Nuo pat 2022 metų vasario, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, Europos Sąjungos šalys tapo vienu svarbiausių Kyjivo ramsčių. Tačiau parama nėra vienalytė – skirtingos valstybės remia skirtingai, o kai kurios šalys demonstruoja kur kas didesnį įsitraukimą nei kitos. Verta pažvelgti į tai, kaip realiai atrodo europinė solidarumo mašina ir kas iš tikrųjų neša sunkiausią naštą.
Pinigai, ginklai ir pabėgėliai – trijų rūšių parama
Kai kalbame apie ES pagalbą Ukrainai, svarbu suprasti, kad ji pasireiškia trimis pagrindinėmis formomis. Pirma – tai finansinė parama, apimanti tiek tiesioginę biudžeto paramą, tiek paskolas ir ekonominę pagalbą. Antra – karinė parama, kuri apima ginklus, šaudmenis, šarvuotąją techniką ir mokymus. Trečia – humanitarinė pagalba ir pabėgėlių priėmimas.
Kielio pasaulio ekonomikos instituto duomenimis, iki 2024 metų pabaigos ES šalys kartu su ES institucijomis Ukrainai skyrė daugiau nei 118 milijardų eurų įvairių formų paramos. Tai įspūdinga suma, tačiau ji labai netolygiai pasiskirsto tarp 27 valstybių narių. Kai kurios šalys duoda kur kas daugiau nei kitos, o kai kurios – tik simbolinę paramą.
Kas duoda daugiausiai absoliučiais skaičiais
Absoliučiais skaičiais žiūrint, lyderės yra didžiosios ES ekonomikos. Vokietija yra didžiausia Ukrainos rėmėja Europoje – iki šiol ji skyrė apie 28 milijardus eurų įvairių formų paramos. Tai apima tiek karinę techniką (nuo Leopard tankų iki priešlėktuvinių sistemų), tiek finansinę paramą Ukrainos vyriausybei, tiek humanitarinę pagalbą.
Antroje vietoje – Jungtinė Karalystė, kuri nors ir nebepriklauso ES, išlieka viena aktyviausių Ukrainos rėmėjų Europoje su maždaug 16 milijardų eurų parama. Trečioje pozicijoje – Prancūzija su apie 10 milijardų eurų, nors Paryžius dažnai kritikuojamas už lėtą ginklų tiekimą ir pernelyg atsargią poziciją.
Lenkija taip pat užima svarbią vietą – oficialiai deklaruojama parama siekia apie 4,5 milijardo eurų, nors kai kurie ekspertai teigia, kad realūs skaičiai gali būti didesni, ypač skaičiuojant neoficialias karinės įrangos atsargas, perduotas Ukrainai karo pradžioje.
Kai žiūrime proporcingai – visai kita istorija
Tačiau absoliučios sumos nerodo viso vaizdo. Kai paramą skaičiuojame kaip procentą nuo šalies BVP, lyderių sąrašas atrodo visiškai kitaip. Čia neginčijamoje pirmoje vietoje – Baltijos šalys ir Lenkija.
Estija yra absoliuti čempionė – ši maža Baltijos šalis skyrė Ukrainai paramą, sudarančią daugiau nei 1,4 proc. jos BVP. Tai yra fenomenalus rodiklis, ypač atsižvelgiant į tai, kad Estijos ekonomika nėra didelė. Latvija ir Lietuva taip pat patenka į pirmąją penketą su atitinkamai 1,3 proc. ir apie 1,1 proc. BVP.
Lenkija proporcingai taip pat duoda daug – apie 0,7 proc. BVP, o tai yra kur kas daugiau nei didžiosios Vakarų Europos ekonomikos. Vokietija, nepaisant įspūdingų absoliučių skaičių, skiria tik apie 0,7 proc. savo BVP, o Prancūzija – dar mažiau, vos apie 0,3 proc.
Kodėl Rytų Europa duoda daugiau
Šis skirtumas nėra atsitiktinis. Rytų Europos šalys, ypač tos, kurios pačios patyrė sovietinę okupaciją ar Rusijos agresiją, kur kas geriau supranta grėsmę, kurią kelia Maskva. Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija – visos šios šalys žino, ką reiškia būti Rusijos kaimyne ir kaip greitai gali pasikeisti saugumo situacija.
Be to, šios šalys supranta, kad Ukrainos pasipriešinimas tiesiogiai prisideda prie jų pačių saugumo. Kuo ilgiau Ukraina gali priešintis Rusijai, tuo mažesnė tikimybė, kad Maskva galvos apie tolesnę ekspansiją. Tai nėra altruizmas – tai pragmatinė investicija į savo saugumą.
Tuo tarpu Vakarų Europoje, ypač tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija, visuomenė nejaučia tokios tiesioginės grėsmės. Geografinė distancija kuria ir psichologinę distanciją. Čia dažniau girdimi balsai apie derybas, kompromisus, ekonominius interesus.
Karinė parama – kas duoda ginklus
Karinė parama yra ypač jautrus klausimas. Ne visos ES šalys turi didelių ginklų atsargų ar gamybos pajėgumų, o kai kurios turi politinius apribojimus dėl ginklų tiekimo į konfliktų zonas.
Vokietija, nors ir pradėjo lėtai, galiausiai tapo viena svarbiausių karinės technikos tiekėjų. Leopard 2 tankai, Gepard priešlėktuvinės sistemos, IRIS-T oro gynybos sistemos – visa tai dabar veikia Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Tačiau Berlynas dažnai kritikuojamas už lėtą sprendimų priėmimą ir pernelyg atsargų požiūrį.
Lenkija perdavė Ukrainai didelę dalį savo sovietinių laikų technikos – tankus T-72, pėstininkų kovos mašinas, lėktuvus MiG-29. Varšuva taip pat aktyviai perka naują techniką iš JAV ir Pietų Korėjos, kad užpildytų atsiradusius spragas.
Baltijos šalys, nors ir mažos, perdavė Ukrainai praktiškai viską, ką galėjo. Estija atidavė trečdalį savo artilerijos, Lietuva – priešlėktuvinius kompleksus ir šaudmenis. Čekija tapo svarbiu tarpininku, organizuodama šaudmenų pirkimą iš trečiųjų šalių.
Pabėgėlių krizė ir jos valdymas
Daugiau nei 6 milijonai ukrainiečių paliko savo šalį nuo karo pradžios, ir didžioji dalis jų atsidūrė ES šalyse. Čia vėl matome aiškų skirtumą tarp Rytų ir Vakarų Europos.
Lenkija priėmė daugiausia – apie 1,6 milijono ukrainiečių pabėgėlių. Tai milžiniška našta šalies socialinei sistemai, nors daugelis ukrainiečių greitai integravosi į darbo rinką. Vokietija priėmė apie 1,1 milijono, Čekija – apie 380 tūkstančių, o tai šaliai su 10 milijonų gyventojų yra labai didelis skaičius.
ES sukūrė specialią laikinojo apsaugos direktyvą, kuri suteikia ukrainiečiams teisę gyventi, dirbti ir gauti socialines paslaugas bet kurioje ES šalyje. Tai buvo precedento neturintis solidarumo gestas, nors kai kuriose šalyse jis sukėlė ir vidinių diskusijų apie socialinės sistemos apkrovimą.
Ekonominiai interesai ir priklausomybė nuo Rusijos
Viena priežasčių, kodėl kai kurios ES šalys rodo mažesnį entuziazmą remiant Ukrainą, yra ekonominiai ryšiai su Rusija. Prieš karą Vokietija buvo labai priklausoma nuo rusiškų dujų – apie 55 proc. viso dujų importo ateidavo iš Rusijos. Nors dabar ši priklausomybė praktiškai nutraukta, pereinamasis laikotarpis buvo skausmingas ir brangus.
Vengrija išlieka labiausiai pro-rusiška ES šalimi. Orbano vyriausybė nuosekliai blokuoja ar atideda sprendimus dėl griežtesnių sankcijų Rusijai, nors formaliai palaiko ES bendrą poziciją. Budapeštas išsaugojo energetinę priklausomybę nuo Maskvos ir neslepia norų išlaikyti gerus santykius su Kremliumi.
Slovakija po 2023 metų rinkimų taip pat pakeitė kursą – naujoji Fico vyriausybė sustabdė karinę paramą Ukrainai ir pradėjo kritikuoti ES sankcijas Rusijai. Tai rodo, kad europinė vienybė nėra garantuota ir gali keistis priklausomai nuo vidaus politinių pokyčių.
Ką reiškia ilgalaikė parama ir kaip ji keisis
Praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo karo pradžios, tampa aišku, kad tai bus ilgas konfliktas. ES šalys pradeda suvokti, kad reikia ne tik skubios pagalbos, bet ir ilgalaikės strategijos. Tai reiškia ne tik ginklų tiekimą, bet ir Ukrainos gynybos pramonės kūrimą, ekonomikos palaikymą, infrastruktūros atstatymą.
2024 metais ES paskelbė 50 milijardų eurų paramos paketą Ukrainai ketverių metų laikotarpiui. Tai svarbus žingsnis, rodantis, kad Europa yra pasirengusi ilgalaikiam įsipareigojimui. Tačiau šis paketas buvo priimtas tik po ilgų derybų su Vengrija, kuri grasino veto.
Kartu ES šalys pradeda didinti savo gynybos išlaidas ir gamybos pajėgumus. Tai reiškia, kad ateityje Europa galės duoti daugiau karinės paramos, nebijodama išsemti savo atsargas. Tačiau šis procesas užtruks – gynybos pramonės plėtra reikalauja metų, ne mėnesių.
Praktinė realybė tokia, kad Europa yra pasiryžusi remti Ukrainą, bet šis pasiryžimas nėra vienodas visose šalyse. Rytų Europa, geriau suprasdama grėsmę, duoda proporcingai daugiau. Vakarų Europa, turinti didesnius išteklius, duoda daugiau absoliučiais skaičiais, bet mažiau proporcingai. Tarp šių dviejų polių vyksta nuolatinės diskusijos apie tai, kiek yra pakankamai, kaip greitai reikia veikti ir kur yra riba tarp paramos Ukrainai ir savo piliečių interesų. Atsakymai į šiuos klausimus formuos ne tik Ukrainos ateitį, bet ir pačios Europos saugumo architektūrą ateinantiems dešimtmečiams.