Naujas vėjas Ukrainos kariuomenės viršūnėje
Vasario pradžioje Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis priėmė sprendimą, kuris sukėlė nemažai diskusijų tiek Ukrainoje, tiek tarptautinėje bendruomenėje. Generolas Valerijus Zalužnas, iki tol vadovavęs ginkluotosioms pajėgoms ir tapęs savotiška Ukrainos pasipriešinimo ikona, buvo pakeistas generolu Oleksandru Syrskyiu. Šis žingsnis nebuvo netikėtas – apie įtampą tarp prezidentūros ir kariuomenės vadovybės kalbėta jau keletą mėnesių. Tačiau tikrasis klausimas, kuris rūpėjo visiems, buvo ne kodėl, o kas bus toliau.
Syrskyis nėra naujokas Ukrainos kariuomenėje. Gimęs dar sovietmečiu Rusijoje, jis didžiąją karjeros dalį praleido Ukrainos ginkluotosiose pajėgose. Būtent šis generolas vadovavo gynybai ties Kyjivu 2022 metų pradžioje, kai rusų pajėgos bandė užimti sostinę per kelias dienas. Vėliau jo vadovaujamos pajėgos įvykdė sėkmingą kontrpuolimą Charkivo srityje. Tačiau kartu su juo atėjo ir reputacija griežto, kartais net beširdžio vadovo, kuris nevengia didelių nuostolių siekdamas strateginių tikslų.
Kas pasikeitė fronte po vadovybės rotacijos
Pirmieji Syrskio vadovavimo mėnesiai parodė akivaizdžius taktinius pokyčius. Jei Zalužnas buvo labiau linkęs į pozicijų įtvirtinimą ir ilgalaikę gynybinę strategiją, tai naujasis vadas iš karto pradėjo ieškoti būdų, kaip aktyviau veikti fronto linijoje. Tai nereiškia, kad buvo atsisakyta gynybos – tiesiog akcentai pasikeitė.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – sprendimas dėl Avdijivkos. Kai tapo aišku, kad miestas tampa spąstais Ukrainos pajėgoms, Syrskyis priėmė sprendimą atsitraukti. Tai buvo skausminga, bet pragmatiška. Zalužno laikais tokį sprendimą priimti būtų buvę sunkiau – jis labiau vertino simbolinę pozicijų išlaikymą. Syrskyis mąsto kitaip: geriau išsaugoti pajėgas ir technika, nei kovoti už kiekvieną griuvėsių krūvą iki paskutinio kario.
Kitas svarbus aspektas – rotacija fronte. Naujasis vadas įvedė griežtesnę pajėgų rotacijos sistemą, kuri teoriškai turėtų sumažinti karių nuovargį. Praktikoje tai reiškia, kad padaliniai fronte keičiami dažniau, nors ne visada tai vyksta sklandžiai. Logistika ir toliau lieka problema, ypač tuose sektoriuose, kur intensyviausios kovos.
Dronų era ir technologijų prioritetai
Viena sritis, kur Syrskio įtaka jaučiama labiausiai – tai besipilotinių orlaivių naudojimas. Nors dronai buvo aktyviai naudojami ir anksčiau, naujasis vadas padarė juos absoliučiu prioritetu. Kiekvienas batalionas dabar turi turėti savo dronų padalinį, o sprendimai priimami remiantis realaus laiko vaizdo medžiaga iš oro.
Tai ne tik žvalgybiniai dronai. FPV dronai, kurie gali nešti sprogmenis ir atakuoti tiksliai, tapo savotiška artilerijos alternatyva ten, kur šovinių trūksta. Syrskyis skatina decentralizuotą dronų gamybą – dabar daugelis savanorių dirbtuvių dirba tiesiogiai su kariuomenės padaliniais, kurdamos sprendimus pagal konkrečius poreikius. Tai ne sovietinio tipo centralizuota sistema, o greičiau startuolių kultūra, perkelta į karo lauką.
Elektroninė kova taip pat tapo prioritetu. Rusijos pajėgos aktyviai trukdo Ukrainos dronams, todėl nuolat reikia naujų sprendimų. Syrskyis įsteigė specialias grupes, kurios dirba tik su šia problema. Rezultatai jau matomi – praradimų lygis sumažėjo, o efektyvumas išaugo.
Artilerijos dilema ir šaudmenų ekonomija
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria Syrskyis – tai šaudmenų trūkumas. Vakarų pagalba, nors ir reikšminga, neprilygsta tam, ką gali sau leisti Rusija. Todėl naujasis vadas įvedė tai, kas vadinama „šaudmenų ekonomija”. Skamba ciniškai, bet realybė tokia – kiekvienas sviedinys dabar turi būti panaudotas maksimaliai efektyviai.
Praktiškai tai reiškia, kad artilerija šaudo tik tada, kai tikslai tikrai svarbūs ir tiksliai identifikuoti. Baigėsi laikai, kai galima buvo vesti ilgalaikį ugnies poveikį į plačią teritoriją. Dabar prioritetas – tikslūs smūgiai pagal dronų žvalgybos duomenis. Vienas gerai nukreiptas sviedinys geriau nei dešimt paleistų apytiksliai.
Syrskyis taip pat aktyviai skatina naudoti alternatyvius ginklus. Mažo nuotolio FPV dronai, minosvaidžiai, net sovietiniai granatsvaidžiai – viskas, kas gali kompensuoti artilerijos trūkumą. Kai kurie batalionai eksperimentuoja su savadarbiais sprendimais, kurie oficialiai net nėra įtraukti į ginkluotės sąrašus.
Žmogiškasis faktorius ir karių moralė
Čia prasideda sudėtingiausia Syrskio strategijos dalis. Generolas turi reputaciją vadovo, kuris nelabai atsižvelgia į nuostolius, jei tikslai pasiekiami. Tai kelia nemažai diskusijų tarp karių ir visuomenės. Socialiniuose tinkluose galima rasti nemažai kritikos, ypač iš tų, kurie kovojo jo vadovaujamose operacijose.
Tačiau būtų nesąžininga teigti, kad Syrskyis visiškai ignoruoja žmogiškąjį faktorių. Jis tiesiog mąsto kitaip nei jo pirmtakas. Zalužnas buvo labiau tėviškas, rūpinosi kiekvienu kareiviu asmeniškai. Syrskyis – tai sovietinės mokyklos karininkas, kuris vertina discipliną ir rezultatus. Jam svarbu ne tik išsaugoti gyvybes, bet ir laimėti karą. Ir kartais šie tikslai konfliktuoja.
Vis dėlto naujasis vadas daro kai ką, ko nedarė ankstesnioji vadovybė. Jis aktyviai lanko frontą, bendrauja su kariais tiesiogiai, ne tik per štabo posėdžius. Tai padeda jam geriau suprasti realią situaciją ir priimti pagrįstesnius sprendimus. Be to, jis įvedė sistemą, kai batalionų vadai turi daugiau autonomijos – nebereikia laukti leidimo iš viršaus kiekvienam sprendimui.
Kursko operacija: drąsus eksperimentas ar rizikinga avantiūra
Rugpjūčio mėnesį Ukrainos pajėgos įvykdė tai, ko niekas nesitikėjo – įsiveržė į Kursko sritį Rusijoje. Tai buvo pirmasis toks didelio masto puolimas į Rusijos teritoriją nuo karo pradžios. Daugelis ekspertų buvo šokiruoti, kai kurie vadino tai genialiu strateginiu žingsniu, kiti – neatsakinga rizika.
Operacijos tikslas buvo ne teritorijų užėmimas, o Rusijos pajėgų atitraukimas nuo kitų fronto sektorių. Ir iš dalies tai pavyko – Maskva buvo priversta permesti dalinius iš Donbaso į Kursko sritį. Tačiau ar tai verta buvo aukų ir resursų, kuriuos Ukraina investavo į šią operaciją? Diskusijos tęsiasi iki šiol.
Syrskyis gynė šį sprendimą teigdamas, kad tai buvo būtina, kad išvengtų dar didesnių problemų kitur. Jo nuomone, jei nebūtų buvę Kursko operacijos, Rusija būtų sutelkusi visas pajėgas Donbase ir situacija ten būtų daug blogesnė. Kritikai teigia, kad tos pačios pajėgos ir resursai būtų buvę naudingesni stiprinant gynybą strategiškai svarbiose vietose.
Mobilizacija ir naujokų paruošimas
Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria bet kuris Ukrainos kariuomenės vadas – tai nuolatinis poreikis naujų karių. Mobilizacija yra jautrus klausimas, kuris kelia įtampą visuomenėje. Syrskyis čia turi ribotą įtaką – sprendimai priimami politiniu lygmeniu. Tačiau jis gali daryti įtaką tam, kaip tie nauji kariai paruošiami ir naudojami.
Naujasis vadas įvedė griežtesnius paruošimo standartus. Jei anksčiau kariai kartais patekdavo į frontą po kelių savaičių bazinio mokymo, dabar minimumas yra du mėnesiai. Tai apima ne tik šaudymo įgūdžius, bet ir dronų valdymą, elektroninės kovos pagrindus, pirmąją medicininę pagalbą. Kiekvienas karys turi būti universalus, nes fronte situacijos keičiasi greitai.
Be to, Syrskyis aktyviai bendradarbiauja su Vakarų instruktoriais. Britų, amerikiečių, lenkų mokymo programos integruojamos į Ukrainos sistemą. Tai ne visada vyksta sklandžiai – skirtingi požiūriai, kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai. Tačiau bendras rezultatas teigiamas – kariai į frontą ateina geriau paruošti nei prieš metus.
Ką reiškia visa tai karo eigai ir ateičiai
Syrskio strategija – tai pragmatizmo ir adaptacijos derinys. Jis neturi iliuzijų dėl greito pergalės kelio, neprisiima neįgyvendinamų įsipareigojimų. Jo požiūris – išlaikyti pajėgų kovinį potencialą, modernizuoti taktiką, naudoti technologijas maksimaliai efektyviai ir laukti momento, kai strateginė situacija pasikeis Ukrainos naudai.
Ar tai geriau nei Zalužno požiūris? Sunku pasakyti vienareikšmiškai. Abu generolai turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Zalužnas buvo labiau mylimas karių ir visuomenės, Syrskyis – labiau pragmatiškas ir lankstesnis. Karo metu reikia abiejų savybių, bet skirtingais momentais skirtingos yra svarbesnės.
Realybė tokia, kad karas įėjo į naują fazę. Tai nebėra 2022-ųjų dinamiškos operacijos, kai linijos judėjo greitai. Dabar tai pozicinis karas su technologijų elementais, kur pergalę lems ne viena didelė operacija, o šimtai mažų sprendimų kiekvieną dieną. Syrskyis supranta šią realybę ir bando prisitaikyti. Ar jam pavyks – parodys laikas, bet kol kas jo vadovavimas atspindi būtent tokį supratimą apie dabartinę karo būklę.
Ukrainos sėkmė priklausys ne tik nuo generolų sprendimų, bet ir nuo Vakarų paramos, Rusijos vidinės situacijos, diplomatinių pastangų. Tačiau kaip tos pajėgos naudojamos fronte, kokia taktika pasirenkama, kaip valdomi resursai – tai tiesiogiai priklauso nuo Syrskio ir jo komandos. Ir šiuo aspektu naujas vadas tikrai keičia karo taktiką, kartais geriau, kartais ne, bet tikrai kitaip nei buvo anksčiau.