Rytų Ukrainos miestas Slavjanskas per pastaruosius dešimt metų tapo vienu iš simbolių, iliustruojančių regiono nestabilumą ir nuolatinę įtampą. Šis industrinis miestas, kuris kadaise buvo žinomas dėl savo kurortinių savybių ir mineralinių vandenų, 2014 metais atsidūrė tarptautinės bendruomenės dėmesio centre, kai tapo vienu iš pirmųjų separatistinių kovų epicentrų. Šiandien, praėjus beveik dešimtmečiui nuo tų įvykių, Slavjanskas vis dar išgyvena savo istorijos pasekmes ir susiduria su naujomis grėsmėmėmis.
Kaip viskas prasidėjo 2014 metais
Balandžio mėnesį, kai Ukrainoje jau vyko Maidano revoliucijos pasekmių įsisavinimas, Slavjanskas tapo vienu iš pirmųjų miestų, kuriuos užėmė ginkluoti separatistai. Igoris Girkinas, žinomas slapyvardžiu Strelkovas, su grupe kovotojų užėmė miesto administracinius pastatus ir paskelbė taip vadinamą Donecko liaudies respubliką. Tai nebuvo spontaniška akcija – vėliau paaiškėjo, kad daugelis užpuolikų buvo Rusijos piliečiai, įskaitant ir patį Girkiną, buvusį Rusijos saugumo tarnybų darbuotoją.
Miestas greitai virto karo zona. Ukrainos kariuomenė pradėjo operaciją miestui atsiimti, o tai užtruko kelias savaites intensyvių kovų. Gyventojai atsidūrė tarp dviejų ugnių – tiesiogine prasme. Daugelis bandė evakuotis, bet ne visi turėjo tokią galimybę. Infrastruktūra buvo pažeista, elektros tiekimas nutrauktas, o humanitarinė situacija darėsi vis sudėtingesnė.
Išsivadavimas ir pirmieji atkūrimo metai
Liepos 5 dieną Ukrainos pajėgoms pavyko atsiimti Slavjanską. Separatistai pasitraukė į Donecką, o miestas liko su giliais žaizdais – tiek fiziniais, tiek psichologiniais. Sugriautų pastatų, susprogintų tiltų ir apgadintų kelių atkūrimas užtruko metus. Bet dar sudėtingesnė buvo socialinė situacija – bendruomenė buvo suskilusi. Kai kurie gyventojai palaikė separatistus, kiti – Ukrainos vyriausybę, o daugelis tiesiog norėjo ramybės.
Atkūrimo procesas vyko lėtai. Ukrainos valdžia skyrė lėšų infrastruktūrai atstatyti, bet ekonominė situacija regione buvo katastrofiška. Daugelis įmonių sustabdė veiklą, nedarbo lygis šovė į viršų. Jaunimas masiškai emigravo į kitas Ukrainos dalis ar užsienį. Miestas, kuris prieš konfliktą turėjo apie 120 tūkstančių gyventojų, prarado didelę dalį savo populiacijos.
Gyvenimas šešėlyje fronto linijos
Nuo 2014 iki 2022 metų Slavjanskas gyveno keistą dvigubą gyvenimą. Formaliai miestas buvo Ukrainos kontrolėje ir gana saugus, bet vos 40-50 kilometrų į rytus prasidėjo taip vadinama kontakto linija – fronto linija, skirianti Ukrainos kontroliuojamas teritorijas nuo separatistų valdomų. Šis artumas reiškė nuolatinę įtampą ir neapibrėžtumą.
Miestas tapo svarbiu logistiniu centru humanitarinei pagalbai teikti ir kariuomenės aprūpinimui. Čia kūrėsi įvairios nevyriausybinės organizacijos, savanoriai, žurnalistai. Viešbučiai, kurie anksčiau priėmė turistus, atvykusius gydytis mineraliniu vandeniu, dabar apgyvendino karo korespondentus ir humanitarinių misijų darbuotojus. Kai kurie gyventojai rado naujų pajamų šaltinių, teikdami paslaugas šiems naujiesiems atvykėliams, bet tai negalėjo kompensuoti bendro ekonominio nuosmukio.
Naujos grėsmės po 2022 metų vasario
Kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją 2022 metų vasarį, Slavjanskas vėl atsidūrė pavojaus zonoje. Nors miestas nebuvo užimtas pirmomis karo dienomis, jis tapo vienu iš pagrindinių taikinių Rusijos pajėgoms, siekiančioms užimti visą Donecko sritį. Artilerijos apšaudymai tapo kasdienybe, o gyventojai vėl turėjo priimti sunkius sprendimus – pasilikti ar bėgti.
Vasaros mėnesiais situacija darėsi vis kritiškesnė. Rusijos pajėgos užėmė netoliese esančius miestus ir artėjo prie Slavjansko. Ukrainos kariuomenė sutelkė dideles pajėgas miestui ginti, suprasdama jo strateginę reikšmę. Miestas virto tvirtove, o civiliai gyventojai gyveno rūsiuose ir bombų slėptuvėse. Daugelis, kurie buvo likę po 2014 metų įvykių, dabar vis dėlto nusprendė evakuotis.
Humanitarinė krizė ir kasdienybė karo sąlygomis
Šiandien Slavjanske liko gyventi tik dalis ankstesnių gyventojų – įvairūs šaltiniai mini nuo 20 iki 40 tūkstančių žmonių. Tai daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kurie neturi kur eiti, arba tie, kurie nenori palikti savo namų nepriklausomai nuo aplinkybių. Humanitarinė situacija išlieka sudėtinga – nors pagrindinės paslaugos veikia, jų kokybė ir prieinamumas yra ribotos.
Elektros tiekimas dažnai nutrūksta, ypač po Rusijos atakų prieš energetikos infrastruktūrą. Vandens tiekimas taip pat nestabilus. Maisto produktų pasirinkimas parduotuvėse ribotas, o kainos gerokai aukštesnės nei prieš karą. Medicininės paslaugos veikia minimaliai – daugelis gydytojų ir slaugytojų evakavosi, o ligoninės dirba ekstremaliomis sąlygomis, dažnai be šildymo ir su ribotos elektros tiekimu.
Gyventojai išmoko gyventi pagal oro pavojaus sirenas. Kai kurie jau net nebereaguoja į jas, nes jos skamba per dažnai. Kiti religingai laikosi saugumo protokolų ir kiekvieno pavojaus atveju leidžiasi į slėptuves. Psichologinė įtampa yra milžiniška – nuolatinis stresas, baimė dėl ateities, netikrumas dėl rytojaus.
Strateginė reikšmė ir karinė situacija
Slavjanskas išlieka strategiškai svarbus miestas dėl kelių priežasčių. Pirma, jis yra svarbus transporto mazgas, jungiantis kelias pagrindines magistrales Donecko srityje. Antra, miestas yra pakilumoje, o tai suteikia taktinių pranašumų jo gynėjams. Trečia, Slavjansko praradimas būtų didelis simbolinis smūgis Ukrainai, atsižvelgiant į 2014 metų istoriją.
Rusijos pajėgos ne kartą bandė prasiveržti link miesto, ypač 2022 metų vasarą ir rudenį. Intensyviausi mūšiai vyko Iziumo ir Lymano kryptimis. Po to, kai Ukrainos pajėgos atsiėmė Lymą 2022 metų rudenį, tiesioginis pavojus Slavjanskui šiek tiek sumažėjo, bet miestas vis dar yra artilerijos pasiekiamumo zonoje. Apšaudymai vyksta reguliariai, nors jų intensyvumas svyruoja.
Ukrainos kariuomenė mieste ir jo apylinkėse yra sukūrusi stiprias gynybos linijas. Išmokta iš 2014 metų patirties, kai miestas buvo užimtas staigiai, dabar gynybai skiriamas ypatingas dėmesys. Bet kartu tai reiškia, kad miestas yra militarizuotas, o tai kelia papildomą riziką civiliams gyventojams.
Ką rodo patirtis ir ko galima tikėtis ateityje
Slavjansko istorija per pastaruosius dešimt metų yra įspėjamasis pasakojimas apie tai, kaip greitai normalus gyvenimas gali virsti košmaru. Miestas, kuris turėjo potencialą tapti klestinčiu kurortu, dabar yra karo nualintas ir netekęs didelės dalies savo gyventojų. Atkūrimas, kai tik karas baigsis, užtruks daugelį metų ir pareikalaus milžiniškų investicijų.
Praktiniai patarimai tiems, kurie vis dar gyvena Slavjanske ar panašiose situacijose: visada turėkite paruoštą evakuacijos krepšį su būtiniausiaisiais daiktais, dokumentais ir vaistais. Žinokite artimiausią slėptuvę ir kaip į ją greitai patekti. Palaikykite ryšį su artimaisiais ir turėkite atsarginį komunikacijos planą, jei nutrūks mobilusis ryšys. Registruokitės humanitarinės pagalbos gavimui – nedvejokite prašyti pagalbos, kai jos reikia.
Tiems, kurie nori padėti: rinkite lėšas patikimoms organizacijoms, dirbančioms vietoje. Slavjanskui reikia ne tik maisto ir vaistų, bet ir generatorių, šildymo įrangos, vandens filtravimo sistemų. Psichologinė pagalba gyventojams taip pat yra kritiškai svarbi – daugelis kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo.
Ateitis išlieka neaiški. Karo baigtis priklausys nuo daugelio veiksnių, kurių daugelis yra už Slavjansko gyventojų kontrolės ribų. Bet viena aišku – šis miestas ir jo žmonės parodė nepaprastą atsparumą ir ištvermę. Jie išgyveno 2014 metų okupaciją ir išsivadavimą, ištesėjo aštuonerius metus netikrumo šešėlyje, ir dabar kovoja už išlikimą viso masto karo sąlygomis. Jų patirtis yra liudijimas apie tai, ką reiškia gyventi konflikto zonoje, ir priminimas apie karo kainą paprastiems žmonėms, kurie tiesiog nori gyventi ramų gyvenimą savo namuose.