Rytas, pakeitęs viską
Spalio 7-oji, 2023 metai. Šeštadienis, kuris turėjo būti ramia šventės diena Izraelyje – Simchat Tora, džiaugsminga Toros šventė. Tačiau apie 6:30 val. ryto dangų virš pietinių Izraelio regionų užtvindė tūkstančiai raketų. Tai buvo ne eilinis apšaudymas, prie kurio izraeliečiai per dešimtmečius buvo pripratę. Tai buvo koordinuoto, kruopščiai suplanuoto puolimo pradžia, kurio mastai ir žiaurumas sukrėtė ne tik Izraelį, bet ir visą pasaulį.
Hamas kovotojai, naudodami įvairius būdus – nuo paprasčiausių buldozerių, kurie nugriovė sieną tarp Gazos ruožo ir Izraelio, iki motorinių parasparčių – prasiskverbė į Izraelio teritoriją daugiau nei 20 vietų. Jie veržėsi į pasienio kibucus, kaimus, net į muzikos festivalį, kuriame šventė tūkstančiai jaunų žmonių. Per kelias valandas situacija tapo tokia chaotiška, kad Izraelio gynybos pajėgos tiesiog nespėjo reaguoti į visus išpuolius vienu metu.
Skaičiai, kurie šokiruoja
Galutinė aukų statistika vis dar gniaužia širdį. Per tą vieną dieną žuvo daugiau nei 1200 žmonių – daugiausia civilių. Tai didžiausias žuvusiųjų skaičius per vieną dieną per visą Izraelio istoriją. Lyginimui, per visą Šešių dienų karą 1967 metais Izraelis neteko apie 776 karių. Per Yom Kippur karą 1973-aisiais – apie 2600 per tris savaites. Bet čia kalbame apie vieną dieną, ir dauguma aukų buvo ne kariai, o paprasti žmonės – šeimos, vaikai, senyvo amžiaus žmonės.
Apie 240 žmonių buvo pagrobti ir išvežti į Gazos ruožą kaip įkaitai. Tarp jų – kūdikiai, vaikai, moterys, senoliai, net holokausto išgyventojai. Šis mastas buvo precedento neturintis. Izraelis ir anksčiau susidurdavo su pagrobimais, bet niekada tokiu mastu.
Supernova muzikos festivalyje, kuris vyko netoli Re’im, prie Gazos ruožo sienos, žuvo daugiau nei 360 žmonių. Jaunuoliai, atvykę švęsti ir klausytis elektroninės muzikos, staiga atsidūrė teroro epicentre. Hamas kovotojai šaudė į bėgančius žmones, slėpėsi tarp automobilių, medžiojo tuos, kurie bandė pasislėpti krūmuose ar laukuose.
Kibucų tragedija
Pasienio kibucai patyrė siaubingą smurtą. Kfar Aza, Be’eri, Nir Oz, Nahal Oz – šie nedideli bendruomeniniai kaimai tapo žudynių vietomis. Hamas kovotojai ėjo iš namo į namą, šaudė šeimas jų namuose, degino pastatus su žmonėmis viduje. Kai kuriose vietose jie praleido valandas, metodiškai žudydami gyventojus.
Be’eri kibuce, kuriame gyveno apie 1000 žmonių, žuvo daugiau nei 100 gyventojų – dešimtadalis visos bendruomenės. Kai kurios šeimos buvo išžudytos ištisai. Izraelio kariai, pagaliau atėję į pagalbą, rado vaizdus, kuriuos vėliau lygino su holokausto scenomis. Sudeginti namai, lavonai gatvėse, ženklas po ženklo apie sistemingą žiaurumą.
Kibucai visada buvo Izraelio tapatybės dalis – idealistinės bendruomenės, dažnai su kairiųjų pažiūromis, daugelis jų aktyviai pasisakė už taiką su palestiniečiais. Kai kurie kibucų gyventojai reguliariai vežiodavo Gazos gyventojus į Izraelio ligonines gydytis. Šis faktas darė išpuolį dar skaudesniu – žmonės, kurie tikėjo sugyvenimo galimybe, tapo pirmomis aukomis.
Kaip tai galėjo nutikti?
Klausimas, kuris kankino Izraelį po šių įvykių: kaip viena geriausiai ginkluotų ir žvalgybos sistemų turinčių šalių pasaulyje galėjo būti taip netikėtai užpulta? Izraelio žvalgyba, Mossad ir Shin Bet, turėjo reputaciją kaip vieni efektyviausių pasaulyje. „Iron Dome” raketų gynybos sistema buvo laikoma beveik neperšaunama. O vis dėlto Hamas sugebėjo suplanuoti ir įvykdyti operaciją, apie kurią Izraelis nieko nežinojo.
Vėliau paaiškėjo keletas dalykų. Pirma, Hamas planavo šį išpuolį ilgai ir labai slaptai. Jie vengė elektroninių komunikacijų, naudojo kurjerius, susitikimus akis į akį. Antra, Izraelio žvalgyba buvo pernelyg pasikliovusi technologijomis ir nepakankamai dėmesio skyrė žmogaus faktoriui. Trečia, buvo tam tikras pasitikėjimo Hamas „susilpnėjimu” – manyta, kad organizacija labiau suinteresuota valdyti Gazą nei pradėti karą.
Buvo ir perspėjimų. Egipto žvalgyba, kaip vėliau paaiškėjo, perspėjo Izraelį apie „kažką didelį” prieš kelias dienas. Bet šie perspėjimai nebuvo pakankamai rimtai vertinami. Tai buvo milžiniškas žvalgybos nesėkmė, kurią Izraelyje palygino su 1973 metų Yom Kippur karo netikėtumu.
Kas yra Hamas ir kodėl tai įvyko?
Hamas – tai „Islamo pasipriešinimo judėjimas”, įkurtas 1987 metais per pirmąją Intifadą. Organizacija yra Musulmonų brolijos atšaka, jos chartijoje skelbiamas Izraelio sunaikinimas ir islamiško valstybės sukūrimas visoje istorinėje Palestinoje. Daugelis Vakarų šalių, įskaitant JAV ir Europos Sąjungą, Hamas laiko teroristine organizacija.
2007 metais Hamas jėga perėmė Gazos ruožo kontrolę, išstūmęs konkuruojančią Fatah organizaciją. Nuo tada Gazos ruožas faktiškai yra atskira teritorija, valdoma Hamas, nors Izraelis kontroliuoja jos sienas, oro erdvę ir jūros prieigą. Per tuos metus Hamas ir Izraelis kovojo kelis kartus – 2008-2009, 2012, 2014, 2021 metais. Bet visi tie konfliktai buvo daugiausia raketų apšaudymai ir Izraelio atsakomieji oro smūgiai.
Spalio 7-osios išpuolis buvo visiškai kitokio pobūdžio. Tai buvo sausumos invazija, tiesioginis civilių taikymas, masiniai pagrobiai. Kodėl Hamas nusprendė tai padaryti? Tikslūs motyvai vis dar diskutuojami, bet keletas veiksnių akivaizdūs. Hamas jautė spaudimą Gazoje – ekonominė situacija buvo katastrofiška, gyventojai nerimavo. Organizacija norėjo atgauti savo „pasipriešinimo” įvaizdį, kurį ėmė perimti kitos grupuotės kaip Islamo džihadas.
Be to, buvo geopolitinis kontekstas. Izraelis vis labiau normalizavo santykius su arabų šalimis per Abrahamo susitarimus. Hamas matė grėsmę, kad palestiniečių klausimas bus užmirštas. Galimas ir Irano vaidmuo – Hamas yra Irano remiamas, ir Teheranas galėjo būti suinteresuotas sugriauti Izraelio ir Saudo Arabijos artėjančią normalizaciją.
Pasaulio reakcija ir kas nutiko po to
Tarptautinė reakcija buvo greita ir daugiausia vieninga. JAV, Europos šalys, daugelis kitų valstybių griežtai pasmerkė Hamas išpuolį ir parėmė Izraelio teisę gintis. Prezidentas Joe Bidenas pavadino tai „gryniausiu blogiu” ir pažadėjo tvirtą JAV paramą. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas pareiškė, kad „Izraelio saugumas yra Vokietijos valstybės priežastis”.
Tačiau buvo ir sudėtingesnių reakcijų. Kai kuriose musulmoniškose šalyse vyko demonstracijos, palaikančios Hamas. Kai kurie kairieji aktyvistai Vakaruose bandė kontekstualizuoti išpuolį per Izraelio okupacijos prizmę, nors dauguma vis tiek pasmerkė smurtą prieš civilius.
Izraelio atsakas buvo greitas ir žiaurus. Premjeras Benjaminas Netanyahu paskelbė, kad šalis yra kare, ir pradėjo masinę karinę operaciją Gazos ruože. Per sekančias savaites ir mėnesius Izraelio aviacija bombardavo Gazą, vėliau prasidėjo sausumos operacija. Aukų skaičius Gazoje greitai viršijo tūkstančius – Hamas kontroliuojamas sveikatos ministerija pranešė apie dešimtis tūkstančių žuvusiųjų, nors šie skaičiai yra ginčijami ir sunku atskirti kovotojus nuo civilių.
Humanitarinė situacija Gazoje tapo katastrofiška. Daugiau nei milijonas žmonių buvo priversti bėgti iš savo namų. Trūko maisto, vandens, degalų, vaistų. Tarptautinė bendruomenė kvietė paliaubų, bet Izraelis atsisakė sustoti, kol nebus sunaikintas Hamas kaip karinė jėga ir kol nebus grąžinti visi įkaitai.
Įkaitų drama ir šeimų kančia
Vienas skaudžiausių šio konflikto aspektų – įkaitų situacija. Šeimos, kurių artimieji buvo pagrobti, pradėjo desperatišką kampaniją dėl jų išlaisvinimo. Jie organizavo demonstracijas, susitikimus su politikais, tarptautines kampanijas. Kiekvienas įkaitas turėjo vardą, veidą, istoriją.
Buvo kūdikių, kaip devynių mėnesių Kfir Bibas su savo keturmete seserimi Ariel. Buvo senolių, kaip 85-erių Yocheved Lifshitz, kuri, paradoksalu, prieš pagrobimą padėdavo Gazos gyventojams. Buvo užsienio darbuotojų iš Tailando, Filipinų, Nepalo, kurie tiesiog dirbo Izraelyje ir atsidūrė ne savo kare.
Lapkritį įvyko pirmoji įkaitų mainų operacija – per savaitės paliaubas Hamas paleido apie 100 įkaitų (daugiausia moteris ir vaikus) mainais į palestiniečius kalinius Izraelio kalėjimuose. Bet daugiau nei 100 įkaitų liko Gazoje. Kai kurie jų, kaip vėliau paaiškėjo, jau buvo žuvę – kai kurie per patį spalio 7-osios išpuolį, kiti nelaisvėje.
Įkaitų šeimos tapo moraline Izraelio sąžine. Jie reikalavo, kad vyriausybė darytų viską dėl jų grąžinimo, net jei tai reikštų derybas su Hamas ar operacijos sustabdymą. Tai sukėlė įtampą su tais, kurie tikėjo, kad Hamas turi būti sunaikintas bet kokia kaina. Ši dilema – kaip gelbėti įkaitus nesustabdžius karinio tikslo – tapo centrine Izraelio visuomenės diskusijoje.
Kas pasikeitė po spalio 7-osios
Spalio 7-oji pakeitė Izraelį fundamentaliai. Šalis, kuri didžiavosi savo saugumu, staiga pajuto pažeidžiamumą, kurio nebuvo jutusi dešimtmečius. Pasitikėjimas kariuomene ir žvalgyba buvo sudrebintas. Tūkstančiai žmonių, kurie gyveno pasienio regionuose, neteko namų ir nežinojo, ar kada nors galės grįžti.
Politiškai tai sukėlė masines diskusijas apie atsakomybę. Netanyahu vyriausybė, kuri prieš išpuolį buvo kritikuojama dėl teismų reformos ir kurią lydėjo masiniai protestai, dabar susidūrė su kaltinimais dėl saugumo nesėkmės. Daugelis izraeliečių kaltino premjerą, kad jis per daug dėmesio skyrė Vakarų Kranto naujakuriams ir per mažai Gazos grėsmei.
Visuomeniškai Izraelis tapo dar labiau poliarizuotas. Kai kurie judėjo į dešinę, reikalaudami dar griežtesnių veiksmų prieš Hamas ir palestiniečius apskritai. Kiti, ypač įkaitų šeimos ir jų rėmėjai, kritikavo vyriausybę už tai, kad kariniai tikslai buvo statomi aukščiau gyvybių gelbėjimo.
Regioniškai situacija tapo dar sudėtingesnė. Libano Hezbollah pradėjo apšaudyti šiaurinį Izraelį, atveriant antrą frontą. Huti sukilėliai Jemene pradėjo atakuoti laivus Raudonojoje jūroje, tvirtindami, kad tai solidarumas su palestiniečiais. Irakas, Sirija, net Iranas – regiono įtampa pasiekė lygį, kurio nebuvo matyta daugelį metų.
Ką tai reiškia ateičiai ir kaip su tuo gyventi
Praėjus laikui nuo spalio 7-osios, akivaizdu, kad šis įvykis bus lūžio taškas Artimųjų Rytų istorijoje. Kaip Rugsėjo 11-oji pakeitė Ameriką ir pasaulio požiūrį į terorizmą, taip spalio 7-oji pakeitė Izraelį ir požiūrį į Izraelio-Palestinos konfliktą.
Vienas dalykas aiškus – senasis status quo nebegalimas. Idėja, kad Izraelis gali tiesiog „valdyti” konfliktą su Hamas, kartais kariauti, bet daugiausia išlaikyti ramybę, dabar atrodo naivi. Hamas parodė, kad jis pajėgus ir pasirengęs įvykdyti masinį civilių žudymą. Izraelis negali gyventi šalia tokios grėsmės.
Bet kas ateina po to? Izraelio tikslas sunaikinti Hamas kaip karinę ir valdžios struktūrą yra aiškus, bet kas valdys Gazą po to? Palestinos valdžia, kuri valdo Vakarų Krantą, yra silpna ir nepopuliari. Tarptautinės pajėgos? Arabų šalys nenori tos naštos. Pats Izraelis tikrai nenori vėl okupuoti Gazos, kaip darė iki 2005 metų.
Dviejų valstybių sprendimas, kuris dešimtmečius buvo laikomas vienintele ilgalaike išeitimi, dabar atrodo tolimesnis nei bet kada. Izraelio dešinieji sako, kad spalio 7-oji įrodė, jog palestiniečiams negalima duoti valstybės, nes ji taps teroristų baze. Palestiniečiai sako, kad be laisvės ir valstybės, pasipriešinimas tęsis.
Humanitariškai, šimtai tūkstančių žmonių – ir izraeliečių, ir palestiniečių – gyvena su traumomis. Vaikai, matę siaubą. Šeimos, praradusios artimuosius. Bendruomenės, kurios niekada nebus tokios, kokios buvo. Psichologinė pagalba, trauma, PTSD – tai bus jaučiama daugelį metų.
Tarptautinei bendruomenei spalio 7-oji primena, kad Artimųjų Rytų konfliktas niekur nedingo, kad jis gali sprogti bet kada, ir kad ignoruoti jį yra pavojinga. Bet ji taip pat parodo, kaip sunku rasti sprendimus, kai abi pusės jaučia egzistencinę grėsmę, kai pasitikėjimas yra visiškai sugriauts, kai radikalai abiejose pusėse turi daugiau galios nei nuosaikiųjų.
Gyventi su šia realybe reiškia pripažinti sudėtingumą. Reiškia atminti, kad civiliai – ar jie būtų izraeliečiai, ar palestiniečiai – nusipelno saugumo ir orumo. Reiškia reikalauti atsakomybės iš lyderių, kurie žlugo apsaugoti savo žmones. Reiškia nepamiršti spalio 7-osios aukų, bet taip pat nepamiršti, kad kerštas prieš civilius niekada nėra teisingas atsakas į terorizmą.
Spalio 7-oji bus prisiminama kaip viena tamsiausių dienų Izraelio istorijoje. Bet kaip su ja elgsis – ar ji atves į dar didesnę smurtą ir neapykantą, ar galiausiai privers visas puses ieškoti tikro sprendimo – tai priklauso nuo sprendimų, kurie bus priimti dabar ir ateityje. Istorija žiūri, ir aukos – ir tos, kurios žuvo spalio 7-ąją, ir tos, kurios žuvo po to – nusipelno ko nors geresnio nei begalinio konflikto tąsa.