Karo Ukrainoje mastai jau seniai peržengė visas įsivaizduojamas ribas. Tai, kas prasidėjo kaip „speciali karinė operacija”, virto vienu žiauriausių XXI amžiaus konfliktų, kurio pasekmės jau dabar matosi visame pasaulyje. Tačiau už kiekvieno skaičiaus, už kiekvienos statistikos slypi tikros žmonių tragedijos, sugriauti gyvenimai ir sugriuvusios viltys.
Žmogiškosios aukos: skaičiai, kurių niekas nežino tiksliai
Vienas didžiausių šio karo paradoksų – niekas iš tikrųjų nežino tikslių aukų skaičių. Rusija savo nuostolių beveik neskelbia, o Ukraina informaciją pateikia dozuotai. Vakarų žvalgybos agentūros vertina, kad iki 2024 metų pabaigos abiejose pusėse žuvo ir buvo sužeista daugiau nei 700 tūkstančių karių. Tai skaičius, kuris viršija visų Europos konfliktų nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos aukas kartu sudėjus.
Ukrainos pusėje, pagal įvairius šaltinius, žuvo nuo 70 iki 100 tūkstančių karių, o sužeistųjų skaičius gali siekti 200-250 tūkstančių. Rusijos nuostoliai, pasak Vakarų analitikų, yra trigubai ar net keturgubai didesni – nuo 300 iki 400 tūkstančių žuvusiųjų ir apie pusę milijono sužeistųjų. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną šiame kare vidutiniškai žūva apie 500-700 žmonių – daugiau nei per bet kurį kitą šiuolaikinį konfliktą.
Civilių aukų skaičius taip pat kelia siaubą. Jungtinių Tautų duomenimis, patvirtinta daugiau nei 30 tūkstančių žuvusių civilių, tačiau tikrasis skaičius gali būti dvigubai ar trigubai didesnis. Mariupolis, Buča, Irpinas, Izium – šie miestai tapo masinių žudynių simboliais, kur civiliai žuvo ne tik nuo atsitiktinių sviedinių, bet ir nuo tikslingų egzekucijų.
Sugriautas nekilnojamasis turtas ir infrastruktūra
Ukrainoje visiškai ar iš dalies sunaikinta apie 300 tūkstančių gyvenamųjų pastatų. Tai reiškia, kad milijonai žmonių neteko namų. Pasak Pasaulio banko, tik pastatų atstatymas kainuotų daugiau nei 150 milijardų dolerių, o bendras šalies atstatymo kaštų vertinimas jau viršija 400-500 milijardų dolerių sumą.
Sunaikinta ar sugadinta daugiau nei 1000 mokyklų ir švietimo įstaigų. Vaikai mokosi požemiuose, rūsiuose, o kai kuriose okupuotose teritorijose jiems brukama rusiška propaganda vietoj normalaus ugdymo. Daugiau nei 200 ligoninių ir medicinos įstaigų taip pat nukentėjo nuo apšaudymų – tai tiesioginis karo nusikaltimas pagal tarptautinę teisę.
Energetikos infrastruktūra tapo vienu pagrindinių Rusijos taikinių. Per pastaruosius metus sunaikinta ar pažeista apie 60 procentų Ukrainos energetikos pajėgumų. Žiemą milijonai žmonių gyvena be šildymo ir elektros, kai lauke temperatūra krenta žemiau nulio. Tai ne tik nepatogumai – tai gyvybei pavojinga situacija, ypač vaikams ir seniems žmonėms.
Pabėgėlių krizė, kurios niekas nesitikėjo
Daugiau nei 6 milijonai ukrainiečių pabėgo į užsienį, o dar apie 5 milijonai tapo vidaus perkeltaisiais asmenimis – tai reiškia, kad beveik ketvirtadalis visos šalies gyventojų buvo priversti palikti savo namus. Tai didžiausia pabėgėlių krizė Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
Lenkija priėmė daugiau nei 1,5 milijono ukrainiečių, Vokietija – apie milijoną, o Lietuva, nors ir maža šalis, suteikė prieglobstį daugiau nei 80 tūkstančių pabėgėlių. Tai milžiniškas iššūkis priimančioms šalims – reikia užtikrinti būstą, darbą, mokyklų vietas vaikams, medicinos paslaugas.
Tačiau dar liūdnesnė statistika – dešimtys tūkstančių vaikų buvo deportuoti į Rusiją. Tarptautinis baudžiamasis teismas jau išdavė arešto orderį Vladimirui Putinui būtent dėl šio nusikaltimo. Ukrainos valdžia kalba apie 20 tūkstančių vaikų, kurių likimas nežinomas, o kai kurie iš jų jau įvaikinti rusų šeimose ir jiems keičiamos pavardės bei tapatybė.
Ekonominės pasekmės, kurios jaučiamos visame pasaulyje
Ukrainos ekonomika per pirmuosius karo metus susitraukė daugiau nei 30 procentų – tai katastrofiškas nuosmukis, panašus į Didžiąją depresiją. Nors vėliau ekonomika šiek tiek atsigavo, ji vis dar veikia tik apie 60-70 procentų ikaro pajėgumų. Pramonė, žemės ūkis, eksportas – visa tai patyrė milžiniškus nuostolius.
Rusijos ekonomika taip pat kenčia, nors Kremlius stengiasi tai nuslėpti. Sankcijos, kurias įvedė Vakarai, jau kainavo Rusijai daugiau nei 300 milijardų dolerių. Šimtai užsienio kompanijų pasitraukė iš Rusijos rinkos, technologijų embargo riboja šalies galimybes gaminti sudėtingą ginkluotę, o rublio kursas išlieka nestabilus.
Pasaulinė maisto krizė – dar viena šio karo pasekmė. Ukraina iki karo buvo viena didžiausių grūdų eksportuotojų pasaulyje, tiekianti maistą Afrikai ir Artimiesiems Rytams. Kai Rusija blokavo Ukrainos uostus, milijonai tonų grūdų liko uždaryti sandėliuose. Nors vėliau pavyko susitarti dėl grūdų koridoriaus, situacija išlieka trapi. Maisto kainos visame pasaulyje išaugo 20-30 procentų, o kai kuriose neturtingose šalyse tai sukėlė badą.
Karinė technika ir ginkluotė: skaičiai iš fronto linijos
Rusija šiame kare jau prarado daugiau karinės technikos nei bet kuriame kare nuo 1945 metų. Pagal atvirų šaltinių duomenis, kuriuos renka nepriklausomi analitikai, sunaikinta ar paimta daugiau nei 3000 tankų, 6000 šarvuotų kovos mašinų, 2000 artilerijos sistemų. Tai yra patvirtinti nuostoliai su nuotraukomis ir vaizdo įrašais – tikrasis skaičius greičiausiai dar didesnis.
Ukraina taip pat prarado daug technikos, tačiau Vakarų pagalba padeda kompensuoti šiuos nuostolius. JAV iki šiol suteikė karinės pagalbos už daugiau nei 50 milijardų dolerių, Europos Sąjunga – apie 30 milijardų. Tai apima tankus, artileriją, oro gynybos sistemas, šaudmenis ir humanitarinę pagalbą.
Rusija per dieną išleidžia apie 20-30 tūkstančių artilerijos sviedinių, o Ukraina – apie 5-7 tūkstančius. Šis disproporcija rodo, kodėl Ukrainai taip svarbi Vakarų pagalba – be jos šalis tiesiog neturėtų kuo šaudyti. Šaudmenų gamyba tapo kritiškai svarbi visoms pusėms, o Europos gynybos pramonė dabar dirba maksimaliais pajėgumais.
Aplinkosauginė katastrofa, apie kurią mažai kas kalba
Kachovkos hidroelektrinės užtvankos susprogdinimas 2023 metų birželį tapo viena didžiausių aplinkosauginių katastrofų Europoje per pastaruosius dešimtmečius. Užlieta daugiau nei 600 kvadratinių kilometrų teritorijos, žuvo tūkstančiai gyvūnų, sunaikinti ekosistemos. Chersono sritis iki šiol kenčia nuo šio akto pasekmių – žmonės neturi geriamo vandens, o žemės ūkis tapo neįmanomas didelėse teritorijose.
Zaporižios atominė elektrinė – didžiausia Europoje – jau daugiau nei dvejus metus yra okupuota rusų pajėgų. Ten laikoma karinė technika, šaudoma iš jos teritorijos, o tai kelia realią branduolinės katastrofos grėsmę. Tarptautinės atominės energijos agentūros inspektoriai nuolat įspėja apie pavojų, tačiau situacija išlieka kritiška.
Minomis ir nesprogusiomis amunicija užteršta teritorija Ukrainoje jau viršija 150 tūkstančių kvadratinių kilometrų – tai didesnė nei Graikijos plotas. Šių teritorijų išminavimas užtruks dešimtmečius ir kainuos milijardus. Kiekvienais metais nuo minų žus ir bus sužeisti šimtai žmonių, ypač vaikų, kurie nežino apie pavojų.
Psichologinės traumos: neregima karo pusė
Milijonai ukrainiečių kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo. Vaikai, kurie matė mirtį, girdėjo sprogimus, slapstėsi rūsiuose – jų psichika bus pažeista visam gyvenimui. Psichologai įspėja, kad Ukrainai reikės sukurti milžinišką mentalinės sveikatos pagalbos sistemą, kuri galėtų padėti visiems nukentėjusiems.
Kareiviai, grįžę iš fronto, taip pat susiduria su psichologinėmis problemomis. Depresija, nerimas, miego sutrikimai, agresija – tai tik dalis simptomų, su kuriais jie gyvena. Ukrainos visuomenė turės išmokti integruoti šiuos žmones atgal į civilinį gyvenimą, o tai bus sudėtingas ir ilgas procesas.
Rusijoje situacija ne geresnė – tūkstančiai jaunų vyrų grįžta iš karo su fizinėmis ir psichologinėmis traumomis, tačiau valstybė jiems beveik nepadeda. Tai kuria socialinę įtampą, didina smurto ir nusikalstamumo lygį, destabilizuoja visuomenę.
Ką visa tai reiškia ateičiai ir kaip mes galime padėti
Šie skaičiai nėra tik statistika – tai tikri žmonės, tikri gyvenimai, tikros tragedijos. Kiekvienas žuvęs kareivis – tai sūnus, tėvas, brolis. Kiekvienas sugriautas namas – tai šeimos prisiminimų vieta. Kiekvienas pabėgėlis – tai žmogus, kuris neteko visko, ką turėjo.
Lietuva, nors ir maža šalis, gali ir privalo toliau padėti Ukrainai. Tai reiškia ne tik vyriausybės paramą, bet ir kiekvieno iš mūsų indėlį. Galime priimti pabėgėlius, aukoti humanitarinę pagalbą, remti Ukrainos ekonomiką perkant jų prekes, dalintis informacija apie tikrąją padėtį.
Svarbu suprasti, kad šis karas nesibaigs greitai. Ukrainai reikės dešimtmečių, kad atsigautų, atstatytų šalį, išgydytų traumas. Tarptautinė bendruomenė turės būti pasirengusi ilgalaikei paramai, o ne tik trumpalaikėms reakcijoms į krizes.
Šie skaičiai turi mus ne tik šokiruoti, bet ir mobilizuoti. Jie turi priminti, kodėl taip svarbu ginti demokratiją, žmogaus teises, tarptautinę tvarką. Nes jei leistume agresijai likti nenubaustajai, rytoj ji galėtų pasikartoti bet kur – galbūt net arčiau mūsų namų. Ukrainos kova – tai kova už visų mūsų ateitį, ir šių skaičių niekada neturėtume pamiršti.