Lietuva – ne tik katalikų šalis
Kai kas nors užsimena apie religiją Lietuvoje, pirmasis dalykas, kuris šauna į galvą – katalikybė. Ir suprantama kodėl: kryžiai prie kelių, bažnyčios kiekviename miestelyje, Kryžių kalnas kaip vienas žinomiausių šalies simbolių. Tačiau šioje nedidelėje Baltijos valstybėje religinis gyvenimas yra kur kas spalvingesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Čia veikia dešimtys skirtingų religinių bendruomenių – nuo senovinių, gilias istorines šaknis turinčių tradicijų iki visai neseniai atsiradusių judėjimų, kurie pritraukia vis daugiau žmonių.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, katalikai sudaro apie 74–77 procentų gyventojų, tačiau tai nereiškia, kad kiti yra nereikšmingi. Likę keli šimtai tūkstančių žmonių – tai stačiatikiai, evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai, sentikiai, žydai, musulmonai, budistai, romuva ir dar daug kitų. Kiekviena iš šių bendruomenių turi savo istoriją, savo tradicijas ir savo vietą Lietuvos kultūriniame audinyje.
Evangelikai liuteronai ir reformatai – Reformacijos palikimas
Evangelikų liuteronų bendruomenė Lietuvoje – viena seniausių nekatalikų bendruomenių šalyje. Jos šaknys siekia XVI amžių, kai Reformacijos bangos pasiekė ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Šiandien liuteronai yra labiausiai įsitvirtinę Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje – tai susiję su istorine vokiečių ir latvių įtaka šiame regione. Klaipėdoje veikianti Šv. Marijos evangelikų liuteronų bažnyčia yra vienas ryškiausių šios bendruomenės simbolių mieste.
Evangelikai reformatai – kiek mažesnė bendruomenė, tačiau ne mažiau įdomi. Jų tradicija Lietuvoje taip pat siekia Reformacijos laikus, o ypač stipri ji buvo tarp Lietuvos bajorų XVI–XVII amžiuje. Biržai ilgą laiką buvo laikomi reformatų sostine – čia stovi Reformatų bažnyčia ir veikia bendruomenė, kuri išlaikė savo tapatybę net ir sovietmečiu. Jei kada nors lankysitės Biržuose, verta užsukti į reformatų bažnyčią ir pabandyti suprasti, kaip ši nedidelė bendruomenė sugebėjo išlikti per šimtmečius.
Praktinis patarimas tiems, kurie domisi šiomis bendruomenėmis: tiek liuteronų, tiek reformatų pamaldos dažnai vyksta lietuvių kalba, o bendruomenės yra gana atviros lankytojams. Nereikia bijoti užeiti – žmonės paprastai mielai paaiškina savo tradicijas.
Stačiatikiai ir sentikiai – rytietiška dvasia Lietuvoje
Stačiatikių bendruomenė Lietuvoje – tai daugiausia rusų, baltarusių ir ukrainiečių kilmės žmonės, nors yra ir lietuvių, kurie priėmė šią tradiciją. Vilniuje stačiatikių bažnyčios yra neatsiejama miesto architektūros dalis – Šv. Dvasios cerkvė Senamiestyje yra vienas iš labiausiai lankytojus traukiančių religinių objektų. Ši bažnyčia ypač žinoma tuo, kad joje saugomi šventųjų Antano, Jono ir Eustachijaus – Vilniaus kankinių – palaikai.
Sentikiai – tai atskira ir labai įdomi grupė. Jie yra XVII amžiaus rusų stačiatikių schizmos palikuonys, kurie atsisakė priimti patriarcho Nikono reformas ir buvo priversti bėgti iš Rusijos. Dalis jų apsistojo Lietuvoje – ypač Aukštaitijoje, prie Zarasų, Ignalinos ir Molėtų. Šiandien Lietuvoje gyvena apie 25–30 tūkstančių sentikių, ir jų bendruomenės išlaikė labai savitą gyvenimo būdą bei religinius papročius.
Sentikių maldos namai – molenai – išsiskiria savo paprastumu. Jokių paveikslų, jokių puošmenų, kurie būdingi katalikų ar stačiatikių bažnyčioms. Pamaldos vyksta bažnytine slavų kalba, o tradicijos perduodamos iš kartos į kartą labai konservatyviai. Jei norite pamatyti tikrą, nepakitusią religinę tradiciją, sentikių bendruomenės Aukštaitijoje yra tikras lobis.
Žydų bendruomenė – tragiška ir herojiška istorija
Kalbėti apie religines bendruomenes Lietuvoje ir nepaminėti žydų – neįmanoma. Vilnius iki Antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas „Šiaurės Jeruzale” – tai buvo vienas svarbiausių žydų kultūros ir religinio gyvenimo centrų visoje Europoje. Čia gyveno ir dirbo Vilniaus Gaono – Elijahu ben Shlomo Zalman – didžiausio XVIII amžiaus žydų mokslininko – bendruomenė.
Holokaustas sunaikino apie 95 procentus Lietuvos žydų – tai vienas didžiausių genocido mastų visoje Europoje. Iš buvusios didingos bendruomenės liko tik truputis. Šiandien Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė skaičiuoja kelis tūkstančius narių, o Vilniuje veikia Choral sinagoga – vienintelė iš daugybės prieškarinių sinagogų, išlikusi iki mūsų dienų.
Bendruomenė aktyviai dirba – organizuoja kultūrinius renginius, švietimo programas, palaiko ryšius su litvakų palikuonimis visame pasaulyje. Kasmet Vilniuje vyksta renginiai, skirti Holokaustui atminti, o Paneriai – vieta, kur buvo žudomi žydai – tapo svarbia atminties vieta. Jei lankotės Vilniuje, apsilankymas Tolerancijos centre ir Žydų muziejuje yra ne tik informatyvus, bet ir emociškai stiprus patyrimas.
Musulmonai ir totoriai – šeši šimtai metų Lietuvoje
Tai, ko daugelis nežino: musulmonai Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 600 metų. Lietuvos totoriai – tai XIII–XV amžiuje į Lietuvą atvykusių totorių palikuonys, kuriuos Vytautas Didysis kvietėsi kaip karius ir apgyvendino įvairiose šalies vietose. Jie išlaikė islamą kaip savo tikėjimą, tačiau per šimtmečius taip integravosi į lietuvišką kultūrą, kad šiandien kalba lietuviškai ir laiko save lietuviais.
Nemėžis, Raižiai (Reizgiai), Sorokiškės – tai vietovės, kur tradiciškai gyveno Lietuvos totoriai. Nemėžyje stovi viena seniausių mečečių Lietuvoje. Šiandien Lietuvos totorių bendruomenė skaičiuoja apie 2–3 tūkstančius žmonių, ir jie labai aktyviai puoselėja savo tapatybę – leidžia knygas, organizuoja renginius, palaiko savo kultūrinį paveldą.
Be istorinių totorių, Lietuvoje yra ir naujesnė musulmonų bendruomenė – daugiausia iš Artimųjų Rytų, Vidurinės Azijos ir Šiaurės Afrikos atvykę žmonės. Vilniuje veikia Islamo centras, kuriame vyksta pamaldos ir bendruomeninė veikla. Abiejų grupių – istorinių totorių ir naujesnių imigrantų – santykiai yra įdomus sociologinis reiškinys, kurį dar tik pradedama tyrinėti.
Romuva ir senoji baltų tikybą – grįžimas prie šaknų
Romuva – tai baltų politeistinės religijos atgaivinimo judėjimas, kuris oficialiai veikia Lietuvoje nuo 1967 metų, kai Jonas Trinkūnas pradėjo organizuoti pirmąsias bendraminčių grupes. Po Nepriklausomybės atkūrimo bendruomenė suaktyvėjo, o 2002 metais valstybė oficialiai pripažino Romuvą kaip tradicinę religinę bendruomenę – tai buvo svarbus žingsnis.
Romuvos tikintieji garbina senovinius baltų dievus – Perkūną, Laimą, Diemedį ir kitus. Jie švenčia gamtos ciklo šventes – Užgavėnes, Jorę, Rasos (Joninių) šventę, Žolinę. Daugelis šių švenčių yra taip giliai įsišaknijusios lietuvių kultūroje, kad net katalikai jas švenčia, dažnai nesuvokdami jų pagoniškos kilmės.
Bendruomenė nėra labai gausi – keli tūkstančiai aktyvių narių – tačiau jos kultūrinė įtaka yra neproporcioningai didelė. Romuvos ritualai, dainuojamoji tradicija ir filosofija traukia žmones, kurie ieško ryšio su senąja lietuvių kultūra. Jei domitės šia tema, verta aplankyti Romuvos organizuojamas šventes – jos paprastai vyksta gamtoje ir yra atviros visiems.
Budistai, krishnaičiai ir kitos Rytų tradicijos
Rytų religijos Lietuvoje – tai palyginti naujas reiškinys, tačiau jau turintis savo istoriją. Budizmas Lietuvoje pradėjo plisti XX amžiaus pabaigoje, ir šiandien čia veikia kelios skirtingos budistų tradicijos – Tibeto budizmas, Zen, Theravada. Vilniuje ir Kaune yra meditacijos centrai, kuriuose reguliariai vyksta užsiėmimai, paskaitos ir rekolekcijos.
Hare Krishna judėjimas – Tarptautinė Krišnos sąmonės draugija – taip pat turi savo bendruomenę Lietuvoje. Vilniuje veikia jų centras, o žmonės su oranžiniais drabužiais Gedimino prospekte ar Senamiestyje – jau seniai tapę miesto dalimi. Bendruomenė valdo vegetarišką restoraną, kuris populiarus toli už jos ribų.
Taip pat verta paminėti bahajų tikėjimą – palyginti mažą, bet aktyvią bendruomenę, kuri propaguoja visų religijų vienybę ir socialinį teisingumą. Bahajų nėra daug – gal keli šimtai – tačiau jie aktyviai dalyvauja pilietinėje veikloje ir tarpreliginiame dialoge.
Tarp tradicijos ir šiuolaikybės – kur link eina Lietuvos religinis gyvenimas
Lietuvos religinis peizažas keičiasi. Katalikybė, nors ir išlieka dominuojanti, praranda aktyvius tikinčiuosius – ypač tarp jaunimo. Tuo pačiu metu mažesnės bendruomenės kai kur auga arba bent jau išlaiko savo pozicijas. Tai nėra unikalus lietuviškas reiškinys – panaši tendencija matoma visoje Vakarų Europoje.
Tarpusavio santykiai tarp skirtingų bendruomenių Lietuvoje yra gana geri – bent jau oficialiu lygmeniu. Veikia Lietuvos religinių bendruomenių ir bendrijų taryba, kuri koordinuoja bendradarbiavimą. Tačiau kasdieniniame gyvenime skirtingų tradicijų žmonės dažnai mažai žino vieni apie kitus.
Jei norite geriau pažinti šią Lietuvos pusę, štai keletas konkrečių žingsnių: aplankykite Vilniaus Tolerancijos centrą, kuris pasakoja apie žydų ir karaimų kultūrą; nuvykite į Nemėžį pamatyti totorių mečetę; užsukite į sentikių molenną Aukštaitijoje; dalyvaukite Romuvos organizuojamoje Rasos šventėje prie Kernavės. Kiekvienas iš šių patyrimas parodo, kad Lietuva – tai ne vienos spalvos, o daugiaspalvis religinis ir kultūrinis paveikslas, kurio pilnai dar niekas neaprašė ir neištyrinėjo.
Religinis pliuralizmas nėra grėsmė – tai turtas. Ir Lietuva, net jei pati to kartais nepastebi, šio turto turi tikrai nemažai.