Karas – tai ne tik fronto linijos, tankai ir artilerija. Tai dar ir tylus, bet nenumaldomai veikiantis demografinis laikrodis, kuris tiksi abiejose konflikto pusėse. Rusijos invazija į Ukrainą jau paliko gilų pėdsaką ne tik žemėlapiuose, bet ir gyventojų statistikoje, kuri formuos abiejų šalių ateitį dešimtmečiams į priekį.
Skaičiai, kurių niekas nenorėjo matyti
Kai pradedi kalbėti apie demografiją karo kontekste, pirmiausia į galvą šauna žuvusiųjų skaičiai. Tačiau realybė daug sudėtingesnė. Ukrainos nuostoliai – tai ne tik kariai fronte, bet ir civiliai, žuvę per raketų atakas, miestų apšaudymus, minų sprogimus. Rusijoje situacija irgi nieko gero nežada – mobilizacija ištraukė iš šalies šimtus tūkstančių darbingo amžiaus vyrų, o emigracijos banga po 2022-ųjų vasario buvo tokia galinga, kad kai kuriose IT ir kūrybinėse industrijose atsirado tikras personalo vakuumas.
Ekspertų vertinimai labai skiriasi, bet net konservatyviausios prognozės kalba apie šimtus tūkstančių žuvusių ir sužeistų abiejose pusėse. Ukraina oficialiai neskelbia tikslių karių nuostolių skaičių, o Rusija pateikia tokias žemas skaitlines, kad net savo piliečiai į jas žiūri skeptiškai. Nepriklausomi tyrimai, remiantis kapinių duomenimis, socialinių tinklų analize ir kitais šaltiniais, rodo kur kas niūresnę statistiką.
Moterų ir vaikų egzodas
Vienas ryškiausių šio karo demografinių padarinių – masinė ukrainiečių pabėgėlių banga. Per pirmuosius karo mėnesius Ukrainą paliko daugiau nei 8 milijonai žmonių, iš kurių didžioji dalis – moterys su vaikais. Lenkijoje, Vokietijoje, Čekijoje atsirado ištisi ukrainietiški kvartalai, mokyklos pritaikė programas ukrainiečių vaikams, o darbo rinkoje pasirodė naujas darbuotojų segmentas.
Problema ta, kad kuo ilgiau trunka karas, tuo mažesnė tikimybė, kad šie žmonės grįš. Vaikai įsilieja į naujų šalių švietimo sistemas, moterys randa darbą, šeimos įsikuria. Ukrainos vyriausybė bando skatinti grįžimą, bet realybė tokia, kad daugelis apsisprendė likti bent iki karo pabaigos, o kai kurie – ir visam laikui. Tai reiškia, kad Ukraina netenka ne tik dabartinių mokesčių mokėtojų, bet ir būsimų – vaikų, kurie galėjo tapti nauja šalies karta.
Rusijos vidaus migracija ir proto nutekėjimas
Rusijoje situacija kitokia, bet ne mažiau dramatiška. Po mobilizacijos paskelbimo 2022 metų rudenį šalį paliko nuo 500 tūkstančių iki milijono žmonių – tikslių skaičių niekas nežino. Dauguma jų – jauni, išsilavinę, IT specialistai, verslininkai, kūrybinių profesijų atstovai. Armėnija, Gruzija, Kazachstanas, Turkija, netgi Tailandas ir Indonezija tapo naujais namais tiems, kurie nenorėjo nei kariauti, nei gyventi vis labiau autoritarinėje valstybėje.
Bet yra ir kita pusė – vidaus migracija. Žmonės bėga iš Maskvos ir Sankt Peterburgo į provincijas, o iš kai kurių regionų – atvirkščiai, į didmiesčius, tikėdamiesi ten būti saugesni nuo mobilizacijos. Šiaurės Kaukaze, Buriatijoje, Tuvojoje mobilizacija palietė neproporcingai didelę gyventojų dalį, nes ten siūlomos kompensacijos atrodė patrauklesnės nei skurdžiose regionuose įprasti atlyginimai.
Gimstamumas, kuris nebeatsigaus
Demografai žino vieną paprastą tiesą: karas visada smukdo gimstamumą. Ukrainoje 2022 metais gimė beveik perpus mažiau vaikų nei 2021-aisiais. Rusijoje kritimas ne toks drastiškas, bet irgi akivaizdus. Priežastys suprantamos – vyrai fronte arba emigracijoje, moterys pabėgėlių stovyklose arba užsienyje, ekonominis netikrumas, psichologinis stresas.
Blogiausia, kad šis gimstamumo kritimas atsilieps ne tik dabar, bet ir po 20-30 metų. Negimę vaikai – tai negimę anūkai. Demografai tai vadina „demografine duobe”, ir iš jos išlipti užtrunka kartų kartas. Ukraina ir taip jau turėjo vieną žemiausių gimstamumo rodiklių Europoje, o dabar situacija dar pablogėjo. Rusija, nepaisant visų vyriausybės pastangų skatinti gimstamumą, taip pat susiduria su ta pačia problema.
Sužeistieji ir neįgalieji: nauja socialinė realybė
Apie žuvusius kalbama daug, bet apie sužeistuosius – kur kas mažiau. O jų – dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių. Amputuotos galūnės, smegenų traumos, psichologiniai sutrikimai, PTSS – visa tai reikš milžinišką naštą sveikatos sistemoms ir socialinei apsaugai. Ukraina jau dabar steigė specialias reabilitacijos klinikas, protezavimo centrus, psichologinės pagalbos tarnybas.
Rusijoje situacija dar sudėtingesnė, nes valdžia vengia pripažinti tikrąją sužeistųjų kareivių skaičių. Socialiniuose tinkluose pilna istorijų apie veteranus, kurie negauna pažadėtų kompensacijų, neturi prieigos prie normalios medicininės pagalbos, lieka vieni su savo problemomis. Tai kuria ne tik humanitarinę krizę, bet ir ilgalaikę socialinę bombą – nepatenkinti, apleisti veteranai gali tapti destabilizuojančia jėga.
Ekonominės pasekmės: kas dirbs ir kas mokės mokesčius
Demografija ir ekonomika – siamo dvyniai. Kai šalis netenka milijonų darbingo amžiaus žmonių, kas dirbs fabrikuose, mokys mokyklose, gydys ligoninėse? Ukraina jau dabar susiduria su darbo jėgos trūkumu kai kuriose srityse. Rusija bando kompensuoti mobilizuotųjų trūkumą migrantais iš Vidurinės Azijos, bet tai kelia naujų socialinių įtampų.
Be to, karo išlaidos ėda biudžetus. Rusija išleidžia apie trečdalį savo biudžeto gynybai, Ukraina – dar daugiau, nors ir gaudama milžinišką tarptautinę paramą. Tai reiškia mažiau pinigų švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei paramai – būtent toms sritims, kurios galėtų padėti stabilizuoti demografinę situaciją.
Ką tai reiškia ateičiai ir kaip išgyventi
Demografiniai pokyčiai – tai ne trumpalaikė krizė, kurią galima išspręsti per metus ar du. Tai ilgalaikis procesas, kuris formuos abiejų šalių veidą dešimtmečiams į priekį. Ukrainai reikės ne tik laimėti karą, bet ir sugrąžinti žmones, atkurti ekonomiką, sukurti sąlygas šeimoms auginti vaikus. Rusijai reikės susidurti su savo demografine krize, kuri tik pagilėjo dėl karo.
Praktiniai patarimai tiems, kas dirba su šiomis problemomis: pirmiausia, būtina investuoti į švietimą ir sveikatos apsaugą, nes tai – pagrindas bet kokiai demografinei atkūrimo strategijai. Antra, reikia kurti ekonomines paskatas šeimoms – ne tik vienkartines išmokas, bet sistemines priemones: prieinamą būstą, darželius, mokyklas, darbo vietų lankstumą. Trečia, būtina integruoti grįžtančius pabėgėlius ir veteranus į visuomenę – jiems reikia ne tik finansinės paramos, bet ir psichologinės, socialinės, profesinės.
Šis karas paliks randą ne tik žemėje, bet ir žmonių statistikoje. Negimę vaikai, žuvę tėvai, išsisklaidžiusios šeimos – visa tai formuos Ukrainos ir Rusijos demografinį peizažą dar ilgai po paskutinio šūvio. Klausimas ne tik, kas laimės šį karą, bet ir ar bet kuri pusė turės pakankamai žmonių, kad džiaugtųsi pergale.