Kai dauguma pasaulio dėmesio nukreipta į Gazą ar Ukrainą, Izraelis tęsia savo tylųją, bet nuoseklią karinę kampaniją Sirijoje. Tai ne naujiena – smūgiai vyksta jau daugiau nei dešimtmetį, tačiau pastaraisiais mėnesiais jų intensyvumas ir drąsa pasiekė naują lygį. Kas slypi už šių operacijų? Kodėl tarptautinė bendruomenė į tai žiūri pro pirštus? Ir svarbiausia – kur visa tai veda?
Kas iš tikrųjų vyksta Sirijos danguje
Beveik kiekvieną savaitę Damasko priemiesčiuose nugriaudėja sprogimai. Sirijos valstybinė žiniasklaida skelbia apie „izraeliečių agresiją”, o Izraelio gynybos pajėgos (IDF) laikosi savo įprastos politikos – nekomentuoja. Tačiau realybė tokia: Izraelis sistemingai atakuoja taikinius visoje Sirijoje, nuo Damasko iki Alepo, nuo pakrantės iki Irako sienos.
Pagrindiniai taikiniai – tai Irano Revoliucinės gvardijos objektai, Hezbollah sandėliai ir ginklų konvojai. Kartais smūgiai paliečia ir Sirijos kariuomenės bazes, ypač jei jose dislokuoti Irano patarėjai. Operacijos vykdomos įvairiais būdais: naikintuvai F-35 ir F-16, kruizinės raketos, paleistos iš Viduržemio jūros, netgi bepiločiai aparatai.
Įdomu tai, kad Rusija, turinti Sirijoje oro gynybos sistemas S-400, dažniausiai tiesiog stebi. Maskva ir Tel Avivas turi neoficialų susitarimą – rusai netrukdo izraeliečiams atakuoti Irano taikinius, o Izraelis neliečia Rusijos interesų zonų. Tai pragmatizmo pavyzdys, kuris kartais būna efektyvesnis už bet kokius oficialius susitarimus.
Irano šešėlis virš Sirijos
Norint suprasti Izraelio veiksmus, reikia žvelgti į didesnį paveikslą. Nuo 2011 metų pilietinio karo pradžios Iranas pavertė Siriją savo strategine baze. Per dešimtmetį čia buvo dislokuoti tūkstančiai Revoliucinės gvardijos karių, įkurtos karinės bazės, pastatyti ginklų gamyklos ir sandėliai.
Teheranas siekia sukurti vadinamąjį „šiitų pusratį” – nepertraukiamą įtakos koridorių nuo Irano per Iraką ir Siriją iki Libano, kur veikia Hezbollah. Tai leistų Iranui tiesiogiai grasinti Izraeliui, tiekti ginklus savo įgaliotiniams ir projektuoti galią visame regione. Ypač pavojingos yra tiksliosios raketos, kurias Iranas bando perduoti Hezbollah per Siriją.
Izraelio žvalgybos duomenimis, Iranas Sirijoje bando įkurti raketų gamyklas, kurios leistų gaminti tiksliosios raketos vietoje, aplenkiant transportavimo riziką. Tai būtų žaidimo taisyklių pakeitimas – Hezbollah turėtų tūkstančius raketų, galinčių pataikyti į bet kurį taikinį Izraelyje su kelių metrų tikslumu.
Doktrina, kuri neturi pavadinimo
Izraelio strategija Sirijoje neturi oficialaus pavadinimo, bet turi aiškią logiką. Ji vadinama „kampanija tarp karų” – nuolatinės, mažo intensyvumo operacijos, skirtos neleisti priešui sustiprėti tarp didelių konfliktų. Tai prevencinė strategija, grindžiama prielaida, kad geriau veikti dabar, nei laukti, kol grėsmė taps realybe.
Ši doktrina remiasi keliais principais. Pirma, smūgiai turi būti pakankamai dažni, kad sutrukdytų priešo planus, bet ne tokie intensyvūs, kad provokuotų didelį karą. Antra, operacijos turi būti pakankamai dviprasmiškos – Izraelis retai prisipažįsta, tai leidžia Iranui ir Sirijai išsaugoti veidą ir nereaguoti. Trečia, taikiniai turi būti kruopščiai atrinkti – smūgiai nukreipti tik į Irano ir jo įgaliotinių objektus, ne į Sirijos valstybės infrastruktūrą.
Tačiau ši strategija turi ir silpnų vietų. Ji reikalauja nuolatinio budrumu, didelių žvalgybos išteklių ir rizikos, kad kažkuris smūgis gali peržengti raudoną liniją ir sukelti eskalaciją. Be to, ji neišsprendžia pagrindinės problemos – Iranas vis tiek lieka Sirijoje, tik prisitaiko prie naujų sąlygų.
Sirijos režimo tylus pritarimas
Vienas įdomiausių šios situacijos aspektų – Bašaro al Assado pozicija. Oficialiai Damaskas smerkia „izraeliečių agresiją” ir skundžiasi JT. Tačiau praktiškai Sirijos režimas daro labai mažai, kad sustabdytų Izraelio smūgius. Kodėl?
Pirma, Sirijos oro gynybos sistemos, nors ir atnaujintos Rusijos pagalba, nėra pakankamai efektyvios prieš modernias Izraelio pajėgas. Dauguma paleistų raketų nepataikė į tikslą, o kai kurios net nukrito į gyvenamuosius rajonus. Antra, Assadas supranta, kad Izraelis nesiekia jo nuversti – taikiniai yra tik Irano objektai. Trečia, Sirijos prezidentas pats nėra visiškai patenkintas Irano įtaka jo šalyje, bet negali atvirai priešintis, nes būtent Iranas padėjo jam išlikti valdžioje.
Tai sukuria keistą situaciją: Assadas leidžia Iranui naudoti Siriją kaip bazę, Iranas stiprina savo pozicijas, Izraelis juos bombarduoja, o Assadas protestuoja, bet iš esmės nieko nedaro. Visi žaidėjai žino taisykles ir jų laikosi, nes alternatyva – tiesioginis konfliktas – yra dar blogesnė.
Technologijų karas virš dykumų
Izraelio operacijos Sirijoje tapo savotiška naujausių karinių technologijų poligonu. F-35 naikintuvai, kurie gali skraidyti nepastebėti radarų, kruizinės raketos, galinčios atakuoti iš šimtų kilometrų atstumo, dirbtinio intelekto valdomi bepiločiai – visa tai naudojama realybėje.
Ypač įdomu stebėti elektroninės kovos aspektą. Izraelis reguliariai trukdo Sirijos oro gynybos sistemoms, naudodamas įvairias apgaulės priemones. Kartais paleistos raketų sistemos „Pantsir” ar S-300 tiesiog neveikia arba šaudo ne į tą pusę. Tai rodo, kaip svarbus tapo kibernetinis ir elektroninis karas šiuolaikiniame konflikte.
Iranas ir Hezbollah taip pat mokosi. Jie pradėjo naudoti decentralizuotą ginklų saugojimo sistemą – užuot laikę viską keliose didelėse bazėse, jie paslepia ginklus civilinėse vietose, mažuose sandėliuose, net gyvenamuosiuose namuose. Tai apsunkina Izraelio žvalgybos darbą ir didina civilių aukų riziką.
Tarptautinės bendruomenės akla akis
Vienas keisčiausių šios situacijos aspektų – tarptautinės bendruomenės tylėjimas. Izraelis reguliariai pažeidžia Sirijos suverenitetą, atakuoja taikinius suverenioje valstybėje, bet beveik nesulaukia kritikos. Kodėl?
Dalimi atsakymo yra tai, kad Sirijos režimas pats prarado daug legitimumo po dešimtmečio pilietinio karo ir cheminio ginklo naudojimo prieš savo gyventojus. Vakarams sunku ginti režimą, kuris nužudė šimtus tūkstančių savo piliečių. Be to, Izraelio taikiniai – Iranas ir Hezbollah – taip pat nėra populiarūs Vakaruose.
Rusija, kuri galėtų kelti šį klausimą JT Saugumo Taryboje, to nedaro, nes turi savo susitarimą su Izraeliu. Arabų šalys, kurios anksčiau būtų protestuojusios, dabar daugiau susirūpinusios Irano grėsme nei Izraelio veiksmais. Kai kurios iš jų net slapta pritaria Izraelio smūgiams, nors to niekada nepripažintų viešai.
Tačiau ši situacija kelia pavojingą precedentą. Jei viena valstybė gali reguliariai bombarduoti kitos valstybės teritoriją be tarptautinių pasekmių, tai silpnina visą tarptautinės teisės sistemą. Kas kita galėtų pasekti šiuo pavyzdžiu?
Kur veda šis kelias ir ko tikėtis ateityje
Izraelio kampanija Sirijoje jau tęsiasi daugiau nei dešimtmetį ir nėra jokių ženklų, kad ji baigtųsi. Priešingai, pastaraisiais mėnesiais smūgiai tapo dar dažnesni ir drąsesni. Izraelis akivaizdžiai nusprendė, kad geriau rizikuoti eskalacija dabar, nei leisti Iranui sukurti nuolatinę karinę infrastruktūrą Sirijoje.
Iranas taip pat nerodo ketinimų pasitraukti. Sirija jam per daug svarbi strategiškai – tai vienintelis arabų sąjungininkas ir tiltas į Libaną. Teheranas tiesiog prisitaiko, tampa atsargesnis, geriau slepia savo objektus ir laukia progos atsakyti.
Didžiausia rizika yra ta, kad kažkuris smūgis gali peržengti nematomas ribas. Pavyzdžiui, jei žūtų daug Irano karių arba būtų sunaikinti ypač svarbūs objektai, Teheranas galėtų pajusti spaudimą atsakyti. Tai galėtų įtraukti Libaną, o galbūt ir kitas šalis, į platesnį konfliktą.
Kita vertus, ši „kampanija tarp karų” gali tęstis dar daugelį metų. Visi žaidėjai yra suinteresuoti išvengti didelio karo, bet kartu negali atsisakyti savo strateginių tikslų. Tai sukuria keistą pusiausvyrą – pakankamai smurto, kad būtų įdomu, bet ne tiek, kad viskas sprogtu. Sirija tampa nuolatine mažo intensyvumo konflikto zona, kur Izraelis ir Iranas išsprendžia savo skirtumus svetimoje teritorijoje, o vietiniai gyventojai moka kainą už šį geopolitinį žaidimą. Kol kas niekas nežino, kaip visa tai baigsis, bet viena aišku – šis slaptas karas dar ilgai nesibaigs, o jo pasekmės jau dabar formuoja Artimųjų Rytų ateitį.