Rusijos karinių pajėgumų klausimas tapo vienu iš karščiausių diskusijų objektų nuo pat plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios. Ypač daug dėmesio skiriama raketų arsenalui – ar Kremlius gali neribotai tęsti masines atakas prieš Ukrainos miestus ir infrastruktūrą, ar vis dėlto artėja momentas, kai raketų atsargos išseks? Šis klausimas nėra vien akademinis – nuo jo priklauso ir Ukrainos gynybos strategija, ir Vakarų karinės paramos planavimas.
Skaičiai, kurie kelia klausimų
Tikslių duomenų apie Rusijos raketų atsargas niekas neturi – net patys rusai greičiausiai neturi pilnos ir tikslios informacijos. Tačiau Vakarų žvalgybos tarnybos ir nepriklausomi analitikai bando sudėlioti šį dėlionės paveikslą iš įvairių šaltinių. Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, nuo karo pradžios Rusija paleido daugiau kaip 7000 įvairių tipų raketų. Tai milžiniškas skaičius, tačiau jis savaime dar nieko nepasako apie likusias atsargas.
Prieš karą Rusija turėjo įspūdingą raketų arsenalą, kuris buvo kauptas dešimtmečiais. Tiksliosios tolimojo nuotolio raketos, tokios kaip „Kalibr” ar „Iskander”, buvo gaminamos santykinai nedideliais kiekiais – kelios dešimtys per metus. Sovietų laikų atsargos buvo didesnės, bet daugelis tų raketų jau seniai prarado savo efektyvumą arba reikalauja rimto modernizavimo.
Analitikai iš Karališkojo jungtinių pajėgų instituto (RUSI) pažymi, kad Rusija prieš karą turėjo apie 2300 įvairių tipų tiksliosios navigacijos raketų. Dabar, praėjus beveik dvejiems metams nuo karo pradžios, šis skaičius turėtų būti gerokai mažesnis. Tačiau čia ir prasideda sudėtingiausia dalis – kiek naujų raketų Rusija sugeba pagaminti ir kaip greitai?
Gamybos galimybės ir sankcijų poveikis
Rusijos gynybos pramonė dirba maksimaliu pajėgumu, bandydama kompensuoti raketų sunaudojimą fronte. Tačiau sankcijos daro savo juodą darbą. Šiuolaikinėms raketoms reikia sudėtingų mikroschemų, tikslių navigacijos sistemų komponentų, specialių medžiagų. Didelė dalis šių komponentų anksčiau buvo importuojama iš Vakarų šalių ar Japonijos.
Dabar Rusija bando apeiti sankcijas per trečiąsias šalis – daugiausia per Kiniją, Turkiją, Kazachstaną. Tai veikia, bet ne taip efektyviai kaip tiesioginės tiekimo grandinės. Be to, komponentų kaina išaugo kelis kartus, o jų kokybė ne visada atitinka standartus. Yra žinoma atvejų, kai Rusijos raketos nesprogo arba nukrypo nuo taikinio būtent dėl prastos kokybės komponentų.
Pagal Ukrainos žvalgybos duomenis, Rusija dabar sugeba pagaminti apie 40-50 „Kalibr” tipo kruizinių raketų per mėnesį. Tai gana įspūdingas skaičius, tačiau jis vis tiek mažesnis nei sunaudojimas intensyvių atakų metu. Pavyzdžiui, per vieną masinio bombardavimo bangą Rusija gali paleisti 80-100 raketų. Tai reiškia, kad intensyvios atakos išsemia atsargas greičiau nei jos papildomos.
Kokybės problema ir sovietinių atsargų panaudojimas
Įdomus reiškinys, kurį pastebi stebėtojai – Rusija vis dažniau naudoja senesnes, sovietinių laikų raketas. Tai raketos S-300, kurios iš pradžių buvo skirtos oro gynybai, bet dabar pritaikomos antžeminiams taikiniams. Taip pat naudojamos senos kruizinės raketos Kh-55, kurios buvo pagamintos dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje.
Šios raketos yra daug mažiau tikslios nei moderniosios, jų patikimumas kelia abejonių. Daugelis jų nesprogo arba nukrito visai ne ten, kur buvo numatyta. Tai rodo, kad Rusija bando išnaudoti kiekvieną turimą resursą, net jei jo efektyvumas abejotinas. Kai kurie ekspertai tai interpretuoja kaip aiškų signalą, kad modernesnių raketų atsargos senka.
Kita vertus, net ir senos, nepatikimos raketos kelia grėsmę. Jos vis tiek gali pataikyti į civilinius objektus, sukelti aukų, sugadinti infrastruktūrą. Be to, jų naudojimas verčia Ukrainą švaistyt oro gynybos raketas, kurios yra brangios ir ribotos.
Balistinių raketų situacija
Atskirai verta paminėti balistines raketas, ypač „Iskander” kompleksą. Tai vienos moderniausių ir efektyviausių Rusijos raketų, kurios skrieja hipergarsiu greičiu ir yra sunkiai numušamos. Prieš karą Rusija turėjo apie 150-200 tokių raketų, o gamybos pajėgumai siekė maždaug 50-60 raketų per metus.
Ukrainos duomenimis, Rusija jau panaudojo daugiau nei 600 „Iskander” tipo raketų. Jei šie skaičiai teisingi, tai reiškia, kad Rusija arba turėjo daug didesnes atsargas nei manyta, arba sugebėjo gerokai padidinti gamybą. Trečias variantas – skaičiai yra netikslius ir apima įvairius raketų tipus.
Ekspertai pažymi, kad „Iskander” gamyba yra sudėtinga ir brangi. Net jei Rusija ir sugebėjo ją padidinti, vargu ar tai įmanoma daryti neribotai. Kiekviena tokia raketa kainuoja milijonus dolerių, o sankcijų sąlygomis gamybos kaštai tik auga.
Strateginių raketų klausimas
Rusija turi didžiulį strateginių branduolinių raketų arsenalą, tačiau šios raketos skirtos visai kitam tikslui ir jų naudojimas konvenciniam karui būtų itin rizikingas žingsnis. Vis dėlto yra precedentų, kai Rusija panaudojo strategines raketas be branduolinių galvučių – pavyzdžiui, Kh-101 raketas, kurios iš pradžių buvo projektuojamos kaip branduolinio ginklo nešėjos.
Tokių raketų Rusija turi daugiau, ir jų gamyba yra geriau įvaldyta. Tačiau jų naudojimas taip pat ribojamas – dalis turi būti palikta strateginėms pajėgoms, kad būtų išlaikyta branduolinio atgrasinimo funkcija. Niekas netiki, kad Rusija rizikuotų visiškai ištuštinti savo strateginį arsenalą dėl karo Ukrainoje.
Iraniškų dronų ir Šiaurės Korėjos raketų vaidmuo
Kai savo raketų atsargos ima senkti, Rusija vis labiau remiasi išoriniais šaltiniais. Iraniški dronai „Shahed” tapo beveik kasdienybe Ukrainoje. Nors jie nėra tokie tikslūs ir galingi kaip raketos, jų gamyba yra daug pigesnė ir greitesnė. Rusija, matyt, gavo technologijas ir gamina šiuos dronus savo teritorijoje.
Dar rimtesnis klausimas – Šiaurės Korėjos balistinės raketos. Yra vis daugiau įrodymų, kad Rusija gauna raketas iš Pchenjano. Šios raketos taip pat nėra labai tikslios ir patikimos, bet jų kiekis gali būti reikšmingas. Šiaurės Korėja turi dideles atsargas ir gali tiekti jas Rusijai mainais už maistą, energiją ir technologijas.
Tai rodo, kad Rusija ieško bet kokių būdų palaikyti raketų atakas, net jei tai reiškia priklausomybę nuo tokių nepatikimų partnerių kaip Šiaurės Korėja. Tai nėra stiprybės, o silpnumo ženklas.
Ką tai reiškia praktiškai ir kaip toliau vystysis situacija
Taigi, ar Rusijai baigiasi raketos? Atsakymas nėra paprastas „taip” ar „ne”. Tiksliau būtų sakyti, kad modernių, efektyvių raketų atsargos tikrai mažėja, ir Rusija negali neribotai tęsti intensyvių raketų atakų tokiu tempu kaip 2022-2023 metų žiemą. Tačiau tai nereiškia, kad raketų atakos visiškai nutrūks.
Rusija prisitaikė prie naujos realybės. Ji kaupia raketas kelias savaites ar net mėnesius, o paskui surengią masinę ataką. Tokia taktika leidžia išlaikyti psichologinį spaudimą Ukrainai, bet rodo, kad kasdienių intensyvių atakų vykdyti nebepakanka resursų. Be to, vis dažniau naudojamos pigesnės alternatyvos – dronai, senosios raketos, užsienio pagaminti ginklai.
Ukrainos oro gynyba taip pat tobulėja. Vakarų tiekiami „Patriot”, IRIS-T ir kiti kompleksai sugeba numušti vis didesnį procentą atskrendančių raketų. Tai reiškia, kad Rusijai reikia paleisti vis daugiau raketų tam pačiam efektui pasiekti, o tai dar labiau išsemia atsargas.
Ekspertai prognozuoja, kad 2024-2025 metais Rusijos raketų atakų intensyvumas ir toliau mažės, nebent Kremlius sugebės radikaliai padidinti gamybą arba gaus masines siuntas iš sąjungininkų. Tačiau sankcijos, technologiniai apribojimai ir ekonominiai sunkumai daro tai vis sunkiau. Kiekviena raketa tampa brangesnė ir sunkiau pagaminama, o jų efektyvumas mažėja dėl gerėjančios Ukrainos oro gynybos.
Vakarų šalims svarbu suprasti, kad nors raketų problema Rusijai egzistuoja, ji nėra kritinė. Kremlius vis dar gali kelti rimtą grėsmę Ukrainos miestams ir infrastruktūrai. Todėl Ukrainos oro gynybos stiprinimas turi likti prioritetu – kuo daugiau raketų bus numušta, tuo greičiau Rusija išsemš savo atsargas ir tuo mažesnė bus žala Ukrainai. Tai ne tik gelbsti gyvybes dabar, bet ir priartina momentą, kai Rusija tiesiog nebegalės tęsti tokio intensyvumo atakų.