Kaip prasidėjo paskutinė eskalacija
Spalio 7-ąją Hamas kovotojai įvykdė masinę ataką prieš Izraelį, kuri privertė pasaulį vėl atkreipti dėmesį į vieną seniausių ir sudėtingiausių Artimųjų Rytų konfliktų. Per kelias valandas buvo paleista tūkstančiai raketų, o kovotojai prasiveržė per sieną į pietinį Izraelį. Žuvo šimtai žmonių, dauguma jų civiliai, o dešimtys buvo pagrobti ir išvežti į Gazos Ruožą.
Izraelio atsakas buvo greitas ir griežtas. Premjeras Benjaminas Netanyahu paskelbė, kad šalis yra karo padėtyje, o kariuomenė pradėjo intensyvų oro bombardavimą Gazos Ruožo. Per kelias savaites konfliktas išaugo į vieną didžiausių karinių operacijų per pastaruosius dešimtmečius. Civilių aukų skaičius abiejose pusėse pradėjo augti geometrine progresija, o tarptautinė bendruomenė vėl atsidūrė sudėtingoje padėtyje, bandydama suprasti, kaip sustabdyti smurtą.
Šis naujas konflikto etapas skiriasi nuo ankstesnių. Hamas demonstravo neįprastą koordinaciją ir planavimą, o Izraelis pareiškė, kad šįkart siekia ne tik atremti ataką, bet ir visiškai sunaikinti Hamas karinį pajėgumą. Tokia retorika reiškia, kad konfliktas gali užsitęsti ir turėti toli siekiančių pasekmių visam regionui.
Kas yra Hamas ir kodėl jie kovoja
Hamas – tai palestiniečių islamo judėjimas, įkurtas 1987 metais per pirmąją intifadą. Organizacijos pilnas pavadinimas arabų kalba reiškia „Islamo pasipriešinimo judėjimas”. Nors daugelis Vakarų šalių Hamas laiko teroristine organizacija, milijonai palestiniečių mato juos kaip pasipriešinimo judėjimą, kovojantį prieš Izraelio okupaciją.
Organizacija kontroliuoja Gazos Ruožą nuo 2007 metų, kai po kruvino konflikto su konkuruojančia Fatah partija perėmė valdžią. Per šiuos metus Hamas sukūrė savotišką valstybę valstybėje – su savo administracija, saugumo pajėgomis, teismais ir socialinėmis programomis. Tačiau kartu jie išlaikė ir karinį sparną, kuris reguliariai atakuoja Izraelį raketomis ir kitais būdais.
Hamas ideologija grindžiama keliais pagrindiniais principais. Pirma, jie nepripažįsta Izraelio valstybės teisės egzistuoti ir siekia sukurti islamišką valstybę visoje istorinėje Palestinoje. Antra, jie atmeta bet kokias derybas su Izraeliu, kurias laiko išdavyste. Trečia, jie skelbia, kad ginkluota kova yra vienintelis būdas išlaisvinti Palestiną. Šios nuostatos daro juos nepriimtinais derybų partneriais daugeliui tarptautinių veikėjų.
Izraelio saugumo dilema ir gyvenimas po raketų ugnimi
Izraelio pozicija šiame konflikte taip pat nėra paprasta. Šalis nuolat gyvena egzistencinės grėsmės sąlygomis – ji apsupti kaimynų, iš kurių daugelis nepripažįsta jos teisės egzistuoti. Per pastaruosius du dešimtmečius iš Gazos buvo paleista daugiau nei 20 tūkstančių raketų į Izraelio teritoriją. Įsivaizduokite, kaip gyventumėte, jei bet kuriuo momentu galėtų suskambėti sirenos, ir turėtumėte 15-90 sekundžių pasiekti slėptuvę.
Izraelis investavo milijardus į „Iron Dome” – raketų gynybos sistemą, kuri numušė dešimtis tūkstančių raketų. Tai technologinis stebuklas, bet jis nėra tobulas. Be to, kiekviena numušta raketa kainuoja apie 50 tūkstančių dolerių, o Hamas raketos pagaminamos už keletą šimtų. Tai ekonomiškai neišlaikoma ilgalaikėje perspektyvoje.
Pietinių Izraelio miestų, tokių kaip Sderot ar Ashkelon, gyventojai pasakoja, kad gyvena nuolatinėje įtampoje. Vaikai užauga žinodami, kur yra artimiausios slėptuvės. Mokyklose reguliariai vyksta pratybos, kaip elgtis pavojaus atveju. Psichologai kalba apie masinę traumą, kuri paveikė visą kartą. Tai realybė, kurią sunku suvokti tiems, kurie niekada nėra gyvenę tokiomis sąlygomis.
Gazos Ruožas – didžiausias pasaulio kalėjimas
Kita vertus, Gazos Ruožo gyventojai taip pat gyvena košmare, tik kitokiame. Šis 365 kvadratinių kilometrų plotas, kuriame gyvena daugiau nei 2 milijonai žmonių, dažnai vadinamas didžiausiu atviruoju kalėjimu pasaulyje. Izraelis ir Egiptas kontroliuoja visas sienas, jūrą ir oro erdvę. Niekas negali įvažiuoti ar išvažiuoti be leidimo, kurio gauti beveik neįmanoma.
Ekonominė situacija Gazoje yra katastrofiška. Nedarbo lygis viršija 45 procentus, o tarp jaunimo siekia net 60 procentų. Elektra tiekiama tik kelias valandas per dieną. Daugiau nei 90 procentų vandens yra užterštas ir netinkamas gerti. Dauguma gyventojų priklauso nuo tarptautinės pagalbos, kad galėtų išgyventi. Medicinos sistema yra ant žlugimo ribos – trūksta vaistų, įrangos, kvalifikuotų specialistų.
Jaunimas Gazoje užauga be jokių perspektyvų. Jie nemato ateities, negali studijuoti užsienyje, negali rasti darbo, negali net nuvykti į Vakarų Krantą aplankyti giminaičių. Psichologai kalba apie „prarastos kartos” fenomeną. Kai žmogus neturi ko prarasti, jis tampa lengva auka radikalių idėjų verbavimui. Hamas tai puikiai supranta ir išnaudoja.
Tarptautinė bendruomenė ir diplomatijos aklavietė
Tarptautinė bendruomenė jau dešimtmečius bando tarpininkauti šiame konflikte, bet be didesnės sėkmės. JAV tradiciškai palaiko Izraelį, tiekdamos milijardus dolerių karinės pagalbos kasmet. Europa paprastai užima subalansuotesnę poziciją, smerkdama smurtą abiejose pusėse. Arabų šalys oficialiai palaiko palestiniečius, nors praktiškai daugelis jų slapta bendradarbiauja su Izraeliu prieš bendrą priešą – Iraną.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba yra paralyžuota dėl veto teisės. JAV beveik automatiškai blokuoja bet kokias rezoliucijas, kritikuojančias Izraelį. Rusija ir Kinija dažnai blokuoja rezoliucijas, palaikančias Vakarų poziciją. Rezultatas – organizacija, kuri turėtų užtikrinti tarptautinę taiką, negali nieko padaryti viename aktualiausių konfliktų.
Dviejų valstybių sprendimas – Izraelio ir Palestinos valstybių egzistavimas viena šalia kitos – jau dešimtmečius laikomas vieninteliu realistiniu keliu į taiką. Tačiau šis sprendimas darosi vis tolimesnis. Izraelio naujakuriai Vakarų Krante nuolat plečiasi, darydami būsimos palestiniečių valstybės teritoriją vis labiau suskaidytą. Hamas atsisako pripažinti Izraelį. Abiejose pusėse stiprėja radikalai, o nuosaikieji balsai nutyla.
Civilių kančios ir karo nusikaltimai
Kiekvienas šio konflikto paaštrėjimas atneša baisių civilių aukų. Gazoje žmonės žūva per oro smūgius. Izraelio miestus bombarduoja raketos. Tarptautinė teisė aiškiai draudžia tyčia taikyti į civilius, bet praktiškai abi pusės kaltinamos jos pažeidimais.
Hamas leidžia raketas iš gyvenamųjų rajonų, mokyklų ir ligoninių aplinkos. Tai akivaizdus karo nusikaltimas – civilių naudojimas kaip žmogiškųjų skydų. Tačiau Hamas argumentuoja, kad Gazoje tiesiog nėra kitos vietos – viskas yra tankiai apgyvendinta. Jie taip pat teigia, kad jų raketos taikomos į karines bazes ir kitus teisėtus taikinius, nors praktiškai dauguma jų krenta atsitiktinėse vietose.
Izraelio kariuomenė tvirtina, kad daro viską, kad išvengtų civilių aukų – perspėja apie būsimus smūgius, naudoja tiksliąsias raketas, atidžiai renka žvalgybos duomenis. Tačiau kai bombarduoji vieną tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje, civilių aukų išvengti neįmanoma. Tarptautinės organizacijos dokumentavo atvejus, kai Izraelio smūgiai sunaikino gyvenamuosius namus, mokyklas, žiniasklaidos būstines, kai nebuvo akivaizdaus karinio tikslo.
Regioninė geopolitika ir naujų sąjungininkų paieška
Šis konfliktas nėra izoliuotas – jis yra dalis sudėtingos regioninės geopolitikos. Iranas yra pagrindinis Hamas rėmėjas, tiekiantis ginklus, pinigus ir mokymus. Teheranui Hamas yra įrankis kovoje prieš Izraelį ir JAV įtaką regione. Libane veikiantis „Hezbollah” taip pat yra Irano sąjungininkas ir potenciali grėsmė Izraeliui iš šiaurės.
Tačiau pastaraisiais metais įvyko netikėtų pokyčių. Kelios arabų šalys – Jungtiniai Arabų Emyratai, Bahreinas, Marokas – normalizavo santykius su Izraeliu pagal vadinamuosius Abrahamo susitarimus. Saudų Arabija taip pat svarstė tokią galimybę. Šios šalys mato Izraelį kaip potencialų sąjungininką prieš Iraną ir kaip technologijų bei ekonominį partnerį.
Palestiniečiai jaučiasi išduoti šių susitarimų. Jie tikėjosi, kad arabų šalys neužmegs santykių su Izraeliu, kol nebus išspręsta palestiniečių problema. Tačiau realybė pasirodė kitokia – arabų lyderiai pirmenybę teikia savo nacionaliniams interesams. Hamas spalio 7-osios ataka, kai kurių analitikų nuomone, buvo iš dalies motyvuota noro sugriauti šį normalizacijos procesą.
Ką daryti ir kaip galėtų atrodyti taika
Paprasto sprendimo nėra, bet tai nereiškia, kad reikia atsisakyti bandymų. Pirmiausia, abi pusės turi pripažinti viena kitos teisę egzistuoti ir gyventi saugiai. Izraelis turi pripažinti palestiniečių teisę į savo valstybę. Palestiniečiai turi pripažinti Izraelio valstybę. Be šio abipusio pripažinimo bet kokios derybos yra beprasmės.
Antra, reikia spręsti humanitarinę krizę Gazoje. Žmonės, kurie gyvena oriai, turi ką prarasti ir perspektyvas ateičiai, yra mažiau linkę palaikyti radikalus. Blokados švelninimas, ekonominių galimybių kūrimas, infrastruktūros atstatymas – visa tai galėtų pakeisti situaciją ilgalaikėje perspektyvoje. Taip, tai rizikinga, nes Hamas gali panaudoti resursus ginklams, bet dabartinė situacija akivaizdžiai neveikia.
Trečia, tarptautinė bendruomenė turi būti pasirengusi investuoti į taikos procesą ne tik politiškai, bet ir finansiškai. Palestinos valstybės kūrimas pareikalaus milijardų dolerių. Izraelio saugumo garantijos pareikalaus tarptautinių pajėgų dislokavimo. Pabėgėlių problemos sprendimas pareikalaus kompensacijų ir perkėlimo programų. Tai brangu, bet pigiau nei begalinis konfliktas.
Praktiškai tai galėtų reikšti palaipsninį procesą. Pirmiausia – ilgalaikis paliaubos susitarimas su tarptautine stebėsena. Tada – blokados švelninimas mainais už nusiginklavimą. Vėliau – derybos dėl galutinio statuso: sienų, Jeruzalės, pabėgėlių, saugumo garantijų. Procesas užtruktų metus, galbūt dešimtmečius, bet alternatyva yra dar daugiau karų ir kančių.
Realistiškai žiūrint, artimiausiu metu taikos nesitikėkime. Abi pusės yra per daug įsiutusios, per daug traumuotos, per daug įsitikinusios savo teisumu. Radikalai abiejose pusėse yra stipresni nei nuosaikieji. Tarptautinė bendruomenė yra padalyta ir neveiksni. Bet istorija moko, kad net atrodantys neišsprendžiami konfliktai galiausiai baigiasi. Šiaurės Airija, Pietų Afrika, Balkanai – visur atrodė, kad taika neįmanoma, kol ji staiga tapo įmanoma. Galbūt ir čia ateis diena, kai nuovargis nuo smurto bus didesnis nei troškimas keršyti. Tą dieną galbūt ir prasidės tikras kelias į taiką.