Kai miegas virto košmaru
Vasario 24-oji. Data, kuri daugeliui žmonių Ukrainoje tapo riba tarp „prieš” ir „po”. Ankstyvą rytą, kai daugelis dar miegojo, pasaulis pasikeitė negrįžtamai. Pirmieji sprogimai nugriaudėjo apie penktą valandą ryto – kai miestai dar buvo paniręę tamsoje, o žmonės – savo lovose.
„Pirmiausia pagalvojau, kad tai griaustinis. Bet griaustinis vasario mėnesį? Tada supratau, kad tai neįmanoma,” – prisimena Kyjivo gyventojas Olehas. Jo balsas vis dar virpa pasakojant apie tą rytą. „Pažadinau žmoną, ji iš pradžių manė, kad man tik sapnuojasi. Bet tada pasigirdo dar vienas sprogimas, daug garsesnis. Langai sudrebėjo.”
Socialiniuose tinkluose prasidėjo chaosas. Žmonės klausinėjo vienas kito – ar girdėjote? Kas vyksta? Gal tai pratybos? Bet giliai širdyje visi jau žinojo atsakymą. Tai, ko bijota savaites ir mėnesius, pagaliau įvyko. Prasidėjo karas.
Pirmieji sprendimai, kurie lemia viską
Kai suvoki, kad prasidėjo karas, smegenys dirba keistai. Vieni žmonės iš karto puola veikti, kiti sustingsta vietoje. Marija iš Charkovo prisimena, kaip stovėjo virtuvėje su puodeliu kavos rankoje ir negalėjo pajudėti. „Tiesiog stovėjau ir žiūrėjau pro langą. Matėsi dūmai tolumoje. Kava atvėso rankose, bet vis dar laikiau tą puodelį.”
Tačiau instinktai greitai įsijungia. Žmonės pradėjo skambinti artimiesiems, dėti daiktus į krepšius, traukti vaikus iš lovų. Kai kurie iš karto leidosi į kelią, kiti nusileido į rūsius ir požemines stovėjimo aikšteles. Nebuvo teisingų ar klaidingų sprendimų – buvo tik sprendimai, kuriuos reikėjo priimti akimirksniu.
„Paėmiau dokumentus, telefoną, įkroviklį ir katę. Viskas kitas liko bute,” – pasakoja Iryna iš Mariupolio. Ji su šeima išvyko per pirmąsias kelias valandas. Jų butas vėliau buvo sunaikintas. „Dabar galvoju apie visas tas nuotraukas, knygas, mamos paliktus daiktus. Bet tada tiesiog bėgau. Ir tai išgelbėjo mums gyvybes.”
Keliai, kurie virto pabėgėlių upėmis
Iki pietų pagrindiniai keliai iš didžiųjų miestų jau buvo užkimšti. Automobilių eilės tęsėsi kilometrais. Žmonės bėgo į vakarus, į pietvakarius, į bet kurią pusę, kur, jų manymu, bus saugiau. Degalinėse susidarė milžiniškos eilės, bankomatus apgulė žmonės, norintys išsiimti grynųjų.
Viktoras su šeima išvyko iš Kyjivo apie devintą valandą ryto. Paprastai kelionė iki Lvivo užtrunka šešias septynias valandas. Jiems prireikė dvidešimt dviejų. „Stovėjome spūstyje daugiau nei važiavome. Vaikai verkė, žmona tylėjo ir žiūrėjo pro langą. Kas kelias valandas sustodavome pakeliui, nes degalai baigėsi greičiau nei tikėjomės – variklis veikė, bet nejudėjome.”
Ne visi turėjo automobilius. Traukinių stotys virto žmonių jūra. Čia matėsi tikrasis karo veidas – ne fronto linijose, o tų žmonių akyse, kurie nešė krepšius, vežė vežimėlius su vaikais, glaudė prie krūtinės naminius gyvūnus. Vyrai atsisveikinantys su šeimomis, žinodami, kad patys negali išvykti – mobilizacija jau buvo paskelbta.
Tie, kurie liko
Bet ne visi bėgo. Kai kurie negalėjo – seni, ligoti, neįgalūs žmonės. Kiti nenorėjo. „Tai mano namai. Čia gimiau, čia gyvenu. Kur aš eisiu?” – tokius žodžius galėjai išgirsti iš daugelio vyresnio amžiaus žmonių. Jie likdavo savo butuose, rūsiuose, tikėdamiesi, kad karas juos aplenkis.
Dmytro, savanoriškas pagalbininkas iš Buča, pasakoja apie pirmas dienas: „Organizavome pagalbą tiems, kas liko. Nešėme maistą, vaistus, vandenį. Iš pradžių atrodė, kad tai bus trumpalaikė situacija. Niekas neįsivaizdavo, kas laukia priekyje.”
Miestai greitai pasikeitė. Parduotuvių lentynos tuštėjo akių mirksniu. Vaistinėse baigėsi būtiniausi vaistai. Žmonės pradėjo kaupti atsargas – miltus, kruopas, konservus. Kai kurie elgėsi protingai ir atsakingai, kiti pirko viską iš eilės, sukeldami dar didesnį deficitą.
Informacijos karas ir tikrovė
Pirmomis valandomis niekas tiksliai nežinojo, kas vyksta. Socialiniai tinklai buvo perpildyti žinių, gandų, dezinformacijos. Rusijos propagandistai jau skleidė savo versijas – kalbėjo apie „specialią karinę operaciją”, „nacių išvadavimą”, „taikių gyventojų apsaugą”. Bet sprogimai Kyjive, Charkove, Mariupolyje kalbėjo savo kalbą.
„Mano mama Rusijoje man skambino ir sakė, kad tai Ukraina bombarduoja savo žmones. Kad mes esame naciai. Aš stovėjau rūsyje, girdėjau sprogimus virš galvos, o ji man aiškino, kas iš tikrųjų vyksta,” – su kartėliu prisimena Olena. Ši informacinė bedugnė tarp artimų žmonių tapo dar viena karo auka.
Ukrainos valdžia stengėsi perduoti tikslią informaciją. Prezidentas Zelenskis pasirodė vaizdo įraše, užtikrindamas, kad jis Kyjive, kad vyriausybė dirba, kad šalis ginsis. Šie vaizdo įrašai tapo simboliu – lyderis, kuris nepabėgo, kuris liko su savo žmonėmis.
Kai eiliniai žmonės tampa didvyriais
Pirmosios karo dienos parodė, iš ko iš tikrųjų padaryti žmonės. Savanoriai iš karto pradėjo organizuotis. Vieni gamino „Molotovo koktelius”, kiti mezgė maskuojančius tinklus, treti organizavo humanitarinę pagalbą. Žmonės, kurie dar vakar buvo programuotojai, mokytojai, pardavėjai, staiga tapo gynėjais.
„Niekada nesu laikęs rankose ginklo. Bet vasario 24-ąją nuėjau į teritorinės gynybos punktą ir užsirašiau,” – pasakoja Andrij. Jam 42-eri, turi žmoną ir du vaikus, kurie išvyko į Lenkiją. „Kas gina mano šalį, jei ne aš? Kas gina mano namus?”
Moterys taip pat nepasitraukė į šešėlį. Jos tapo medicinos seserimis, vairuotojomis, logistikės koordinatorėmis. Ruošė maistą kariams, organizavo evakuacijas, teikė psichologinę pagalbą. Karo metu nėra „moterų” ir „vyrų” darbų – yra tik darbas, kurį reikia atlikti.
Naktis, kurios niekas nenorėjo
Pirmoji karo naktis buvo ilgiausia daugelio žmonių gyvenime. Rūsiuose, metro stotyse, požeminėse stovėjimo aikštelėse žmonės sėdėjo ant grindų, ant kartoninių dėžių, ant to, ką pavyko atnešti. Vaikai miegojo ant tėvų kelių. Senoliai tyliai meldėsi. Jaunuoliai tikrino telefonuose naujienas, nors internetas veikė nestabiliai.
„Skaičiavau sprogimus. Vienas, du, trys… Paskui pasimečiau. Gal buvo dvidešimt, gal daugiau. Kaskart, kai girdėdavau, širdis sustodavo,” – prisimena Kateryna iš Kyjivo. Ji tą naktį praleido metro stotyje su šimtais kitų žmonių. „Žmonės dalijosi maistu, vandeniu. Nepažįstami žmonės tapo šeima per kelias valandas.”
Kai kurie miestai jau pirmąją naktį patyrė intensyvius bombardavimus. Mariupolis, Charkivas, Černihivas – šie miestai suprato, kad jų laukia ilgas ir skausmingas kelias. Bet dar niekas negalėjo įsivaizduoti, kaip ilgas ir kaip skausmingas jis bus.
Kai aušra neatneša vilties
Antroji karo diena prasidėjo su supratimu – tai ne trumpalaikė situacija. Tai ne klaida, ne nesusipratimas, ne „pratybos”. Tai tikras, pilnos apimties karas. Rusijos pajėgos judėjo iš kelių krypčių, bandydamos apsupti Kyjivą, užimti Charkivą, blokuoti Mariupolį.
Bet kažkas netikėto vyko. Ukraina nesigynė taip, kaip tikėjosi agresoriai. Žmonės nesveikinė „išvaduotojų” su gėlėmis. Priešingai – jie stojo į kelią tankams, organizavo pasipriešinimą, gynė kiekvieną gatvę, kiekvieną namą. Pirmosios dienos parodė, kad tai bus ne greitas „specialus operacija”, o ilgas ir kruvinas karas.
Dabar, praėjus laikui, tie žmonės, kurie išgyveno pirmąsias karo valandas, vis dar prisimena kiekvieną detalę. Kvapo, kuris sklido iš rūsio. Vaiko verksmą metro stotyje. Tylą, kuri buvo dar baisesnė už sprogimus. Paskutinį žvilgsnį į savo namus, nežinant, ar dar kada juos pamatysi.
Pirmosios karo valandos pakeitė viską – ne tik žemėlapius ar politiką, bet ir žmonių gyvenimus, jų pasaulėžiūrą, jų supratimą apie tai, kas svarbu. Žmonės, kurie ryte buvo eiliniai piliečiai, vakare tapo pabėgėliais, gynėjais, savanoriais, išgyvenusiais. Jie tapo dalimi istorijos, kurios niekas nenorėjo, bet kurią teko gyventi. Ir nors diena, kai viskas pasikeitė, jau praeityje, jos pasekmės tęsiasi iki šiol – kiekviename žmoguje, kuris tą dieną prarado savo įprastą gyvenimą ir turėjo surasti jėgų gyventi naujoje, neįsivaizduojamoje tikrovėje.