Gazos Ruožas jau daugelį mėnesių gyvena košmarą, kurio mastelius sunku suvokti net žiūrint į sausus statistikos skaičius. Humanitarinė padėtis šiame tankiai apgyvendintame Viduržemio jūros pakrantės regione pasiekė tokį lygį, kad tarptautinės organizacijos vis dažniau vartoja žodį „katastrofa”. Daugiau nei du milijonai žmonių atsidūrė spąstuose tarp suirusios infrastruktūros, trūkstamos pagalbos ir nuolatinės grėsmės gyvybei.
Situacija Gazoje nėra vien skaičių ir ataskaitų klausimas – tai realių žmonių, šeimų, vaikų kasdienybė, kurioje kiekviena diena tampa išbandymu išgyventi. Tarptautinė bendruomenė stebi, diskutuoja, bet pagalba dažnai nepasiekia tų, kuriems jos reikia labiausiai.
Kai maistas tampa prabanga
Badas Gazoje nebėra abstrakti sąvoka – tai kasdienė realybė tūkstančiams šeimų. Jungtinių Tautų duomenimis, daugiau nei 90 procentų Gazos gyventojų susiduria su maisto stygiumi. Tačiau šie skaičiai neatspindi viso siaubo. Motinos maitina vaikus vandeniu su druska, tikėdamosi bent kiek apmalšinti alkį. Vaikai renka bet kokius valgomų augalų likučius iš griuvėsių. Šeimos dalijasi vienu duonos kepalėliu aštuoniems ar dešimčiai žmonių.
Humanitarinės pagalbos sunkvežimiai, kurie anksčiau kasdien atveždavo šimtus tonų maisto, dabar į Gazą patenka lašų lašais. Net kai pagalba pasiekia sieną, jos paskirstymas tampa beveik neįmanomu dėl suirusių kelių, saugumo grėsmių ir chaotiškos situacijos. Sandėliai, kuriuose buvo laikomi maisto atsargos, daugelis jų sugriauti ar neprieinami.
Ypač pažeidžiami tampa vaikai iki penkerių metų ir nėščios moterys. Gydytojai fiksuoja vis daugiau atvejų, kai vaikai patiria ūminį nepriemitimą – būklę, kai organizmas tiesiog nebegali funkcionuoti dėl ilgalaikio bado. Kai kuriose Gazos dalyse matuojant vaikų svorį ir ūgį, rodikliai rodo katastrofišką situaciją, prilygstančią blogiausiai humanitarinei krizei pasaulyje.
Sveikatos sistema ant žlugimo ribos
Ligoninės Gazoje dirba tokiomis sąlygomis, kurias sunku įsivaizduoti. Chirurgai atlieka operacijas naudodami mobiliųjų telefonų žibintuvėlius, nes elektros tiekimas nutrūkęs. Vaistai, ypač skausmą malšinantys preparatai, baigėsi prieš kelias savaites. Gydytojai priversti priimti neįmanomus sprendimus – kam suteikti pagalbą, kai išteklių užtenka tik mažai daliai nukentėjusiųjų.
Ligų plitimas tapo neišvengiamas. Kai vandentiekio sistema sugriauta, o kanalizacija neveikia, infekcinės ligos plinta žaibiškai. Viduriavimas, hepatitas A, odos infekcijos – visa tai tampa kasdieniu reiškiniu perkeltųjų asmenų stovyklose, kur tūkstančiai žmonių gyvena perpildytose palapinėse be elementarių higienos sąlygų.
Ypač nerimą kelia tai, kad daugelis žmonių, sergančių lėtinėmis ligomis – diabetu, širdies ligomis, vėžiu – nebegauna būtino gydymo. Jų vaistai seniai baigėsi, o dializio aparatai neveikia be elektros. Tai reiškia, kad žmonės miršta ne tik nuo tiesioginių smurto pasekmių, bet ir nuo visiškai išvengiamų priežasčių.
Vaikai mokosi gyventi karo zonoje
Gazos vaikai praranda vaikystę. Daugiau nei milijonas vaikų neturi kur mokytis – mokyklos sugriautos, paverstos prieglobsčio vietomis arba tiesiog neprieinamos. Bet net ir mokyklų nebuvimas nėra didžiausia problema. Vaikai patiria tokį psichologinį traumą, kurios pasekmės jaučiamos dar dešimtmečius.
Psichologai, kurie dirba su Gazos vaikais, pasakoja apie vaikus, kurie nustojo kalbėti, kurie šlapinasi iš baimės išgirdę bet kokį garsesnį garsą, kurie piešia tik juodus piešinius su griuvėsiais ir ugnimi. Daugelis vaikų matė žūstant artimuosius, prarado namus, buvo sužeisti. Jie gyvena nuolatinėje baimės būsenoje, nežinodami, ar rytoj bus gyvi.
Tėvai stengiasi išlaikyti bent kažkokią normalumo iliuziją, bet kaip paaiškinti vaikui, kodėl nėra ko valgyti? Kaip nuraminti, kai pats esi išsigandęs? Šeimos gyvena palapinėse, kur nėra privatumo, kur žiemą šalta, o vasarą nepakenčiamai karšta. Vaikai neturi žaislų, knygų, net elementarių dalykų, kurie darytų jų gyvenimą bent kiek panašų į vaikystę.
Perkeltųjų asmenų kasdienybė
Daugiau nei pusė Gazos gyventojų tapo perkeltais asmenimis savo pačių žemėje. Žmonės bėgo iš šiaurinių Gazos dalių į pietus, tikėdamiesi saugumo, bet rado tik perpildytas stovyklas ir tokią pat grėsmę. Šeimos gyvena palapinėse, kurios neapsaugo nei nuo karščio, nei nuo lietaus, nei nuo šalčio.
Stovyklose sanitarinės sąlygos siaubingos. Vienas tualetas tenka šimtams žmonių. Vandens reikia valandų valandas stovėti eilėje, o ir tas vanduo dažnai nėra švarus. Moterys ir mergaitės susiduria su ypatingomis problemomis – trūksta higienos priemonių, nėra privatumo, nėra saugių vietų.
Žmonės bando išlaikyti orumą neįmanomose sąlygose. Jie kuria mažas „virtuvėles” iš to, ką suranda, bando palaikyti švarą, nors vandens beveik nėra, stengiasi sukurti bent kažkokią rutiną vaikams. Bet kiekviena diena yra kova už išgyvenimą, ir niekas nežino, kada tai baigsis.
Humanitarinės pagalbos aklavietė
Tarptautinės organizacijos nuolat kartoja, kad pagalbos į Gazą turi patekti daugiau ir greičiau, bet realybė lieka beveik nepakitusi. Pagalbos sunkvežimiai laukia dienų dienas prie sienų, kol gaunami leidimai. Net kai pagalba patenka į Gazą, jos paskirstymas tampa sudėtingu logistiniu iššūkiu.
Humanitariniai darbuotojai dirba ekstremaliai pavojingose sąlygose. Jau žuvo dešimtys pagalbos organizacijų darbuotojų – tai didžiausias nuostolių skaičius per tokį trumpą laiką bet kuriame konflikte. Sandėliai bombarduojami, konvojai užpuolami, darbuotojai tampa taikiniais. Tai atbaido organizacijas ir dar labiau apsunkina pagalbos teikimą.
Jungtinių Tautų agentūros, ypač UNRWA, kuri dešimtmečius teikė pagalbą Palestinos pabėgėliams, pati atsidūrė krizėje. Kai kurios šalys sustabdė finansavimą, o organizacijos infrastruktūra Gazoje stipriai nukentėjo. Tai reiškia, kad pagrindinė pagalbos teikimo sistema veikia tik iš dalies, kai jos reikia labiausiai.
Tarptautinės bendruomenės reakcija
Pasaulis stebi Gazos tragediją, bet efektyvių veiksmų trūksta. Tarptautinės konferencijos, pareiškimai, raginamai – visa tai kartojasi, bet situacija žemėje nesikeičia. Saugumo Taryba negali priimti reikšmingų sprendimų dėl politinių nesutarimų tarp nuolatinių narių.
Kai kurios šalys didina humanitarinę pagalbą, kitos siunčia ginklus. Diplomatiniai žaidimai tęsiasi, kol Gazoje žmonės miršta nuo bado ir ligų. Tarptautinė humanitarinė teisė, kuri turėtų apsaugoti civilius konflikto metu, akivaizdžiai nepaisoma, o mechanizmai, skirti užtikrinti jos laikymąsi, neveikia.
Nevyriausybinės organizacijos daro viską, ką gali, bet jų pajėgumai ribotas. Jos prašo lėšų, mobilizuoja savanorių, organizuoja pagalbos pristatymo kampanijas, bet to nepakanka. Reikalingas politinis sprendimas, kuris leistų ne tik teikti humanitarinę pagalbą, bet ir užbaigtų patį konfliktą.
Ką galima padaryti dabar
Nepaisant niūrios situacijos, yra konkretūs veiksmai, kurie galėtų pagerinti padėtį Gazoje. Pirmiausia, būtina užtikrinti nenutrūkstamą humanitarinės pagalbos srautą. Tai reiškia ne tik daugiau sunkvežimių, bet ir paprastesnes procedūras, greitesnius patikrinimus, daugiau įvažiavimo punktų.
Sveikatos sistemai reikia skubios paramos – vaistų, medicininės įrangos, kuro generatoriams, apsaugos priemonių medikams. Ligoninės turi galėti funkcionuoti, nes kiekviena diena be tinkamo gydymo reiškia daugiau mirčių. Reikia ir tarptautinių medicinos komandų, kurios galėtų sustiprinti vietinius gydytojus.
Vaikams būtina psichologinė pagalba. Net karo sąlygomis galima organizuoti saugias erdves, kur vaikai galėtų žaisti, mokytis, gauti psichosocialinę paramą. Tai investicija į ateitį, nes neišgydytos traumas šie vaikai nešis visą gyvenimą.
Vandentiekio ir kanalizacijos sistemų atstatymas turėtų būti prioritetas, nes be švaraus vandens neįmanoma sustabdyti ligų plitimo. Reikia leisti įvežti vandentiekio vamzdžius, siurblius, valymo įrangą. Tai techninis klausimas, kuris gali išgelbėti tūkstančius gyvybių.
Kai humanitarinė tragedija tampa nauja normalybe
Gazos krizė parodo, kaip greitai gali žlugti visuomenė, kai humanitarinės teisės normos ignoruojamos, o tarptautinė bendruomenė neveikia ryžtingai. Tai, kas vyksta Gazoje, nėra gamtos katastrofa – tai žmogaus sukurta tragedija, kurią galima sustabdyti politine valia ir konkrečiais veiksmais.
Kiekviena diena, kai situacija lieka nepakitusi, reiškia daugiau mirčių, daugiau sužeistų, daugiau traumuotų vaikų. Humanitarinė krizė virto ilgalaike katastrofa, kuri paveiks ne tik dabartinę, bet ir būsimas kartas. Pasaulis negali tiesiog stebėti ir pripažinti šios situacijos kaip naujos normalybės.
Reikia ne tik humanitarinės pagalbos – reikia politinio sprendimo, kuris užbaigtų konfliktą ir leistų žmonėms atstatyti savo gyvenimus. Kol to nebus, Gazos gyventojai toliau kentės, o tarptautinė bendruomenė turės atsakyti į klausimą, kodėl negalėjo ar nenorėjo sustabdyti šios tragedijos, kai dar buvo laiko.