Gazos Ruožas pastaraisiais metais tapo viena iš skaudžiausių žmonijos žaizdų. Šiame nedideliame Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusiame regione, kurio plotas vos 365 kvadratiniai kilometrai, gyvena daugiau nei 2 milijonai žmonių. Jų kasdienybė – tai nuolatinis balansavimas tarp išgyvenimo ir mirties, tarp vilties ir neviltis. Kai politikai ir karvedžiai žaidžia savo žaidimus, paprasti žmonės moka aukščiausią kainą.
Gyvenimas po blokada – kasdienė realybė
Nuo 2007 metų, kai Hamas perėmė valdžią Gazos Ruože, Izraelis įvedė griežtą blokadą. Egiptas taip pat uždaro savo sieną. Rezultatas? Daugiau nei pusantro milijono žmonių atsidūrė tarsi atvirame kalėjime. Elektra tiekiama tik kelias valandas per dieną, geriamojo vandens trūksta, o medicinos įstaigos vos gyvuoja.
Vaikščiodamas Gazos gatvėmis matai sugriautus pastatus, kurie niekas neatstato. Ne todėl, kad nenorėtų – tiesiog nėra statybinių medžiagų. Izraelis griežtai kontroliuoja, kas gali patekti į Gazą, motyvuodamas tai saugumo sumetimais. Cemento maišas gali būti panaudotas ne tik namui atstatyti, bet ir tunelių kasimui ar bunkerių statybai.
Jaunimas auga be perspektyvų. Nedarbo lygis viršija 45 procentus, o tarp jaunų žmonių siekia net 60 procentų. Daugelis niekada neišvyko už Gazos ribų, niekada nematė kito pasaulio. Jų horizontas – tai sienos, kurias saugoja ginkluoti kareiviai ir automatizuotos gynybos sistemos.
Hamas – gynėjai ar prispaudėjai?
Hamas save pozicionuoja kaip palestiniečių gynėją, pasipriešinimo judėjimą, kovojantį prieš okupaciją. Organizacija teikia socialines paslaugas, valdo mokyklas, ligonines, net vaikų darželius. Daugeliui Gazos gyventojų Hamas – tai ne tik politinė jėga, bet ir vienintelė struktūra, kuri bent kažkiek rūpinasi jų buitimi.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Hamas sistemingai naudoja civilius kaip gyvuosius skydus. Raketų paleidimo įrenginiai dažnai dislokuojami gyvenamuosiuose rajonuose, mokyklų ar ligoninių teritorijose. Kai Izraelis atsakomaisiais smūgiais atakuoja šias vietas, žūva nekaltieji žmonės. Hamas tai vadina Izraelio karo nusikaltimais, o Izraelis kaltina Hamas už civilių naudojimą kariniais tikslais.
Paprasti Gazos gyventojai atsiduria beviltiškoje situacijoje. Kritikuoti Hamas viešai – pavojinga. Organizacija netoleruoja opozicijos, o disidentai dažnai dingsta ar patiria represijas. Žmonės kalba tylomis, tik savo artimiausiems, bijodami klausytis savo pačių sienų.
Izraelio saugumo dilemа ir kolektyvinė bausmė
Izraelis savo veiksmus Gazos atžvilgiu grindžia saugumo argumentais. Šalis per pastaruosius du dešimtmečius patyrė tūkstančius raketų atakų iš Gazos teritorijos. Kiekvienas Izraelio pilietis žino, kur yra artimiausias slėptuvė, o pietinių miestų gyventojai turi vos 15 sekundžių nuo sirenos signalo iki raketos pataikymo.
„Geležinė kupola” – Izraelio raketų gynybos sistema – perima daugumą į Izraelį skrendančių raketų, bet ne visas. Žūva žmonės, žmonės gyvena nuolatinėje įtampoje. Izraelio vyriausybė tvirtina, kad turi teisę ir pareigą ginti savo piliečius.
Problema ta, kad Izraelio atsakas dažnai būna neproporcingas. Už keletą raketų – masiniai bombardavimai. Sunaikinamos ne tik karinės, bet ir civilinės infrastruktūros objektai. Tarptautinės organizacijos kalba apie kolektyvinę bausmę, kuri pagal tarptautinę teisę yra draudžiama. Bet Izraelis tęsia savo liniją, argumentuodamas, kad kitaip negali užtikrinti savo piliečių saugumo.
Vaikai – labiausiai pažeidžiama grupė
Beveik pusė Gazos gyventojų – vaikai iki 18 metų. Jie gimė ir užaugo konflikte, daugelis nė karto nepatyrė normalaus, ramaus gyvenimo. Psichologai kalba apie masines traumas, apie kartą, kuri nežino, kas yra saugumas.
Vaikai Gazoje kenčia nuo mitybos stygiaus, neturi prieigos prie kokybiškas švietimo, daugelis matė mirtį iš arti. Kai klausi vaiką, kuo jis nori būti užaugęs, dažnai išgirsti ne įprastus atsakymus apie gaisrininkus ar mokytojus, o apie norus keršyti, kovoti arba tiesiog išvykti – bet kur, tik ne čia.
Tarptautinės organizacijos bando padėti. UNRWA (Jungtinių Tautų pagalbos agentūra palestiniečiams pabėgėliams) valdo mokyklas, teikia humanitarinę pagalbą. Bet išteklių nuolat trūksta, o poreikiai tik auga. Be to, pati UNRWA tampa politinių žaidimų objektu – kai kurios šalys mažina finansavimą, kaltindamos agentūrą šališkumu.
Humanitarinė katastrofa, apie kurią nutylima
Pasaulio žiniasklaida apie Gazą prisimena tik didžiųjų karinių operacijų metu. Tada ekranuose matome sprogimu vaizdus, girdime apie aukų skaičių. Bet kai šaudymas nutyla, Gazos gyventojai dingsta iš antraščių. O jų kančios tęsiasi kasdien.
Sveikatos apsaugos sistema Gazoje praktiškai sugriuvusi. Ligoninėse trūksta vaistų, medicininės įrangos, net pagrindinių higienos priemonių. Onkologiniai ligoniai negauna chemoterapijos, chirurgai operuoja be adekvačios anestezijos. Izraelis leidžia tik daliai pacientų išvykti gydytis į Izraelį ar Vakarų Krantą, o leidimų gavimo procedūra – ilga ir sudėtinga.
Vandens situacija – katastrofiška. Daugiau nei 90 procentų Gazos vandens neatitinka Pasaulio sveikatos organizacijos standartų. Žmonės geria užterštą vandenį, nes kitos išeities nėra. Tai lemia plačiai paplitusias virškinimo sistemos ligas, ypač tarp vaikų.
Tarptautinė bendruomenė – bejėgė ar abejinga?
Jungtinės Tautos dešimtmečius priima rezoliucijas dėl Gazos, ragina nutraukti blokadą, kviečia šalis į dialogą. Rezultatas? Beveik jokio. JAV sistemingai blokuoja Saugumo Taryboje bet kokias rezoliucijas, kurios kritikuoja Izraelį. Europos Sąjunga reiškia susirūpinimą, bet realių veiksmų nesiima.
Arabų šalys, kurios anksčiau bent retoriškai palaikė palestiniečius, dabar vis labiau normalizuoja santykius su Izraeliu. Abraomo susitarimai – taikos sutartys tarp Izraelio ir kelių arabų valstybių – buvo pasirašyti net neįtraukiant palestiniečių į derybas. Gazos gyventojai jaučiasi apleisti net savo buvusių sąjungininkų.
Humanitarinės organizacijos dirba heroiškai, bet jų galimybės ribotos. Kiekviena pagalbos siunta turi būti suderinta su Izraeliu, o tai užtrunka savaites ar mėnesius. Tuo metu žmonės kenčia.
Ar yra išeitis iš šio užburto rato?
Politiniai sprendimai atrodo tolimi kaip niekada. „Dviejų valstybių sprendimas”, kuris dešimtmečius buvo laikomas vienintele realia išeitimi, dabar atrodo kaip utopija. Izraelis tęsia naujakurių statybas Vakarų Krante, o Hamas neatsisako savo tikslų sunaikinti Izraelio valstybę.
Tačiau paprasti žmonės abiejose pusėse nori to paties – saugumo, normalaus gyvenimo, ateities savo vaikams. Apklausos rodo, kad dauguma ir izraeliečių, ir palestiniečių palaikytų taikų sprendimą, jei tik jis būtų įmanomas.
Ką gali padaryti tarptautinė bendruomenė? Pirma, reikia realaus spaudimo abiem pusėms. Ne tik retorikos, bet konkrečių ekonominių ir politinių priemonių. Antra, būtina užtikrinti humanitarinės pagalbos patekimą į Gazą be kliūčių. Trečia, reikia investuoti į švietimą ir ekonominį vystymą – tai vienintelis būdas suteikti jaunimui alternatyvą radikalizmui.
Civilinės visuomenės organizacijos gali daug. Žmonių kontaktai, bendri projektai, dialogas – visa tai kuria pagrindą būsimam taikos procesui. Yra izraeliečių ir palestiniečių, kurie drąsiai dirba kartu, nors tai nėra populiaru nė vienoje pusėje.
Kai politika užgožia žmogiškumą
Gazos tragedija – tai ne tik Izraelio ir Hamas konfliktas. Tai mūsų visų nesėkmė. Pasaulio, kuris leidžia milijonams žmonių gyventi be vilties, be ateities, be elementarių žmogaus teisių. Kiekvienas sprogimas Gazoje, kiekviena raketa, skriejanti į Izraelį – tai mūsų kolektyvinio nesugebėjimo rasti sprendimų liudijimas.
Civiliai Gazoje nėra Hamas. Jie nėra teroristai, nėra priešai. Tai žmonės, kurie tiesiog nori gyventi. Tėvai, norintys matyti savo vaikus augant saugioje aplinkoje. Jaunuoliai, svajojantys apie studijas, karjerą, šeimą. Senukai, norintys ramiai praleisti savo paskutiniuosius metus.
Kol mes žiūrime į šį konfliktą tik per politinę ar ideologinę prizmę, kol skirstome žmones į „savus” ir „svetimus”, kol leidžiame, kad neapykanta būtų stipresnė už žmogiškumą – tol Gazos tragedija tęsis. Ir mes visi būsime atsakingi už tai, kad leidome tai nutikti mūsų akivaizdoje.