Karo Ukrainoje nuostoliai Rusijos armijai tebėra viena iš labiausiai slepiamų paslapčių, kurią Kremlius stengiasi nuslėpti nuo savo piliečių ir pasaulio. Nors Ukrainos gynybos ministerija kasdien skelbia atnaujintus duomenis apie priešo nuostolius, o Vakarų žvalgybos agentūros pateikia savo įvertinimus, tikrasis žuvusiųjų ir sužeistųjų rusų karių skaičius gali būti gerokai didesnis nei oficialiai pripažįstama.
Kodėl skaičiai taip labai skiriasi
Skirtingų šaltinių pateikiami duomenys apie Rusijos nuostolius kartais skiriasi dešimtimis tūkstančių. Ukrainos duomenys paprastai būna didžiausi, Kremliaus skelbiami – mažiausi, o Vakarų žvalgybos įvertinimai kažkur per vidurį. Tačiau problema ne tik skirtingose metodikose ar propagandoje.
Rusijos kariuomenė tiesiog neturi efektyvios sistemos savo nuostolių apskaitai. Daugelis kareivių į frontą išvyksta be tinkamų dokumentų, jų artimieji nežino tikslios dislokacijos vietos, o žuvus – kūnai dažnai lieka mūšio lauke arba laidojami masinėse kapavietėse be identifikavimo. Ypač tai pasakytina apie samdinius, kalinius ir iš okupuotų teritorijų mobilizuotus vyrus.
Dar vienas veiksnys – pati Rusija turi priežasčių nuostolius mažinti. Kiekvienas oficialiai pripažintas žuvęs kareivis reiškia kompensacijas šeimai, kurios gali siekti kelias milijonus rublių. Todėl dažnai kareiviai įrašomi kaip „dingę be žinios” arba tiesiog išbraukiami iš sąrašų.
Kaip skaičiuojami nuostoliai fronte
Ukrainos ginkluotosios pajėgos savo duomenis renka remdamosi keliais šaltiniais: tiesioginiais mūšio lauko stebėjimais, droninių vaizdų analize, perėmtomis priešo radijo ryšio žinutėmis ir žvalgybos duomenimis. Kiekvienas sunaikintas tankas, šarvuotis ar artilerijos pabūklas fiksuojamas, o žuvusiųjų skaičius įvertinamas pagal įrangos įgulos dydį ir matomus rezultatus.
Tačiau šie skaičiai neišvengiamai turi paklaidų. Kai kurie sužeisti kareiviai vėliau miršta ligoninėse, bet jie jau buvo įskaičiuoti kaip sužeisti. Kiti, atvirkščiai, gali būti įrašyti kaip žuvę, nors iš tikrųjų tik sunkiai sužeisti. Chaotiškose mūšio sąlygose tiksliai suskaičiuoti priešo nuostolius beveik neįmanoma.
Vakarų žvalgybos agentūros naudoja sudėtingesnius metodus – satelitinių nuotraukų analizę, signalų žvalgybą, šaltinių Rusijoje informaciją ir net socialinių tinklų monitoringą. Kai rusų motinos ir žmonos pradeda ieškoti informacijos apie savo artimuosius, tai palieka skaitmeninį pėdsaką, kurį galima analizuoti.
Mobilizuotieji ir samdiniai – nematomos aukos
Viena pagrindinių priežasčių, kodėl tikrasis nuostolių skaičius gali būti daug didesnis, yra tai, kaip Rusija komplektuoja savo kariuomenę. Po pirmųjų katastrofiškų nuostolių 2022 metais, Kremlius vengė visuotinės mobilizacijos ir ėmėsi kitų būdų.
Į frontą pradėta siųsti kalėjimų kalinius, žadant jiems malonę. Šie žmonės dažnai neturi jokio karinio parengimo, jų gyvybės vertinamos mažai, o artimieji ne visada net žino, kad jie išvyko į karą. Žuvus tokiam „kareiviui”, jo mirtis gali būti visai nefiksuojama oficialiai statistikoje.
Panašiai yra su samdiniais iš tolimų Rusijos regionų – Dagestano, Buriatijos, Tuvos. Šiuose neturtinguose regionuose vyrams siūlomos didžiulės sumos už tarnybą, tačiau žuvus kompensacijos dažnai nemokamos arba sumažinamos po įvairių priekabių. Tokių žmonių šeimos neturi galimybių kovoti dėl savo teisių, o jų mirtys lieka tik statistikos paklaida.
Kremliaus propaganda ir tikrovė
Paskutinį kartą Rusijos gynybos ministerija oficialiai paskelbė savo nuostolių duomenis 2022 metų rudenį, ir net tada skaičiai atrodė neįtikėtinai maži. Nuo to laiko Kremlius visiškai nutilo šia tema, o už bandymą viešai kalbėti apie tikruosius nuostolius galima sulaukti baudžiamosios atsakomybės.
Rusijos visuomenei nuolat kartojama, kad „specialioji karinė operacija” vyksta pagal planą, nuostoliai minimalūs, o žūva tik didvyriai, ginantys tėvynę nuo NATO agresijos. Bet tikrovė kapinėse pasakoja kitą istoriją. Nepriklausomi žurnalistai, analizuojantys laidotuvių skelbimus ir kapinių nuotraukas, fiksuoja vis daugiau naujų kapų su 2022-2024 metų datomis.
Ypač akivaizdu tai tampa mažuose miesteliuose ir kaimuose, kur kiekviena mirtis yra žinoma bendruomenei. Tačiau didmiesčiuose, kur gyvena didžioji dalis rusų, karas tebėra kažkas tolimo, matomo tik per televizorių ekraną.
Sužeistieji – dar didesnė problema
Kalbant apie nuostolius, dažnai dėmesys sutelkiamas į žuvusiuosius, bet sužeistųjų skaičius paprastai būna 3-4 kartus didesnis. Rusijos atveju ši proporcija gali būti dar didesnė dėl prastos medicininės pagalbos fronte ir chaotiško sužeistųjų evakuavimo.
Daugelis rusų kareivių, kurie Vakarų armijose būtų išgelbėti, Ukrainoje miršta nuo kraujoplūdžio ar šoko tiesiog todėl, kad niekas jų laiku neevakuoja. Kiti išgyvena, bet lieka sunkiais invalidais, neturinčiais galimybių gauti tinkamą reabilitaciją.
Rusijos sveikatos apsaugos sistema nebuvo pasirengusi tokiam sužeistųjų antplūdžiui. Ligoninės perpildytos, trūksta protezų, reabilitacijos centrų, psichologinės pagalbos. Daugybė buvusių kareivių grįžta į civilinį gyvenimą su sunkiomis traumomis – tiek fizinėmis, tiek psichologinėmis – ir lieka vieni su savo problemomis.
Nepriklausomų tyrėjų pastangos
Nors Kremlius slepia tikruosius duomenis, nepriklausomi žurnalistai ir tyrėjai bando atkurti tikrąjį vaizdą. Projektai kaip „Mediazona” kartu su BBC rusų tarnyba skaičiuoja patvirtintus žuvusiųjų atvejus pagal viešai prieinamus šaltinius – nekrologus, socialinių tinklų įrašus, kapinių nuotraukas.
Jų duomenys rodo daug didesnius skaičius nei Kremliaus pripažįstami, bet vis tiek gerokai mažesnius nei Ukrainos skelbiami. Tai todėl, kad jie skaičiuoja tik patvirtintus atvejus su vardais ir pavardėmis, o tokių yra tik dalis visų žuvusiųjų. Daugelis mirčių tiesiog nefiksuojamos jokiuose viešuose šaltiniuose.
Kai kurie analitikai bando įvertinti bendrus nuostolius pagal netiesioginius požymius – karių skaičių mobilizacijų metu, naujų karinių dalinių formavimą, krematoriumų darbo intensyvumą pasienyje su Ukraina. Visi šie metodai rodo, kad tikrasis nuostolių mastas yra milžiniškas.
Ką tai reiškia karo eigai ir ateičiai
Didžiuliai nuostoliai daro įtaką ne tik Rusijos demografijai ir ekonomikai, bet ir pačiam karui. Nepaisant to, kad Rusija turi daug didesnę populiaciją nei Ukraina, ji negali neribotai patirti tokių nuostolių. Jau dabar matomi ženklai, kad mobilizacijos potencialas senka – didėja premijos už pasirašymą kontrakto, verbuotojai vis agresyviau ieško naujų karių.
Kiekvienas žuvęs ar sunkiai sužeistas kareivis – tai prarastas darbuotojas ekonomikai, prarastas mokesčių mokėtojas, dažnai – prarastas tėvas jaunai šeimai. Ilgalaikės demografinės pasekmės Rusijai bus katastrofiškos, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalis ir taip jau susidūrė su populiacijos mažėjimu.
Tačiau Kremlius, atrodo, yra pasirengęs ir toliau aukoti savo piliečius, kol pasieks savo tikslus Ukrainoje arba kol visuomenė pradės maištauti. Kol kas, dėka griežtos cenzūros ir propagandos, didžioji dalis rusų visuomenės arba netiki, kad nuostoliai tokie dideli, arba tiesiog nenori apie tai galvoti.
Kai skaičiai tampa veidais ir istorijomis
Už kiekvieno skaičiaus statistikoje slypi konkretus žmogus su savo istorija, šeima, svajomėmis. Nesvarbu, ar tai profesionalus kareivis, ar mobilizuotas vyras, ar net kalinys – kiekviena mirtis yra tragedija konkretiems žmonėms. Rusijos motinos, žmonos, vaikai kenčia netektis, dažnai net nežinodami, kur ir kaip žuvo jų artimasis.
Tikrasis Rusijos nuostolių skaičius greičiausiai niekada nebus žinomas tiksliai. Pernelyg daug žmonių žuvo be pėdsakų, pernelyg daug mirčių buvo nuslėpta, pernelyg daug kūnų liko negautų. Bet net ir apytiksliai įvertinimai rodo, kad tai viena didžiausių karinių katastrofų Rusijai nuo Antrojo pasaulinio karo. Ir skirtingai nei tame kare, šįkart Rusija nėra auka, ginanti savo žemę – ji pati yra agresoriaus vaidmenyje, o jos kareiviai žūva svetimoje žemėje, bandydami ją užkariauti. Tai daro šiuos nuostolius dar tragiškesniais ir beprasmišesniais.