Putino diktuojamos taisyklės derybų stalui
Pastaraisiais mėnesiais vis dažniau girdime apie galimas derybas dėl karo Ukrainoje pabaigos. Tačiau Kremliaus iškeltos sąlygos primena ne taikos pasiūlymus, o ultimatumą nugalėtam priešui. Rusija reikalauja, kad Ukraina pripažintų aneksuotas teritorijas, atsisakytų NATO narystės ir iš esmės kapitulizuotų. Tokios pozicijos neįmanoma vadinti kompromisu – tai bandymas įteisinti agresiją diplomatinėmis priemonėmis.
Vladimiras Putinas nuo pat invazijos pradžios keitė savo retoriką priklausomai nuo situacijos fronte. Kai rusų pajėgos stovėjo prie Kyjivo, jis kalbėjo apie Ukrainos „denacifikaciją” ir „demilitarizaciją”. Kai ukrainiečiai išstūmė okupantus iš Charkivo ir Chersono sričių, Maskva pradėjo kalbėti apie „naujas realijas” ir būtinybę jas pripažinti. Šis nuolatinis reikalavimų keitimas atskleidžia tikrąją Kremliaus logiką – derybos jam yra tik priemonė laimėti laiko, pergrupuoti pajėgas ir konsoliduoti užgrobtas teritorijas.
Kodėl Vakarai svarsto nepriimtinus variantus
Vis dėlto kai kuriose Vakarų sostinėse vis garsiau skamba balsai, ragindami Ukrainą būti „realistiškesnei” ir priimti kompromisus. Ypač po Donald Trump pergalės JAV prezidento rinkimuose tokios nuotaikos sustiprėjo. Kai kurie politikai atvirai kalba apie „karo nuovargio” problemą ir būtinybę rasti greitą sprendimą, net jei jis nebus idealus.
Tačiau kas iš tikrųjų yra tas „realizmas”? Jei Ukraina būtų priversta atsisakyti savo teritorijų mainais į abejotiną paliaubų pažadą, tai sukurtų pavojingą precedentą visam pasauliui. Kiekviena šalis, turinti galingesnius kaimynus, suprastų – tarptautinė teisė ir sienų neliečiamumas yra tik tuščios deklaracijos, kai susiduri su branduoline valstybe. Rusija gautų aiškų signalą, kad agresija apsimoka, o Vakarai neturi politinės valios ginti savo skelbiamų principų.
Ekonominiai argumentai taip pat neišlaiko kritikos. Taip, karas kainuoja brangiai, tačiau jo pasekmių neišsprendimas kainuos dar brangiau. Jei Putinas laimėtų Ukrainoje, netrukus tektų spręsti naują krizę – galbūt Moldovoje, Gruzijoje ar net Baltijos šalyse. NATO turėtų tiesiogiai stoti į karą, o tai reikštų nepalyginamai didesnes išlaidas ir aukas.
Ukrainos pozicija: ne žingsnis atgal
Volodymyras Zelenskis ne kartą pabrėžė, kad Ukraina niekada nepripažins okupuotų teritorijų praradimo. Jo dešimties punktų taikos planas reikalauja visiško Rusijos pajėgų išvedimo iš visų okupuotų teritorijų, įskaitant Krymą, karo nusikaltėlių patraukimo atsakomybėn ir saugumo garantijų Ukrainai. Tai ne maksimalistinė pozicija – tai paprasčiausias tarptautinės teisės reikalavimas.
Ukrainos visuomenė šiuo klausimu yra vieninga kaip niekada. Net po daugiau nei dvejų metų žiauraus karo, apklausos rodo, kad absoliuti dauguma ukrainiečių nepritaria teritorijų atidavimui mainais už taiką. Žmonės, praradę artimuosius, namus, gyvenimus, supranta – kompromisas su agresoriumi būtų ne taika, o tik pauzė prieš kitą puolimą.
Reikia suprasti ir praktinę pusę. Kaip Ukraina galėtų palikti milijonus savo piliečių po rusų okupacija? Tai reikštų pasmerkti juos deportacijoms, kankinimams, priverstinei rusifikacijai. Kiekviena okupuota teritorija – tai ne abstrakti žemės juosta žemėlapyje, o gyvi žmonės, kurių likimas negali būti derybų objektas.
Rusijos patikimumas kaip derybų partnerio
Net jei Ukraina ir sutiktų su kokiu nors kompromisu, kyla fundamentalus klausimas – ar Rusijai galima pasitikėti? Istorija duoda aiškų atsakymą: ne. Budapešto memorandumas, pagal kurį Ukraina atsisakė branduolinio ginklo mainais už saugumo garantijas, buvo pažeistas 2014 metais. Minsko susitarimai, kuriuos Maskva pasirašė po Krymo aneksijos, taip pat liko tik popieriuje.
Pati Angela Merkel neseniai pripažino, kad Minsko susitarimai Vakarams buvo reikalingi tik tam, kad Ukraina laimėtų laiko ir sustiprėtų. Rusija šiuos susitarimus taip pat naudojo tik kaip pauzę prieš plataus masto invaziją. Kokia prasmė kalbėti apie naujus susitarimus su šalimi, kuri sistemingai pažeidžia visus ankstesnius?
Be to, Rusijos vidaus politinė sistema nesuteikia jokių garantijų, kad bet koks susitarimas bus laikomas. Putino režimas yra autoritarinis, neturintis realios atskaitomybės nei savo piliečiams, nei tarptautinei bendruomenei. Sprendimai priimami vieno žmogaus, kurio pasaulėžiūra grindžiama imperiniu revanšizmu ir Vakarų niekinimų.
Ką iš tikrųjų reiškia „šaldymas” konflikto
Kai kurie analitikai siūlo konflikto „šaldymo” scenarijų, panašų į situaciją Korėjoje po 1953 metų. Pagal šią logiką, fronto linija taptų de facto siena, nors oficialiai niekas nepripažintų teritorijų praradimo. Tačiau toks variantas Ukrainos atveju yra ypač pavojingas.
Pirma, Korėjos pusiasalyje egzistuoja demilitarizuota zona, kuri yra griežtai kontroliuojama. Ukrainos atveju tokios zonos sukūrimas reikštų faktinę okupuotų teritorijų pripažinimą ir leistų Rusijai konsoliduoti savo kontrolę. Antra, Pietų Korėja turėjo tvirtą JAV saugumo garantiją ir didelę amerikiečių karinę bazę. Ukraina tokių garantijų neturi, o NATO narystė, kuri galėtų jas suteikti, yra blokuojama būtent dėl Rusijos pozicijos.
Šaldymas taip pat reikštų, kad milijonai pabėgėlių negalėtų grįžti į savo namus. Ukraina liktų su sunaikinta infrastruktūra ir nuolatine grėsme, kad karas bet kada gali atsinaujinti. Ekonominė rekonstrukcija būtų neįmanoma be aiškių saugumo garantijų, o investuotojai vengtų šalies, kuri gali bet kada vėl tapti karo zona.
Kokios sąlygos galėtų būti priimtinos
Jei kalbame apie tikrą kompromisą, o ne kapitulaciją, reikia aiškiai apibrėžti minimalias sąlygas, kurios turi būti įvykdytos. Visų pirma – visiškas Rusijos pajėgų išvedimas iš visų okupuotų Ukrainos teritorijų, įskaitant Krymą. Tai ne derybų objektas, o tarptautinės teisės reikalavimas.
Antra, Ukrainai būtinos realios saugumo garantijos. Geriausias variantas būtų NATO narystė, tačiau jei tai trumpuoju laikotarpiu neįmanoma, reikia konkrečių įsipareigojimų iš Vakarų šalių – ginklų tiekimo, žvalgybos dalijimosi, karinių bazių įkūrimo Ukrainos teritorijoje. Tai turėtų būti ne abstraktūs pažadai, o juridiškai įpareigojantys susitarimai.
Trečia, karo nusikaltėlių patraukimas atsakomybėn. Tarptautinis tribunolas Rusijos agresijai ir karo nusikaltimams Ukrainoje yra būtinas ne tik teisingumo, bet ir prevencijos tikslais. Putinas ir jo aplinka turi žinoti, kad už savo veiksmus atsakys asmeniškai.
Ketvirta, reparacijos. Rusija turi atlyginti žalą, kurią padarė Ukrainai. Tai reiškia ne tik finansinę kompensaciją, bet ir įšaldytų Rusijos aktyvų panaudojimą Ukrainos atstatymui. Vakarų šalys jau svarsto tokius mechanizmus, ir jie turi būti įgyvendinti.
Ar Vakarams pakaks politinės valios
Didžiausias klausimas šiandien yra ne tai, ar Ukraina pasirengusi kovoti, o ar Vakarai pasirengę ją remti tiek, kiek reikia. Deja, signalai yra prieštaringi. Viena vertus, Europos šalys palaipsniui didina karinę pagalbą, kuria savo gynybos pramonę, priima griežtesnes sankcijas Rusijai. Kita vertus, politinėje retorikoje vis dažniau girdime apie „derybų būtinybę” ir „realistišką požiūrį”.
Ypač neramina situacija JAV. Donald Trump ne kartą yra sakęs, kad galėtų užbaigti karą per 24 valandas, tačiau niekada nepaaiškino, kaip tai padarytų. Jo aplinkos atstovai užsimena apie galimą spaudimą Ukrainai priimti teritorinius nuolaidžius. Jei Amerika sumažintų paramą Ukrainai, tai dramatiškiai pakeistų situaciją ir galėtų priversti Kyjivą priimti nepriimtinus kompromisus.
Europa šiuo klausimu turi prisiimti didesnę atsakomybę. Jei JAV pozicija taptų neaiški, Europos šalys turėtų sugebėti užtikrinti tęstinę paramą Ukrainai. Tai reikštų ne tik ginklų tiekimą, bet ir ilgalaikius finansinius įsipareigojimus, saugumo garantijas, paramą stojimui į ES ir NATO.
Ko mus moko istorija ir kaip žvelgti į ateitį
Istorija moko, kad kompromisai su agresoriais retai kada veda į ilgalaikę taiką. Miuncheno susitarimas 1938 metais, kai Vakarai leido Hitleriui aneksuoti Sudetų kraštą, neišvengė Antrojo pasaulinio karo – tik jį atidėjo ir padarė dar kruvinesniu. Panašių pavyzdžių galima rasti ir vėlesnėje istorijoje.
Šiandien Ukrainoje sprendžiamas ne tik jos likimas, bet ir visa tarptautinė tvarka. Jei leistume Rusijai laimėti arba išlaikyti bent dalį užgrobtų teritorijų, tai reikštų grįžimą prie jėgos teisės pasaulyje. Kiekviena autoritarinė valstybė suprastų, kad gali pulti silpnesnius kaimynus, jei tik turi pakankamai karinės galios ir branduolinį ginklą kaip šantažo priemonę.
Ukrainos pergalė, priešingai, sustiprintų tarptautinę tvarką, parodytų, kad agresija neapsimoka, o demokratinės vertybės nėra tuščias žodžiai. Tai taip pat būtų svarbus signalas Kinijai, kuri atidžiai stebi, kaip Vakarai reaguoja į Rusijos agresiją, ir daro išvadas dėl savo galimų veiksmų Taivano atžvilgiu.
Todėl kalbėdami apie kompromisą su Rusija, turime suprasti – tikrasis kompromisas yra įmanomas tik tada, kai abi pusės atsisako kažko vertingo. Ukraina jau aukoja savo žmonių gyvybes, ekonomiką, infrastruktūrą. Rusija turi atsisakyti savo imperialistinių ambicijų, užgrobtų teritorijų ir iliuzijos, kad gali diktuoti sąlygas kaimynams. Tik tokiomis sąlygomis galima kalbėti apie tikrą taikos kelią, o ne apie kapituliacijos maskavimą diplomatijos terminais.