Kai 2019 metų pavasarį Volodymyras Zelenskis laimėjo Ukrainos prezidento rinkimus, daugelis politikos analitikų tik nusišypsojo. Komikas, neturintis jokios politinės patirties, žinomas dėl vaidmens serialo „Tautos tarnas” – kaip toks žmogus gali vadovauti šaliai, kuri jau penkerius metus kariavo su Rusija? Tačiau 2022 metų vasario 24-ąją, kai Maskva pradėjo plataus masto invaziją, būtent šis buvęs aktorius pasirodė esąs lyderis, kurio Ukrainai labiausiai reikėjo.
Nuo ekranų iki prezidentūros: neįprastas kelias
Zelenskio istorija nėra tipinė politiko biografija. Gimęs 1978 metais Kryvyj Rihe, jis augo rusiškai kalbančioje žydų šeimoje. Baigęs teisės studijas Kyjivo ekonomikos universitete, jaunasis Volodymyras pasirinko visai kitą kelią – humoro sceną. Jo kūrybinė grupė „Kvartal 95” tapo viena populiariausių Ukrainoje, o pats Zelenskis – atpažįstamu veidu televizijoje.
Lūžis įvyko 2015 metais, kai pasirodė serialas „Tautos tarnas”. Jame Zelenskis vaidino paprastą istorijos mokytoją, kuris po atsitiktinai išplatinto video, kuriame jis piktinasi korupcija, tampa prezidentu. Serialas tapo fenomenaliai populiarus – ukrainiečiai matė jame tai, ko troško realybėje: paprastą, sąžiningą žmogų valdžioje, kuris kovoja su oligarchais ir korupcija.
Kai 2018 metais buvo įkurta politinė partija tuo pačiu pavadinimu, o pats Zelenskis paskelbė kandidatuojantis į prezidentus, daugelis manė, kad tai tęsinys serialo. Bet ukrainiečiai balsavo rimtai – pirmajame ture jis surinko 30 procentų balsų, o antrajame sutriuškino tuometį prezidentą Petro Porošenką, gavęs 73 procentus.
Pirmieji metai: iššūkiai ir nusivylimai
Pradžia buvo sudėtinga. Zelenskis atėjo į valdžią su pažadais greitai užbaigti karą Donbase, įveikti korupciją ir atnaujinti šalį. Realybė pasirodė daug sudėtingesnė nei serialo scenarijai. Jo bandymai derėtis su Rusija dėl taikos Donbase sulaukė kritikos iš nacionalistų, kurie kaltino jį per dideliais nuolaidomis Maskvai. Reformos vangiai judėjo į priekį, susidurdamos su įsisenėjusia biurokratine sistema.
Viešoji nuomonė apie naująjį prezidentą ėmė keistis. Jei rinkimų metu jo reitingai siekė kosmines aukštumas, tai po metų jie nukrito žemiau 50 procentų. Patyrę politikai, oligarchai ir įsitvirtinusi sistema mokėjo žaisti savo žaidimą geriau nei buvęs komikas. Atrodė, kad Zelenskis gali tapti dar vienu nusivylusiu prezidentu, kuris nepateisino lūkesčių.
2019 metų rudenį įvyko skandalas su Donaldu Trampu, kai paaiškėjo, kad JAV prezidentas bandė spausti Zelenskį pradėti tyrimą prieš Joe Bideną mainais už karinę pagalbą. Šis incidentas parodė, kaip pažeidžiama buvo Ukrainos padėtis ir kaip jos lyderis turėjo lavuoti tarp didžiųjų valstybių interesų.
Vasario 24-oji: diena, pakeitusi viską
Kai ankstų 2022 metų vasario 24-osios rytą Rusijos raketos pradėjo smogti Ukrainos miestams, daugelis tikėjosi, kad Zelenskis pabėgs. Vakarų žvalgybos tarnybos siūlė jam evakuaciją. Rusijos specialiosios pajėgos medžiojo jį Kyjive, tikėdamiesi greitai nuversti vyriausybę ir pasodinti lėlinę valdžią.
Vietoj to Zelenskis pasirinko likti. Jo atsakymas į JAV pasiūlymą evakuoti jį iš šalies – „Man reikia šaudmenų, o ne pavėžėjimo” – tapo legendiniu. Tą pačią dieną jis pasirodė Kyjivo gatvėse, filmavo save telefonu kartu su savo komanda, sakydamas: „Mes visi esame čia. Mūsų kariai čia, šalies piliečiai čia. Mes visi giname savo nepriklausomybę, savo šalį. Ir taip bus ir toliau.”
Šie paprastai nufilmuoti video, be jokios profesionalios operatorių komandos ar scenarijų, tapo galingesni už bet kokią propagandą. Jie rodė tikrą žmogų, kuris nepasitraukia, kuris dalijasi ta pačia rizika su savo tauta. Tai buvo radikaliai kitoks lyderystės stilius, ypač palyginus su Vladimiru Putinu, kuris sėdi prie ilgų stalų, izoliuotas nuo realybės.
Komunikacijos meistras karo metu
Zelenskio gebėjimas komunikuoti tapo vienu svarbiausių Ukrainos ginklų šiame kare. Kiekvieną dieną jis kreipiasi į tautą – kartais kelis kartus per dieną. Jo kreipimosi paprastai trunka 5-10 minučių, jie nufilmuoti telefonu ar paprasta kamera, dažnai su kariniais drabužiais, neretai vėlai vakare ar naktį.
Bet svarbiausia – jis kalba su pasauliu. Zelenskis kreipėsi į daugiau nei 50 šalių parlamentus, tarptautines organizacijas, universitetus. Kiekvieną kartą jis pritaiko savo žinią auditorijai – britų parlamentui citavo Churchillį, vokiečių – prašė nugriauti naują sieną, amerikietiškam kongresui rodė vaizdo įrašus iš bombarduojamų Ukrainos miestų.
Jo komanda supranta šiuolaikines medijas kaip niekas kitas. Zelenskis dalyvauja Grammy apdovanojimuose, Kanų kino festivalyje, duoda interviu populiariems podkastams. Jis kalba ne tik su politikais, bet ir su paprastais žmonėmis visame pasaulyje. Šis gebėjimas mobilizuoti tarptautinę viešąją nuomonę buvo kritiškai svarbus gaunant karinę ir finansinę pagalbą Ukrainai.
Simbolio kaina: asmeninis gyvenimas karo šešėlyje
Tapti tautos simboliu reiškia atsisakyti privatumo ir normalaus gyvenimo. Zelenskis nematė savo vaikų – dukters ir sūnaus – kelis mėnesius po invazijos pradžios. Jo žmona Olena taip pat tapo svarbia figūra, atstovaujančia Ukrainai pasaulyje, kalbančia apie karo pasekmes vaikams, moterims, šeimoms.
Prezidentas gyvena nuolatinėje grėsmėje. Pagal Ukrainos žvalgybos duomenis, buvo bent keliolika pasikėsinimo į jo gyvybę bandymų. Jis dirba iš saugių bunkerių, nuolat keičia buvimo vietą, jo judėjimas yra griežčiausiai saugomas sekretas. Tai fiziškai ir psichologiškai išsekina.
Tačiau būtent ši asmeninė auka daro jį patikimu savo tautai. Ukrainiečiai mato, kad jų prezidentas dalijasi ta pačia rizika, tuo pačiu baimės ir pavojaus lygiu. Jis nėra kažkur toli, saugioje vietoje – jis čia, su jais, kiekvieną dieną.
Kritika ir iššūkiai: ne visi mato herojų
Nepaisant aukštų reitingų karo metu, Zelenskis nėra be kritikų. Kai kurie ukrainiečiai kaltina jį, kad nepakankamai pasiruošė invazijai, nors žvalgybos duomenys apie Rusijos planus buvo žinomi. Kiti kritikuoja už pernelyg lėtą mobilizaciją karo pradžioje arba už tam tikrus karinius sprendimus.
Yra ir tų, kurie mano, kad Zelenskis per daug sutelkė valdžią savo rankose karo metu. Kai kurios opozicijos partijos buvo uždraustos, žiniasklaida griežčiau kontroliuojama. Nors tai pateisinama karo būkle, kai kurie ekspertai įspėja apie ilgalaikes pasekmes demokratijai.
Tarptautinėje arenoje taip pat yra įtampos. Zelenskio nuolatinis spaudimas Vakarams teikti daugiau ginklų, įvesti griežtesnes sankcijas Rusijai ir užtikrinti Ukrainos narystę NATO kartais sukelia susierzinimą. Kai kurie Vakarų politikai mano, kad jis nepakankamai įvertina jų vidinę politiką ir ribotumus.
Kas po karo: ar fenomenas išliks?
Didysis klausimas – kas nutiks Zelenskiui ir jo statusui, kai karas baigsis? Istorija rodo, kad karo lyderiai ne visada sėkmingai pereina į taikos laikų valdymą. Churchillis pralaimėjo rinkimus iš karto po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Ukrainai reikės milžiniškos atstatymo programos, ekonominių reformų, kovos su korupcija – visų tų dalykų, kurie buvo sudėtingi Zelenskiui ir iki karo.
Tačiau šis karas fundamentaliai pakeitė ir Zelenskį, ir Ukrainą. Jis suformavo stiprią nacionalinę tapatybę, vienybę, kurią bus sunku išsklaidyti. Zelenskis įrodė esąs ne tik geras komunikatorius, bet ir efektyvus krizių vadybininkas, gebantis priimti sunkius sprendimus.
Jo patirtis derybose su pasaulio lyderiais, supratimas apie tarptautinę politiką, iškovota pagarba pasaulio arenoje – visa tai yra vertingas kapitalas ateičiai. Jei jam pavyks išlaikyti tą patį ryšį su tauta taikos metu, kokį pademonstruoja karo metu, jis gali tapti ne tik karo, bet ir atstatymo simboliu.
Pamokos kitiems lyderiams ir pati Ukraina šiandien
Zelenskio fenomenas moko svarbių dalykų apie lyderystę XXI amžiuje. Pirma, autentiškumas nugali profesionalią politinę komunikaciją. Jo paprasti video iš telefono buvo įtikinamesnė už bet kokią profesionaliai pagamintą propagandą, nes žmonės matė tikrą žmogų, ne politinį produktą.
Antra, fizinė drąsa ir asmeninė rizika vis dar turi milžinišką reikšmę. Moderniame pasaulyje, kur lyderiai dažnai yra atitrūkę nuo realybės, Zelenskio sprendimas likti ir dalytis rizika su savo tauta sukūrė neįtikėtiną pasitikėjimo ryšį.
Trečia, gebėjimas kalbėti su skirtingomis auditorijomis, pritaikyti žinią, naudoti šiuolaikines medijas yra kritiškai svarbus. Zelenskis suprato, kad šiuolaikinis karas vyksta ne tik fronte, bet ir informacinėje erdvėje, kovoje už pasaulio viešąją nuomonę.
Ukraina šiandien yra visiškai kitokia šalis nei buvo prieš invaziją. Ji suformavo stiprią nacionalinę tapatybę, kuri apjungia rusiškai ir ukrainietiškai kalbančius, skirtingų regionų ir religijų žmones. Zelenskis, pats būdamas rusiškai kalbantis žydas iš rytinės Ukrainos, tapo šios naujos tapatybės įsikūnijimu – ukrainiečiu yra ne tas, kas kalba tam tikra kalba ar turi tam tikrą etninę kilmę, bet tas, kas renkasi Ukrainą.
Jo pavyzdys įkvepia ir kitas tautas, kovojančias už savo laisvę. Nuo Baltarusijos opozicijos iki Irano protestuotojų – daugelis žvelgia į Ukrainą ir Zelenskį kaip įrodymą, kad maža tauta gali priešintis diktatūrai, kad drąsa ir vienybė gali nugalėti ginklus ir propagandą. Tai viršija vieną žmogų ar vieną šalį – tai tapo universalia istorija apie laisvę ir pasipriešinimą.
Žinoma, realybė yra sudėtingesnė nei herojiškos istorijos. Karas tęsiasi, žmonės miršta kiekvieną dieną, Ukrainos miestai virsta griuvėsiais. Zelenskis nėra tobulas lyderis, jis daro klaidų, susiduria su sunkiais kompromisais. Bet tai, ką jis simbolizuoja – paprastą žmogų, kuris nepabėgo sunkiausią akimirką, kuris pasirinko stovėti su savo tauta – tai yra galinga ir autentiška. Ir būtent dėl to jo fenomenas yra toks reikšmingas ne tik Ukrainai, bet ir visam pasauliui, ieškančiam tikrų lyderių sudėtingais laikais.