Kryvyi Rihas – trečias pagal dydį Ukrainos miestas, kuris daugeliui pasaulio žmonių tapo žinomas tik dėl vieno fakto: čia gimė ir augo dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Tačiau šis pramoninis milžinas su beveik 650 tūkstančių gyventojų dabar išgyvena vieną skaudžiausių savo istorijos laikotarpių. Rusijos raketų smūgiai, oro pavojaus sirenos ir nuolatinė įtampa tapo kasdienybe šio miesto žmonėms.
Miestas, kuris neturėjo būti taikiniu
Kryvyi Rihas niekada nebuvo strateginiu kariniu objektu. Tai geležies rūdos gavybos centras, kuriame dirba tūkstančiai paprastų žmonių – kalnakasių, metalurgų, mokytojų, gydytojų. Miestas išsidėstęs palei Inhuletso upę, jo architektūra tipiškai sovietinė, su plačiomis gatvėmis ir daugiabučiais rajonais. Žmonės čia gyveno ramų, nors ir ne pačią lengviausią gyvenimą – pramoninis darbas niekada nebuvo paprastas.
Kai 2022 metų vasario 24 dieną prasidėjo plataus masto invazija, Kryvyi Riho gyventojai, kaip ir visa Ukraina, patyrė šoką. Pirmosios raketos nukrito jau pirmąją karo dieną. 47 metų Olena, kuri dirba vietinėje ligoninėje, prisimena tą rytą: „Pabundau nuo sprogimų. Iš pradžių net nesupratau, kas vyksta. Paskambinau mamai, ji verkė telefone ir sakė, kad prasidėjo karas. Negalėjau patikėti.”
Kasdienybė tarp sprogimų
Per beveik dvejus metus Kryvyi Rihas patyrė dešimtis raketų atakų. Nukentėjo gyvenamieji namai, mokykla, prekybos centras, infrastruktūros objektai. Kiekvieną kartą, kai sirenos ima kaukti, gyventojai turi pasirinkti – bėgti į slėptuvę ar likti namuose, tikintis, kad šįkart raketa nukris kur nors kitur.
Andrijus, 34 metų IT specialistas, kuris nusprendė neišvykti iš miesto, pasakoja: „Pirmąsias savaites bėgdavau į slėptuvę kiekvieną kartą. Paskui pradedi skaičiuoti tikimybes. Slėptuvė yra už kilometro, kol nubėgsi – gali spėti pataikyti. Dabar klausausi, iš kur atskrenda raketos, koks tipas, ir priimiu sprendimą. Tai baisus būdas gyventi, bet prie to pripranti.”
Miestas išmoko gyventi pagal naują ritmą. Daugelis parduotuvių dirba tik iki 18 valandos. Vakarais gatvės tuščios – žmonės vengia būti lauke tamsiuoju paros metu. Mokyklos dažniausiai dirba nuotoliniu režimu, nors kai kurios įrengė požemines klases. Gyventojai telefone turi specialias programėles, kurios įspėja apie oro pavojų greičiau nei sirenos.
Istorijos iš sugriauto namo
Vienas iš skaudžiausių smūgių miestui buvo 2023 metų vasarą, kai raketa pataikė į daugiabučio namą. Žuvo 6 žmonės, dešimtys buvo sužeisti. Tarp aukų – vaikas, senyvo amžiaus pora, jauna moteris, kuri neseniai buvo grįžusi iš užsienio aplankyti tėvų.
Viktoras, kuris gyveno tame pačiame name, bet kitame aukšte, prarado savo kaimynus: „Tai buvo paprasti žmonės. Petro ir Marijos pora – jie gyveno čia 40 metų. Petras buvo pensininkas, dirbęs kasykloje, Marija – mokytoja. Kiekvieną rytą juos matydavau kiemelyje, jie mėgdavo pasėdėti ant suolelio. Dabar to suolelio nebėra – jį užgriuvo griuvėsiai.”
Po kiekvieno apšaudymo miestas mobilizuojasi. Atvažiuoja gelbėtojai, savanoriai, medikai. Žmonės neša vandenį, maistą, drabužius nukentėjusiems. Tai tapo savotišku ritualu – tragedija suvienija bendruomenę, bent trumpam.
Vaikai, kurie užaugo kare
Ypač sunku miesto vaikams. Dešimtmetė Sofija jau beveik neatsimena, kaip atrodo normalus gyvenimas be oro pavojaus sirenų. Jos mama Iryna sako: „Ji pradėjo pirštis nagus, naktimis blogai miega. Psichologė sako, kad tai stresas. Bet kokia psichologė padės, kai kas antrą naktį girdime sprogimus?”
Mokyklos bando išlaikyti normalumą. Mokytojai organizuoja pamokas internetu, bando palaikyti vaikus, kalbėtis apie jų jausmus. Tačiau kaip paaiškinti vaikui, kodėl kažkas nori jį užmušti? Kodėl jo draugas išvažiavo į Lenkiją ir negrįš? Kodėl nebegalima žaisti kieme, nes gali nukristi raketa?
15-metis Dmytro, kuris svajojo tapti futbolininku, dabar svajoja tik apie vieną dalyką – kad baigtųsi karas: „Anksčiau treniruodavausi kiekvieną dieną. Dabar futbolo aikštė apleista, treneris išvažiavo, pusė komandos irgi. Kartais su draugais spardome kamuolį kieme, bet tik dieną, ir vis tiek bijome.”
Tie, kurie liko, ir tie, kurie išvažiavo
Kryvyi Riho gyventojų skaičius sumažėjo maždaug trečdaliu. Daugelis išvažiavo į saugesnius Ukrainos regionus arba į užsienį. Liko tie, kurie negali išvažiuoti dėl darbo, sveikatos, finansinių priežasčių, arba tiesiog nenori palikti savo namų.
Maryna, 58 metų, kuri rūpinasi savo senyva motina, sako: „Kur aš važiuosiu? Mama negali keliauti, jai 85 metai. O aš be jos neišvažiuosiu. Tai mūsų namai, čia mes gimėme, čia ir liksime. Jei lemta – tai lemta.”
Tarp išvažiavusiųjų ir likusiųjų kartais kyla įtampa. Tie, kurie liko, kartais jaučiasi apleisti, išduoti. Tie, kurie išvažiavo, jaučiasi kalti, bet teisinasi vaikų saugumu. Karas suskaldo ne tik šalis, bet ir šeimas, draugystes, bendruomenes.
Tačiau yra ir priešingų istorijų. Oleksandras, kuris su šeima buvo išvažiavęs į Vokietiją, po pusės metų grįžo: „Negalėjau ten gyventi. Taip, buvo saugu, bet tai nebuvo mano namai. Vaikai nenorėjo mokytis vokiečių kalbos, žmona verkė kiekvieną dieną. Nusprendėme grįžti. Geriau gyvensime pavojuje, bet namuose.”
Miestas, kuris tęsia gyvenimą
Nepaisant visko, Kryvyi Rihas tęsia gyvenimą. Kavinės dirba, parduotuvės atsidaro, žmonės eina į darbą. Tai galbūt yra didžiausias pasipriešinimas – tiesiog gyventi toliau, nepasiduoti baimei ir neviltį.
Vietinė kavinė „Lvivska Kaviarnia” tapo savotišku bendruomenės centru. Jos savininkė Natalija sako: „Mes dirbame kiekvieną dieną, išskyrus tuos kartus, kai nutraukiamas elektros tiekimas. Žmonėms reikia vietos, kur jie gali bent trumpam pajusti normalumą, išgerti kavos, pasikalbėti su draugais. Tai mūsų mažas indėlis į pergalę.”
Miesto valdžia bando palaikyti infrastruktūrą. Remontuojami sugadinti namai, atstatoma elektros tiekimo sistema, organizuojama humanitarinė pagalba. Savanoriai padeda seniems žmonėms, dalina maistą, teikia psichologinę pagalbą.
Zelenskio miestas – simbolis ir našta
Faktas, kad Kryvyi Rihas yra prezidento gimtasis miestas, miestui suteikia ypatingą statusą. Vieni gyventojai tuo didžiuojasi, kiti mano, kad būtent dėl to miestas tapo taikiniu. Zelenskis kelis kartus yra viešai kalbėjęs apie savo gimtąjį miestą, pažadėjęs jį atstatyti po karo.
Ihor, vietinis žurnalistas, sako: „Mums nesvarbu, ar Zelenskis čia gimė, ar ne. Mes norime tiesiog gyventi be raketų. Bet suprantu, kad pasauliui tai yra simboliška – jei jie bombarduoja net prezidento gimtąjį miestą, tai rodo, kad jiems nesvarbu niekas.”
Miestas tapo savotišku simboliu – jei Ukraina atlaikys, jei Kryvyi Rihas atlaikys, tai reikš, kad jokia jėga negali palaužti tautos, kuri kovoja už savo laisvę ir teisę gyventi savo žemėje.
Ką reiškia išlikti žmogumi karo metu
Galbūt svarbiausia pamoka, kurią Kryvyi Riho gyventojai išmoko per šiuos metus – kaip išlikti žmogumi net pačiomis baisiausomis aplinkybėmis. Kaip neprarasti užuojautos, solidarumo, vilties. Kaip padėti kaimynui, net kai pačiam sunku. Kaip juoktis, net kai aplink griūva namai.
Tetiana, kuri dirba savanore, pasakoja: „Kartą atvežėme humanitarinę pagalbą į namą, kuris buvo apgadintas per apšaudymą. Senyva moteris, kuri prarado visus langus ir dalį stogo, pasiūlė mums arbatos. Mes atsisakėme, sakėme, kad jai pačiai reikia. O ji atsakė: ‘Vaikai, man 80 metų, aš mačiau karą, badą, sunkius laikus. Bet viena taisyklė niekada nepasikeitė – svečius visada reikia pavaišinti arbata.’ Ir mes gėrėme tą arbatą tarp griuvėsių, ir tai buvo vienas gražiausių momentų mano gyvenime.”
Kryvyi Rihas šiandien – tai ne tik Zelenskio gimtasis miestas. Tai miestas, kuris kasdien kovoja už teisę egzistuoti. Miestas, kurio gyventojai rodo nepaprastą atsparumą ir orumą. Miestas, kuris tikisi, kad vieną dieną sirenos nutils, raketos nustoja skristi, ir vaikai vėl galės žaisti kiemuose be baimės. Kol kas jie gyvena tarp oro pavojaus sirenų ir sprogimų, tarp vilties ir nevilties, tarp kasdienybės ir tragedijos. Bet jie gyvena – ir tai jau yra pergalė.