Istorinis posūkis: Ukraina oficialiai kandidatė
Kai 2022 metų birželį Europos Vadovų Taryba suteikė Ukrainai ES kandidatės statusą, daugelis stebėtojų tai pavadino istoriniu momentu. Ir tiesą sakant, taip ir buvo – niekada anksčiau Bendrija nebuvo priėmusi tokio sprendimo šaliai, kuri tuo metu aktyviai kovojo su agresorių invazija. Tačiau šis simbolinis gestas buvo tik pirmasis žingsnis ilgame ir sudėtingame kelyje link narystės.
Ukrainos siekis tapti ES nare nėra naujas. Kyjivas apie tai kalbėjo dar po Oranžinės revoliucijos 2004-aisiais, vėliau – po Euromaidano 2013-2014 metais. Bet tik Rusijos pradėtas karas suteikė šiam siekiui naują pagreitį ir politinę valią Briuselyje. Dabar klausimas jau ne „ar”, o „kada” ir „kaip” Ukraina taps ES nare.
Kokius namų darbus Kyjivas turi atlikti
ES narystė nėra dovana ar politinis gestas – tai ilgas reformų procesas, kurio metu šalis turi įrodyti, kad atitinka griežtus Kopenhagos kriterijus. Ukrainai reikia įvykdyti dešimtis reikalavimų įvairiose srityse: nuo teisingumo sistemos reformos iki ekonomikos modernizavimo.
Pirmiausia – kova su korupcija. Tai buvo ir lieka didžiausia Ukrainos problema. Nors pastaraisiais metais Kyjivas padarė nemažą pažangą, įsteigė specialius antikorupcinius organus, tačiau Briuselis nori matyti konkrečių rezultatų. Reikia ne tik priimti gerus įstatymus, bet ir užtikrinti, kad jie veiktų praktikoje.
Antra svarbi sritis – teismų sistema. Ukrainos teismai ilgą laiką buvo kritikuojami dėl nepriklausomumo stokos ir politinio kišimosi. ES reikalauja, kad teismai būtų tikrai nepriklausomi, o teisėjai skiriami skaidriai ir pagal kompetenciją, o ne politinius ryšius.
Trečia – žiniasklaidos laisvė ir oligarchų įtakos mažinimas. Nors Ukrainoje yra gana gyva žiniasklaidos aplinka, tačiau kelių turtingų asmenų įtaka ekonomikai ir politikai vis dar per didelė. Priimtas oligarchų įstatymas – geras žingsnis, bet vėlgi reikia stebėti, kaip jis veiks praktikoje.
Ekonominiai iššūkiai ir galimybės
Ekonomikos srityje Ukraina turi atlikti milžinišką darbą. Šalis turi suderinti savo teisės aktus su ES acquis – tai daugiau nei 100 tūkstančių puslapių įvairių direktyvų, reglamentų ir standartų. Nuo maisto saugos iki aplinkos apsaugos, nuo finansų rinkų reguliavimo iki darbo teisės.
Gera žinia ta, kad Ukraina jau seniai pradėjo šį procesą. Asociacijos sutartis su ES, pasirašyta 2014 metais, jau įpareigojo Kyjivą įgyvendinti didelę dalį šių reikalavimų. Giliosios ir išsamios laisvosios prekybos zonos (DCFTA) įgyvendinimas padėjo modernizuoti daugelį ekonomikos sektorių.
Tačiau karas padarė milžinišką žalą Ukrainos ekonomikai. Infrastruktūra sunaikinta, milijonai žmonių tapo pabėgėliais, pramonės įmonės sustojo. Šalies atstatymas pareikalaus šimtų milijardų eurų investicijų. Bet čia ir glūdi galimybė – atstatyti šalį jau pagal europietiškus standartus, modernią ir konkurencingą.
Karinė agresija kaip stabdys ar katalizatorius
Paradoksalu, bet Rusijos agresija vienu metu ir trukdo, ir padeda Ukrainos integracijos į ES procesui. Iš vienos pusės, karas apsunkina reformų įgyvendinimą – sunku reformuoti teismus ar kovoti su korupcija, kai šalis kovoja už išlikimą. Daugelis valstybės institucijų dirba ekstremaliomis sąlygomis, dalis teritorijos okupuota.
Iš kitos pusės, karas suteikė Ukrainos narystei politinį pagreitį, kurio nebūtų įmanoma pasiekti taikos metu. ES šalys narės supranta, kad Ukrainos narystė – tai ne tik ekonominė ar politinė integracija, bet ir saugumo klausimas. Stipri, stabili ir į Vakarus integruota Ukraina yra svarbi visos Europos saugumui.
Be to, karas paspartino kai kurias reformas. Ukrainos kariuomenė jau dabar yra viena moderniausių Europoje, perėmusi NATO standartus. Valstybės valdymas tapo efektyvesnis, skaitmeninės paslaugos – dar labiau išplėtotos. Diia programa, leidžianti gauti daugybę valstybinių paslaugų telefone, tapo pavyzdžiu daugeliui ES šalių.
Kas laukia po karo pabaigos
Realistiškai vertinant, Ukrainos narystė ES gali įvykti ne anksčiau kaip po 10-15 metų. Tai optimistinis scenarijus, kuris prieštarauja tam, kad karas baigtųsi artimiausiu metu ir Ukraina galėtų visas jėgas sutelkti į reformas ir atstatymą.
Pirmasis etapas po karo bus atstatymas. ES jau dabar rengia planą Ukrainos atstatymui, kuris turėtų būti susietas su reformomis. Pinigai atstatymui turėtų būti skiriami tik jei Kyjivas vykdys įsipareigojimus reformuoti šalį. Tai bus savotiškas „marchalo planas” XXI amžiui.
Antrasis etapas – intensyvios derybos dėl narystės. Jos gali trukti kelerius metus ir apims visas įmanomas sritis. Kiekvienas ES acquis skyrius turės būti atidaromas, deramas ir uždaromas. Kai kurie skyriai, pavyzdžiui, susiję su žemės ūkiu ar regionine politika, bus ypač sudėtingi.
Trečiasis etapas – pasiruošimas narystei. Net ir užbaigus derybas, Ukrainai reikės laiko praktiškai pasiruošti tapti ES nare. Tai reiškia ne tik įstatymų priėmimą, bet ir institucijų stiprinimą, žmonių mokymą, infrastruktūros kūrimą.
Ar ES pasiruošusi priimti Ukrainą
Bet narystė – tai dvipusis procesas. Klausimas ne tik ar Ukraina pasiruošusi ES, bet ir ar ES pasiruošusi Ukrainai. Ukraina – didelė šalis su 40 milijonų gyventojų (prieš karą), didele žemės ūkio ir pramonės baze. Jos įstojimas iš esmės pakeis ES balansą.
Pirmiausia, reikės reformuoti ES biudžetą. Ukraina, kaip santykinai neturtinga šalis, turėtų teisę gauti daug lėšų iš struktūrinių fondų ir bendros žemės ūkio politikos. Tai reikštų, kad dabartiniai gavėjai gautų mažiau arba bendras biudžetas turėtų didėti. Nei vienas, nei kitas variantas nėra populiarus dabartinėse ES šalyse.
Antra, reikės reformuoti sprendimų priėmimo mechanizmą. Jau dabar ES su 27 narėmis kartais sunku priimti sprendimus. Su Ukraina (ir galimai kitomis kandidatėmis kaip Moldova ar Gruzija) taptų dar sunkiau. Todėl Briuselis svarsto galimybę atsisakyti vienbalsio sprendimų priėmimo kai kuriose srityse.
Trečia, Ukrainos narystė turės geopolitinių pasekmių. ES faktiškai turės bendrą sieną su Rusija ir Baltarusija, o tai kelia naujų saugumo iššūkių. Nors ES nėra karinė sąjunga, tačiau narystė reiškia solidarumą ir paramą.
Praktiniai žingsniai artimiausiu metu
Nors pilnateisė narystė dar toli, Ukraina jau dabar gali ir turėtų artėti prie ES. Yra keletas praktinių žingsnių, kurie padėtų šiam procesui.
Pirma, toliau įgyvendinti Asociacijos sutartį. Net ir karinėmis sąlygomis Kyjivas turi stengtis perkelti į nacionalinę teisę ES direktyvas ir reglamentus. Tai ne tik formalumas – tai realiai pagerina gyvenimą Ukrainoje.
Antra, stiprinti bendradarbiavimą su ES agentūromis ir programomis. Ukraina jau dalyvauja kai kuriose ES programose, pavyzdžiui, „Horizontas Europa” mokslinių tyrimų programoje. Kuo daugiau tokio praktinio bendradarbiavimo, tuo geriau.
Trečia, ruošti visuomenę narystei. Ukrainos žmonės turi suprasti, ką reiškia ES narystė – ne tik teises, bet ir pareigas. Tai reiškia europietiškų vertybių – demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių – įtvirtinimą kasdienėje praktikoje.
Ketvirta, plėtoti ryšius su ES šalimis narėmis. Ypač svarbu bendradarbiavimas su kaimynėmis – Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija. Šios šalys gali dalintis savo patirtimi, kaip sėkmingai integruotis į ES.
Kelias į Europą: ilgas, bet įmanomas
Taigi, Ukrainos kelias į ES bus ilgas ir nelengvas. Reikės įveikti daug kliūčių – nuo korupcijos iki biurokratijos, nuo ekonominių iššūkių iki politinių ginčų. Bet šis kelias yra įmanomas ir, svarbiausia, veda teisinga kryptimi.
Ukraina jau įrodė savo atsidavimą europietiškoms vertybėms – milijonai žmonių išėjo į Maidaną 2014 metais būtent dėl Europos svajonės. Dabar šalis kovoja ne tik už savo nepriklausomybę, bet ir už teisę būti Europos dalimi. Šis pasiryžimas ir valia yra geriausias garantas, kad anksčiau ar vėliau Ukraina taps ES nare.
ES irgi supranta savo atsakomybę. Suteikdama kandidatės statusą, Bendrija prisiėmė moralinę ir politinę pareigą padėti Ukrainai šiame kelyje. Žinoma, tai nereiškia, kad bus nuleista kartelė – priešingai, standartai turi būti išlaikyti. Bet tai reiškia, kad ES turi teikti visą įmanomą paramą ir pagalbą.
Galiausiai, Ukrainos narystė ES yra ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos interesas. Stipri, demokratiška, klestinti Ukraina, integruota į euroatlantines struktūras, yra geriausias atsakas tiems, kurie nori sugrąžinti Europą į praeities įtakos sferų politiką. Tai investicija į stabilią, saugią ir klestinčią Europą ateityje.