Kada Vakarai pagaliau atsimerkė
Pirmosios karo dienos buvo tikras košmaras – rusų tankai riedėjo link Kyjivo, o pasaulis stebėjo su išsigandusiu nuostaba. Tuomet niekas negalėjo patikėti, kad Ukraina išsilaikys ilgiau nei savaitę. Bet ukrainiečiai kovojo su tuo, ką turėjo, ir Vakarai pamažu pradėjo siųsti pagalbą. Iš pradžių tai buvo atsargiai – šalmai, pirmosios pagalbos rinkiniai, nedidelės ginklų siuntos. Tarsi bijodami supykdyti Maskvą, Vakarų lyderiai svarstė kiekvieną sprendimą iki begalybės.
Tačiau situacija greitai pasikeitė. Kai Ukrainos pajėgos pradėjo ne tik gintis, bet ir kontratakuoti, kai pasaulis pamatė Bučos siaubą ir kitus karo nusikaltimus, pagalba ėmė plaukti intensyviau. Dabar, praėjus daugiau nei metams nuo karo pradžios, galime aiškiai įvardyti tuos ginklų sistemas, kurios iš tikrųjų pakeitė karo eigą. Ne viskas buvo tobula, ne viskas atvyko laiku, bet kai kurios ginklų sistemos tapo tikrais žaidimo keitėjais.
Javelin ir NLAW – tankinės armados siaubas
Rusija į karą atėjo su tūkstančiais tankų, tikėdamasi greitai sutriuškinti Ukrainos gynybą savo šarvuotąja galybe. Bet niekas nesitikėjo, kad šie milžiniški metaliniai pabaisai taps lengvais taikiniais. Čia į sceną įžengė Javelin ir NLAW prieštankinės raketų sistemos.
Javelin, amerikiečių gamybos ginklas, tapo tikra legenda. Šios raketos veikia pagal „paleisk ir pamiršk” principą – karys paleidžia raketą, o ji pati susiranda ir sunaikina taikinį. Dar įspūdingiau tai, kad Javelin atakuoja tanką iš viršaus, kur šarvai silpniausi. Viena tokia raketa kainuoja apie 175 tūkstančius dolerių, bet ji gali sunaikinti tanką, kurio vertė siekia kelis milijonus.
Britų NLAW sistemos taip pat pasirodė puikiai. Jos lengvesnės, paprastesnės naudoti ir veikia trumpesniais atstumais, bet miesto kovose ar gynybinėse pozicijose – tiesiog neįkainojamos. Ukrainos kariai greitai išmoko efektyviai naudoti šias sistemas, ir pirmųjų karo savaičių vaizdai su degančiais rusų tankais apskriejo visą pasaulį.
Statistika kalba pati už save – per pirmuosius karo mėnesius Rusija prarado daugiau tankų nei bet kuriame konflikte po Antrojo pasaulinio karo. Javelin ir NLAW tapo simboliais, įrodančiais, kad šiuolaikiniame kare vienas gerai apginkluotas pėstininkas gali sustabdyti šarvuotąją koloną.
HIMARS – tikslumas, kuris keičia viską
Jei reikėtų įvardyti vieną ginklą, kuris labiausiai pakeitė karo eigą, tai būtų HIMARS. Šios amerikiečių daugiašaudės raketų sistemos atvyko į Ukrainą 2022 metų vasarą, ir jų poveikis buvo akivaizdus per kelias savaites.
HIMARS gali paleisti raketas į taikinius, esančius už 80 kilometrų, su neįtikėtinu tikslumu – paklaida tik keli metrai. Tai reiškia, kad Ukrainos pajėgos galėjo smogti rusų amunicijos sandėliams, vadavietėms, logistikos centrams giliai už fronto linijos, o priešas negalėjo nieko padaryti. Rusai bandė medžioti šias sistemas, bet HIMARS gali paleisti raketas ir per kelias minutes išvykti iš vietos – iki tol, kol priešas supranta, kas nutiko, sistema jau yra visai kitoje vietoje.
Chersono išvadavimas būtų neįmanomas be HIMARS. Ukrainiečiai sistemingai naikino tiltus per Dnieprą, atkirsdami dešiniajame krante esančias rusų pajėgas nuo tiekimo linijų. Rusai bandė statyti pontoninius tiltus – ir tie buvo sunaikinami per kelias valandas po pastatymo. Galiausiai Maskva turėjo pripažinti pralaimėjimą ir atsitraukti.
Tiesa, HIMARS nėra stebukladarys. Ukraina jų turi ribotą kiekį, o raketų atsargos irgi ne begalinės. Bet psichologinis poveikis buvo milžiniškas – rusai nebegalėjo jaustis saugūs niekur 80 kilometrų zonoje nuo fronto.
Oro gynybos skydas: nuo Stinger iki Patriot
Rusija pradėjo karą tikėdamasi greitai užvaldyti Ukrainos oro erdvę. Pirmąją karo dieną buvo paleista šimtai raketų, rusų naikintuvai bandė dominuoti danguje. Bet kažkas nutiko ne taip – Ukrainos oro gynyba ne tik išliko, bet ir veikė stebėtinai efektyviai.
Čia svarbu suprasti, kad oro gynyba veikia sluoksniais. Žemiausiame sluoksnyje – nešiojamos sistemos kaip Stinger, kurios gali numušti sraigtasparnius ir žemai skrendančius lėktuvus. Vidurinysis sluoksnis – sistemos kaip NASAMS ar IRIS-T, kurios gina nuo kruizinių raketų ir dronų. O aukščiausiame sluoksnyje – Patriot sistemos, galinčios numušti net balistines raketas.
Kai Vokietija perdavė IRIS-T sistemas, o JAV – Patriot baterijas, tai buvo lūžio momentas. Rusija bandė terorizuoti Ukrainos miestus raketų smūgiais, tikėdamasi sulaužyti gyventojų moralę. Bet kai raketos pradėjo kristi iš dangaus dar nepasiekusios taikinių, ši strategija žlugo. Žinoma, ne viskas numušama – kai kurios raketos vis tiek prasiskverbia, žmonės žūva. Bet be šių oro gynybos sistemų nuostoliai būtų nepalyginamai didesni.
Patriot sistemos yra ypač vertingos. Viena baterija kainuoja apie milijardą dolerių, o viena raketa – kelis milijonus. Bet kai ji numušo rusišką Kinžal hipergarsinę raketą, kuri turėjo būti „nenumušama”, tai buvo ne tik karinis, bet ir propagandinis smūgis Kremliui.
Tankų saga: kodėl Leopardai ir Abramsai taip ilgai keliavo
Galbūt didžiausias Vakarų dvejojimų simbolis buvo tankų klausimas. Ukraina prašė modernių Vakarų tankų nuo pat karo pradžios, bet atsakymas visada buvo tas pats – per sudėtinga, per brangu, per provokuojama. Mėnesiai virto į pusmetį, pusmetis – į metus.
Lenkija pirmoji sulaužė šį tabu, perduodama savo sovietinių laikų T-72 tankus. Bet tikrasis proveržis įvyko 2023 metų pradžioje, kai Vokietija pagaliau sutiko perduoti Leopard 2 tankus ir leisti kitoms šalims daryti tą patį. Netrukus JAV paskelbė siunčianti Abrams tankus.
Leopard 2 yra vienas geriausių pasaulio tankų – puiki ugniagalybė, patikima šarvuotė, šiuolaikinė elektronika. Ukrainos įgulos turėjo būti apmokytos naudoti šias sudėtingas mašinas, o tai užtruko papildomai keletą mėnesių. Kai pagaliau šie tankai pasiekė frontą, jie iš karto parodė savo vertę – geresnis tikslumas, didesnė išgyvenamoji geba, galimybė kovoti naktį su šiluminio vaizdo sistemomis.
Tačiau reikia būti sąžiningiems – Vakarų tankai nėra nesunaikinamų. Rusai jau sunaikino kelis Leopardus ir Abramsus, ir tai normalu – karas yra karas, nuostolių būna visada. Bet šie tankai suteikia Ukrainai galimybę vesti šiuolaikines šarvuotąsias operacijas, o ne tik gintis.
Problema ta, kad tankų perduota per mažai ir per vėlai. Jei Ukraina būtų gavusi 300-400 modernių tankų 2022 metų pavasarį, karo eiga galėjo būti visai kitokia. Bet geriau vėliau nei niekada – kiekvienas Leopardas ar Abrams fronte yra svarbus.
Artilerijos karalystė: kas šaudo toliau ir tiksliau
Šis karas parodė, kad artilerija vis dar yra „karo dievas”. Didžioji dalis nuostolių abiejose pusėse – būtent nuo artilerijos ugnies. Ir čia Vakarai suteikė Ukrainai tikrą pranašumą.
Pirmiausia – M777 haubicos iš JAV ir kitų šalių. Šios 155 mm haubicos šaudo toliau ir tiksliau nei sovietinės 152 mm sistemos. Bet svarbiausia – jos gali naudoti tiksliosios artilerijos šovinius, kaip Excalibur, kurie gali pataikyti į taikinį už 40 kilometrų su kelių metrų tikslumu.
Vokiečių PzH 2000 savaeigės haubicos tapo tikra legenda. Jos gali iššauti tris šovinius taip, kad visi trys pasieks taikinį tuo pačiu metu (tai vadinama MRSI režimu), gali iššauti dešimt šovinių per minutę ir greitai pasitraukti. Rusų artileristai net nespėja sureaguoti.
Prancūzų Caesar sistemos – tai haubicos ant sunkvežimio šasi. Atrodo paprastai, bet efektyvumas neįtikėtinas. Gali atvažiuoti, iššauti kelis šovinius ir per minutę išvykti. Ukrainos kariai juos labai vertina už mobilumą ir patikimumą.
Problema ta, kad artilerija „ėda” šovinius neįtikėtinais kiekiais. Ukraina gali išnaudoti per dieną 5-10 tūkstančių šovinių, o Vakarai kartais kovoja, kad pagamintų tiek per savaitę. Tai tapo tikra galvos skausmu – ginklai yra, bet amunicijos trūksta. Dabar Vakarai didina gamybos pajėgumus, bet tai užtrunka.
Kas neveikia arba veikia ne taip, kaip tikėtasi
Ne viskas Vakarų arsenale pasirodė esąs stebuklingas. Kai kurie ginklai nuvylė, kiti tiesiog netinka šiam karui, o dar kiti atvyko per vėlai arba per mažai.
Pavyzdžiui, Bradlėjaus pėstininkų kovos mašinos. Teoriškai – puikus ginklas, praktiškai – per sudėtingas, reikalaujantis daug priežiūros, o šarvuotė nepakankama prieš šiuolaikinius prieštankinius ginklus. Ukrainiečiai juos naudoja, bet ne su tokiu entuziazmu kaip kitus ginklus.
F-16 naikintuvų saga tęsiasi iki šiol. Ukraina prašo jų nuo 2022 metų pavasario, bet pirmieji lėktuvai pradėjo atvykti tik 2024 metų vasarą. Ir net dabar jų skaičius yra per mažas, kad realiai pakeistų situaciją ore. Be to, F-16 reikalauja tobulos infrastruktūros, gerai apmokyto personalo, daugybės atsarginių dalių. Ar jie pakeis karo eigą? Galbūt, bet tikrai ne taip dramatiškai, kaip kai kas tikėjosi.
Taip pat problema yra tai, kad Vakarai dažnai siunčia ginklus su apribojimais. HIMARS negali būti naudojami smogti taikiniams Rusijos teritorijoje, F-16 negali skristi virš tam tikrų zonų. Tai suprantama iš politinės perspektyvos – niekas nenori eskalacijos. Bet kariškai tai reiškia, kad Ukraina kovoja su viena ranka, surištą už nugaros.
Ką dar galėtų duoti Vakarai, ir kodėl to neduoda
Ukrainos pageidavimų sąrašas yra ilgas, ir ne viskas jame yra nerealu. Bet Vakarai vis dar bijo tam tikrų raudonų linijų, nors daugelis jų jau buvo peržengtos be jokių katastrofiškų pasekmių.
ATACMS raketos su 300 km nuotoliu – Ukraina prašė jų daugiau nei metus. Pagaliau 2023 metų rudenį JAV perdavė ribotą kiekį, ir rezultatai buvo akivaizdūs – sunaikinti rusų sraigtasparniai oro uostuose, vadavietės, logistikos centrai. Bet kodėl taip ilgai laukta? Baimė eskalacijos, kuri niekada neįvyko.
Taurus kruizinės raketos iš Vokietijos – gali skristi 500 km, gali sunaikinti tiltus, bunkerius, bet Berlynas atsisako jas perduoti. Argumentas – per pavojinga. Bet kuo tai pavojingiau už HIMARS ar ATACMS?
Gripen ar Eurofighter naikintuvai – modernesnės alternatyvos F-16, bet niekas net nesvarsčiavo jų perdavimo. Per brangūs, per sudėtingi, per daug laiko reikia apmokyti. Galbūt tiesa, bet galbūt ir paprasčiausias nenoras.
Ilgo nuotolio dronai, daugiau oro gynybos sistemų, daugiau amunicijos – visa tai Ukraina galėtų efektyviai panaudoti. Bet Vakarų pagalba vis dar teikiama lašais, o ne srove. Kiekvienas sprendimas užtrunka mėnesius, kiekviena nauja ginklų sistema turi praeiti begalę biurokratinių procedūrų.
Kaip ginklai keičia karą, bet nelaimi jo vieni
Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo karo pradžios, galime pasakyti, kad Vakarų ginklai tikrai pakeitė karo eigą Ukrainos naudai. Be jų Ukraina greičiausiai būtų pralaimėjusi per pirmas kelias savaites. HIMARS sustabdė rusų puolimą vasarą, Leopardai suteikė galimybę kontratakuoti, oro gynyba išgelbėjo tūkstančius gyvybių.
Bet ginklai vieni nelaimi karų. Svarbiausias faktorius – žmonės, kurie juos naudoja. Ukrainos kariai parodė neįtikėtiną sugebėjimą greitai išmokti naudoti sudėtingas Vakarų ginklų sistemas, adaptuoti jas savo taktikai, rasti kūrybiškus sprendimus. Rusai turi kur kas daugiau ginklų, bet naudoja juos neefektyviai, be koordinacijos, su prasta logistika.
Kita problema – Vakarų pagalba vis dar yra nepakankama ir per lėta. Kiekviena ginklų sistema ateina su mėnesių vėlavimu, kiekvienas sprendimas priimamas tik tada, kai situacija tampa kritiška. Jei Vakarai nuo pat pradžių būtų teikę masyvią karinę pagalbą, karas galėjo baigtis seniai. Bet baimė eskalacijos, vidaus politika, ekonominiai skaičiavimai – visa tai lėtina procesą.
Dabar svarbu suprasti, kad ginklų tiekimas turi tęstis ir net intensyvėti. Rusija neketina sustoti, ji mobilizuoja ekonomiką karui, gamina vis daugiau ginklų, gauna pagalbą iš Irano ir Šiaurės Korėjos. Jei Vakarai sumažins pagalbą ar pradės spausti Ukrainą deryboms iš silpnumo pozicijos, visi šie ginklai, visos aukos bus buvusios veltui. Laisvė turi kainą, ir Vakarų arsenale esantys ginklai – tai investicija ne tik į Ukrainos, bet ir į visos Europos saugumą.