Karo realybė nėra tai, ką matome kino ekranuose ar skaitome vadovėliuose. Tai purvas, šaltis, nuolatinė įtampa ir akimirkos, kai laiko sąvoka tiesiog išnyksta. Praleisti mėnesį fronto linijoje su Ukrainos brigada – tai patirtis, kuri keičia supratimą apie žmogaus ištvermę, drąsą ir tai, kas iš tikrųjų svarbu gyvenime.
Pirmosios dienos: kai realybė trenkia į veidą
Atvykimas į brigadą įvyko vasario pradžioje, kai žemė buvo sukaustyta šalčio, o horizontas nuolat švytėjo artilerijos blyksniais. Niekas čia nesveikina su šypsena – kareiviai greitai įvertina naujokus ir žurnalistus vienu žvilgsniu. Ar išsilaikysi? Ar netrukdysi? Ar supranti, kad čia nėra vietos romantikai?
Pirmąją naktį bunkerio sienose, kai už poros šimtų metrų sproginėjo minos, miegas buvo neįmanomas. Kūnas įsitempęs kaip styga, ausys girdi kiekvieną garsą, protas analizuoja – artėja ar tolsta? Vietiniai kareiviai miegojo kaip kūdikiai. Vėliau supratau – tai ne abejingumas, o adaptacija. Organizmas tiesiog išmoksta gyventi su nuolatine grėsme.
Brigados vadas, kurį visi vadina tiesiog Maksymu, paaiškino pagrindines taisykles: klausyti komandų, niekada nebėgioti vienu metu su grupe, visada žinoti artimiausią priedangą. „Čia ne filmas, – sakė jis, – čia klaidos nekartojamos.”
Kasdienybė apkasuose: rutina tarp sprogimų
Dienotvarkė fronte yra paradoksali. Viena vertus, ji griežtai struktūruota – pamainos, patruliavimas, techninės priežiūros darbai. Kita vertus, bet kuri akimirka gali virsti chaosu. Pusryčiauti gali reikšti karštos košės valgymą bunkerio gilumoje arba šaltos konservų dėžutės kramtymą apkasuose, kai artilerija neleidžia net galvos pakelti.
Kareiviai čia yra įvairiausi – nuo 22 metų IT specialistų iki 50-mečių mechanikų, kurie prieš karą taisė traktorius. Visi jie dabar moka tą patį – šaudyti, slėptis, išgyventi. Andriy, buvęs programuotojas iš Kyjivo, dabar valdo droną ir sako, kad kodas ir karo taktika turi daugiau bendro, nei galėtum pagalvoti. „Abiem atvejais reikia mąstyti kelis žingsnius į priekį ir numatyti priešininko veiksmus,” – aiškina jis, rodydamas vaizdo įrašą iš drono kameros.
Maistas – tai atskira tema. Lauko virtuvė veikia už trijų kilometrų nuo pozicijų, o karštas maistas atvežamas du kartus per dieną, jei situacija leidžia. Kartais neleidžia. Tuomet – konservai, sausainiai ir šaltas arbatos termosas, kuris tampa brangesnis už auksą. Vienas kareivis pasakojo, kad svajoja ne apie steikus ar picą, o apie paprasčiausią šviežią duoną su sviestu.
Naktys, kai laikas sustoja
Naktinės pamainos yra visiškai kitokia patirtis. Tamsa čia nėra tiesiog šviesos nebuvimas – ji tampa beveik fizine esybe, kuri slegia ir iškraipo pojūčius. Naktinio matymo prietaisai padeda, bet jie rodo pasaulį žalsvoje, nerealioje šviesoje, kur kiekvienas krūmas gali atrodyti kaip priešas.
Būtent naktimis vyksta dauguma pavojingiausių operacijų – žvalgybos misijos, pozicijų sustiprinimas, sužeistųjų evakuacija. Sergejus, 34 metų buvęs mokytojas, dabar medicinos seržantas, pasakoja apie naktį, kai teko evakuoti sužeistą kareivį iš išankstinės pozicijos. „Nešėme jį 400 metrų, kol pasiekėme saugią vietą. Tie 400 metrų atrodė kaip maratonas. Kiekvienas žingsnis galėjo būti paskutinis.”
Tačiau naktys turi ir kitą pusę. Kai pozicijos ramos, kareiviai sėdi apkasuose ir šnekasi. Apie namus, šeimas, planus po karo. Vienas vyrukas rodo telefone dukters nuotrauką – jai neseniai sukako treji. Jis jos nematė pusę metų. Kitas pasakoja apie sodybą, kurią planuoja restauruoti. Trečias – apie kelionę į kalnus, kurią žada su žmona, kai viskas baigsis.
Artilerijos duetas: gyventi tarp sprogimų
Artilerija – tai fronto garso takelis. Ji niekada nenutyla visiškai. Išmoksti atskirti garsus – savų pabūklų dundesys skiriasi nuo priešo. Išeinančių sviedinių švokštimas skiriasi nuo atskrendančių. Pastarasis verčia kristi ant žemės ir melstis, kad pataikys ne į tave.
Artilerijos padalinio vadas Olegas aiškina, kaip veikia jų darbas. „Mes gauname koordinates, skaičiuojame, šaudome. Skamba paprasta, bet kiekvienas šūvis – tai matematika, fizika ir patirtis. Vėjas, temperatūra, sviedinio nusidėvėjimas – viskas turi reikšmės.” Jo komanda per dieną gali atlikti dešimtis ugnies užduočių. Jie niekada nemato rezultatų savo akimis – tik drono vaizdo įrašus vėliau.
Priešo artilerija yra nuolatinė grėsmė. Kai pasigirsta būdingas švokštimas, yra gal trys sekundės reaguoti. Veteranai tai daro instinktyviai – krinta, ieško priedangos, susigūžia. Naujokai dažnai sustingsta, ir būtent todėl pirmosios savaitės yra pavojingiausios. Reikia išmokti veikti prieš pradedant galvoti.
Žmonės, kurie nesilaužo
Galbūt labiausiai stebina ne technika, ne taktika, o žmonės patys. Jų gebėjimas išlikti žmonėmis tokiomis sąlygomis. Viktorija, 28 metų ryšių specialistė, tarp pamainų skaito poeziją. Dmitro, kulkosvaidininkas, piešia akvareles – peizažus iš atminties, prieškarinius vaizdus. Pavelas renka juokus ir pasakoja juos vakare, versdamas visus juoktis net tada, kai dieną prarado draugą.
Psichologinė būsena čia yra tokia pat svarbi kaip ir fizinė. Brigada turi psichologą, bet dauguma kareivių nenori su juo kalbėti – vis dar gyvos sovietinės stigmos atgarsiai. Vietoj to jie remiasi vienas kitu. Draugystės, užsimezgusios apkasuose, yra kitokios nei bet kur kitur. Jos grįstos absoliučiu pasitikėjimu – šis žmogus šalia tavęs rizikuos savo gyvybe dėl tavęs, ir tu darysi tą patį.
Yra ir sunkių akimirkų. Vienas kareivis, kurį vadino Sašą, tiesiog atsisėdo vieną dieną ir nebegalėjo pasikelti. Ne fiziškai – psichologiškai. Jis žiūrėjo į vieną tašką ir nekalbėjo. Komandos draugai sėdėjo šalia, kalbino, nepaliko vieno. Po kelių valandų jis grįžo – ne visiškai, bet pakankamai, kad galėtų funkcionuoti. Vėliau jį išsiuntė į užnugarį poilsiui. Niekas jo nesmerkė – visi supranta, kad kiekvienas turi ribą.
Technologijos ir improvizacija
Šiuolaikinis karas yra keista technologijų ir improvizacijos mišinė. Viena vertus – dronai, šiuolaikiniai ryšio įrenginiai, termovizoriai. Kita vertus – apkasai, kurie būtų pažįstami Pirmojo pasaulinio karo kareiviams, ir sprendimai, sukurti iš to, kas yra po ranka.
Dronai pakeitė karo veidą. Beveik kiekvienas padalinys turi bent vieną, o dažnai ir kelis. Jie naudojami žvalgybai, artilerijos koregavimui, kartais – tiesioginėms atakoms. Operatoriai, dažnai jauni vyrukai, kurie prieš karą žaidė kompiuterinius žaidimus, dabar valdo tikrus dronus su tikromis pasekmėmis. Tai keista ir bauginanti realybė.
Tačiau kartu matai neįtikėtiną improvizaciją. Pečius, sukurtas iš senosios statybinės cisternos. Bunkerio durys iš sunkvežimio borto. Antenų konstrukcijos iš to, kas rasta apleistuose pastatuose. „Mes tampame inžinieriais iš būtinybės,” – sako Igoris, mechanikos specialistas. Jo dirbtuvė – tai chaotiška vieta, pilna dalių, įrankių ir pusiau surinktos technikos. Bet jis sugeba sutaisyti beveik viską.
Kai frontas juda: chaosas ir tvarka
Trečią reportažo savaitę prasidėjo priešo puolimas. Tai, kas buvo santykinė rutina, akimirksniu virto intensyviu chaosu. Artilerijos ugnis padidėjo dešimteriopai, radijo ryšys virto nepertraukiamu komandų srautu, o pozicijos, kurios atrodė saugios, tapo pavojaus zonomis.
Būtent tokiais momentais matai tikrąjį kareivių profesionalizmą. Niekas nesudvejoja, niekas nepanikauja. Komandos vykdomos greitai ir tiksliai. Rezervai permetami ten, kur reikia. Sužeistieji evakuojami. Amunicija paskirstoma. Visa tai vyksta tarp sprogimų, dūmų ir neapibrėžtumo.
Puolimas buvo atmuštas po dviejų dienų intensyvių kovų. Brigada išlaikė pozicijas, bet kaina buvo didelė. Keletas žuvusių, daugiau sužeistų. Veidai po mūšio yra išsekę, akys tuščios. Bet jie išlaikė. Ir kitą dieną vėl stovi savo pozicijose, nes tai jų darbas, jų pareiga, jų pasirinkimas.
Ką išsinešu iš fronto: pamokos ir supratimas
Mėnuo fronto linijoje pakeičia perspektyvą. Dalykai, kurie anksčiau atrodė svarbūs, tampa nereikšmingi. Problemos, kurios kankino kasdienybėje, atrodo juokingos. Kartu supranti tikrąją žmogiškųjų vertybių prasmę – draugystę, atsidavimą, drąsą ne filmų prasme, o kasdienę, tylią drąsą tiesiog gyventi ir dirbti tokiomis sąlygomis.
Šie kareiviai nėra superherojai. Jie yra paprasti žmonės, kurie atsidūrė nepaprastose aplinkybėse ir pasirinko stovėti. Jie bijo, pavargsta, abejoja. Bet jie lieka. Ir tai yra tikroji jų jėga – ne fizinė galia ar karinis įgūdis, o psichologinė ištvermė ir įsipareigojimu grįstas pasirinkimas.
Grįžus į normalų gyvenimą, viskas atrodo keista. Pernelyg švaru, pernelyg ramu, pernelyg patogu. Žmonės skundžiasi dalykais, kurie atrodo nereikšmingi. Bet tai normalu – jie gyvena savo realybėje, o ta realybė yra teisėta. Tačiau dabar žinau, kad už kelių šimtų kilometrų yra žmonių, kurie stovi tamsoje, šaltyje ir pavojuje, kad ši normali realybė galėtų egzistuoti. Ir tai yra žinia, kurią verta pasakoti, priminti ir niekada neužmiršti. Jų kova nėra abstrakti – ji yra labai konkreti, kasdienė ir be pabaigos datos. Ir kol ji tęsiasi, mažiausias dalykas, kurį galime padaryti, – tai nepamirsti ir palaikyti bet kokiu įmanomu būdu.