjų: pirma, reikia sukurti mokesčių lengvatų sistemą kino investuotojams, panaši į tai, ką daro Airija ar Čekija. Antra, reikia stiprinti regioninę kino infrastruktūrą – ne tik kino sales, bet ir gamybos pajėgumus. Trečia, reikia aktyviau bendradarbiauti su srautinio turinio platformomis kaip „Netflix” ar „HBO”, kurios jau rodo susidomėjimą Baltijos šalimis.
Jaunoji karta – viltis ar dar viena prarastoji karta
Lietuvos muzikos ir teatro akademija kasmet išleidžia jaunus kino kūrėjus. Jie turi išsilavinimą, entuziazmą ir idėjų. Bet ką jie randa išeidami į realų gyvenimą? Dažniausiai – sunkų kelią, kuriame reikia metų metais rinkti finansavimą, dirbti reklamos ar televizijos srityje, kad išgyventum, ir tikėtis, kad kada nors pavyks sukurti savo tikrą filmą.
Kai kurie jaunieji kūrėjai emigruoja – ne todėl, kad nenori kurti Lietuvoje, bet todėl, kad kitur yra daugiau galimybių. Tai didžiulis nuostolis, nes kiekvienas talentingas žmogus, kuris išvyksta, yra potencialus filmas, kurio mes niekada nepamatysime.
Tačiau yra ir pozityvių ženklų. Trumpametražis kinas Lietuvoje yra gana aktyvus – jaunieji kūrėjai daro trumpus filmus, eksperimentuoja, ieško savo stiliaus. Trumpametražiai filmai yra puiki mokykla, ir kai kurie iš jų pasiekia tarptautinius festivalius. Tai rodo, kad talentas yra, tik jam reikia tinkamų sąlygų.
Socialiniai tinklai ir naujosios technologijos taip pat keičia žaidimo taisykles. Jaunas režisierius šiandien gali sukurti filmą su santykinai mažu biudžetu ir pasiekti tarptautinę auditoriją per internetą. Tai nėra idealus sprendimas, bet tai yra galimybė, kurios ankstesnės kartos neturėjo.
Lietuviškas kinas rytoj – tarp pesimizmo ir realaus optimizmo
Kalbant apie lietuviško kino ateitį, norisi vengti dviejų kraštutinumų – tiek perdėto pesimizmo, tiek nepagrįsto optimizmo. Realybė yra tokia, kad mes turime ir rimtų problemų, ir tikrų galimybių.
Problemos yra aiškios: nepakankamas finansavimas, silpna industrijos infrastruktūra, ribotos platinimo galimybės, talentų nutekėjimas. Šios problemos nėra naujos, ir jos neišnyks savaime. Reikia konkrečių sprendimų ir politinės valios juos įgyvendinti.
Bet galimybės taip pat egzistuoja. Lietuva turi unikalią istoriją ir kultūrą, kuri gali būti neišsemiamas pasakojimų šaltinis. Mūsų gamta, mūsų miesteliai, mūsų žmonės – visa tai yra medžiaga filmams, kurių pasaulis dar nematė. Partizanų karas, deportacijos, atgimimas, emigracija, šiuolaikinis gyvenimas tarp Rytų ir Vakarų – tai temos, kurios gali dominti ne tik lietuvius.
Vienas dalykas, kurį galime padaryti visi – žiūrėti lietuviškus filmus. Tai skamba paprastai, bet tai iš tikrųjų svarbu. Kiekvienas bilietas į lietuvišką filmą yra balsas už tai, kad tokie filmai būtų kuriami ir toliau. Kiekvienas pokalbis apie lietuvišką kiną, kiekvienas straipsnis, kiekviena rekomendacija draugui – visa tai sudaro kultūrinę aplinką, kurioje kinas gali augti.
Lietuviškas kinas nėra miręs. Jis nėra net agonijoje. Jis yra toje keistoje, nepatogioje būsenoje, kai jau nebesi vaikas, bet dar nesi suaugęs – kai potencialas yra akivaizdus, bet realizacija dar atsilieka. Ir galbūt tai yra pats įdomiausias momentas, nes viskas dar gali nutikti. Viskas dar gali pasikeisti. Reikia tik, kad tie, kurie priima sprendimus, suprastų, kad kinas nėra prabanga – tai vienas iš svarbiausių būdų, kuriais tauta kalba apie save ir pasauliui, ir sau pačiai.