Izraelio gynybos pajėgos (IDF) jau dešimtmečius laikomos vienu iš efektyviausių ir technologiškai pažangiausių karinių darinių pasaulyje. Tačiau operacijos Gazos Ruože atskleidžia sudėtingą realybę – net ir pati moderniausia kariuomenė susiduria su iššūkiais, kurių neįmanoma išspręsti vien technologijomis ar karinės galios pranašumu.
Kodėl IDF laikoma viena moderniausių kariuomenių
Izraelio kariuomenės modernumas nėra tik propaganda ar savęs reklamavimas. Realybė tokia, kad ši nedidelės valstybės kariuomenė per pastaruosius 75 metus sukūrė unikalų karinį aparatą, kuris daugeliu aspektų lenkia net didžiųjų pasaulio valstybių pajėgas.
Pirmiausia kalbame apie technologijas. Izraelis investuoja didžiulę BVP dalį į gynybą – apie 5 procentus, kas yra vienas aukščiausių rodiklių pasaulyje. Šios investicijos atsipirko sukuriant tokias sistemas kaip „Iron Dome” („Geležinis kupolas”), kuris sugeba numušti 90 procentų artėjančių raketų. Tai nėra teoriniai skaičiai – sistema veikia realiomis sąlygomis, gindama Izraelio miestus nuo tūkstančių raketų atakų.
Be to, IDF turi vieną pažangiausių žvalgybos sistemų pasaulyje. Palydovinė stebėsena, dronų technologijos, kibernetinės operacijos – visos šios sritys Izraelyje yra aukščiausio lygio. Šalis tapo pasauline kibernetinio saugumo lydere ne atsitiktinai – tai tiesioginė IDF padalinio Unit 8200 veiklos pasekmė.
Asimetrinio karo dilema
Tačiau visa ši technologinė galia susiduria su fundamentalia problema Gazoje. Tai vadinamasis asimetrinis karas – konfliktas, kuriame viena pusė turi didžiulį karinės galios pranašumą, bet negali jo efektyviai panaudoti dėl priešininko taktikos ir aplinkos specifikos.
Hamas ir kitos Gazos grupuotės veikia ne kaip tradicinė kariuomenė. Jie neturi tankų kolonų, oro pajėgų bazių ar kitų aiškių karinių objektų. Vietoj to – tunelių tinklai po žeme, ginklų sandėliai gyvenamuosiuose rajonuose, kovotojai, kurie neišsiskiria iš civilių gyventojų. Kaip naudoti pažangius naikintuvus prieš priešininką, kuris slepiasi po mokykla ar ligoninės rūsyje?
Ši situacija primena Amerikos patirtį Afganistane ar Vietname. Technologinis pranašumas negarantuoja pergalės, kai priešininkas pasirenka gerilinio karo taktiką ir sąmoningai naudoja civilius kaip skydą. IDF gali žinoti, kur yra Hamas kovotojai, bet jų sunaikinimas dažnai reiškia civilių aukų riziką, o tai sukelia tarptautinį pasipiktinimą.
Tunelių problema: požeminė realybė
Vienas didžiausių IDF iššūkių Gazoje – tai išplėtota tunelių sistema. Per pastaruosius 15 metų Hamas sukūrė tikrą požeminį miestą – šimtus kilometrų tunelių, kai kurie iš jų yra 30-40 metrų gylyje, su elektros tiekimu, ventiliacija, net kanceliarijomis ir sandėliais.
Šie tuneliai tarnauja keliems tikslams. Pirma, jie leidžia slėpti ginklus ir kovotojus nuo Izraelio oro smūgių. Antra, suteikia galimybę netikėtai pasirodyti bet kurioje Gazos vietoje. Trečia, kai kurie tuneliai veda į Izraelio teritoriją ir gali būti naudojami infiltracijai ar išpuoliams.
IDF bando kovoti su šia grėsme įvairiais būdais. Naudojami specialūs radarai, kurie gali aptikti tuštumas po žeme. Kuriami robotai, skirti tunelių tyrimui. Tačiau realybė tokia, kad tunelių sunaikinimas yra labai sudėtingas ir pavojingas darbas. Kareiviai turi leistis į siaurus, tamsias erdves, kur bet kuriame kampe gali laukti spąstai ar priešininko kovotojai. Jokia technologija negali pakeisti žmogaus tokiose situacijose.
Civilių gyventojų faktorius
Gazos Ruože gyvena apie 2 milijonai žmonių vienoje iš tankiausiai apgyvendintų teritorijų pasaulyje. Tai sukuria beveik neišsprendžiamą dilemą bet kuriai kariuomenei, kuri bando ten vykdyti operacijas.
Hamas sąmoningai išnaudoja šią situaciją. Raketų paleidimo įrenginiai dažnai būna gyvenamųjų namų stogų, ginklų sandėliai – mokyklų ar ligoninių pastatuose. Tai ne atsitiktinumas – tai apgalvota strategija, kuri stato IDF prieš neįmanomą pasirinkimą: arba atakuoti ir sukelti civilių aukas, arba leisti priešininkui veikti beveik be trukdžių.
IDF teigia naudojanti pažangiausias pasaulyje procedūras civilių apsaugai. Tai apima įspėjimus prieš oro smūgius – telefoniniai skambučiai, SMS žinutės, net vadinamieji „knock on the roof” įspėjimai, kai mažas sprogmuo ant stogo perspėja gyventojus evakuotis prieš tikrąjį smūgį. Tačiau tokia taktika turi akivaizdų trūkumą – ji įspėja ir priešininko kovotojus, kurie gali pasitraukti arba panaudoti civilius kaip gyvuosius skydus.
Tarptautinės nuomonės spaudimas
Moderniame pasaulyje karai vyksta ne tik fizinėje erdvėje, bet ir informacinėje. Kiekvienas IDF veiksmas Gazoje yra stebimas tarptautinės bendruomenės, žiniasklaidos, žmogaus teisių organizacijų. Vaizdai iš Gazos – sugriautų namų, sužeistų vaikų – keliauja per socialines medijas ir sukelia pasipiktinimo bangas visame pasaulyje.
Tai kuria unikalų spaudimą kariuomenei. IDF turi ne tik pasiekti karinius tikslus, bet ir išlaikyti bent minimalų tarptautinį palaikymą. Kiekvienas incidentas su civilių aukomis tampa tarptautiniu skandalu, diplomatinės krizės priežastimi. Net tradiciniai Izraelio sąjungininkai, kaip JAV ar Europos valstybės, dažnai kritikuoja IDF veiksmus.
Šis faktorius iš esmės keičia karinių operacijų logiką. Kariuomenė negali tiesiog siekti maksimalios karinės efektyvumo – ji turi atsižvelgti į tai, kaip jos veiksmai atrodys tarptautinei bendruomenei. Tai apribojimas, kurio neturi Hamas ar kitos grupuotės.
Psichologinis aspektas ir karių gerovė
Dažnai pamirštamas, bet labai svarbus aspektas – poveikis patiems kariams. IDF kareiviai, daugelis jų 18-21 metų jaunuoliai atliekantys privalomąją karo tarnybą, susiduria su ekstremaliomis situacijomis. Jie turi priimti sprendimus, kurie gali lemti gyvybes – ir priešininkų, ir civilių, ir jų pačių.
Operacijos Gazoje yra ypač traumuojančios. Miesto kautynės, nuolatinė grėsmė iš bet kurios pusės, moralinės dilemos susijusios su civiliais – visa tai palieka gilų psichologinį pėdsaką. IDF turi išplėtotas psichologinės pagalbos programas, tačiau posttauminio streso sutrikimas tarp veteranų išlieka rimta problema.
Be to, yra ir moralinis aspektas. Daugelis Izraelio kareivių klausia savęs – ar tai, ką jie daro, yra teisinga? Ar yra būdas išspręsti šį konfliktą be smurto? Šie klausimai ypač aktualūs jauniems žmonėms, kurie užaugo globalizuotame pasaulyje ir mato, kaip jų veiksmai vertinami tarptautiniu mastu.
Technologiniai sprendimai ir jų ribos
IDF nuolat ieško technologinių sprendimų Gazos iššūkiams. Kuriami vis pažangesni dronai, kurie gali atlikti žvalgybą uždarose erdvėse. Dirbtinio intelekto sistemos, kurios analizuoja didžiulius duomenų kiekius ir padeda identifikuoti grėsmes. Robotai, skirti pavojingoms užduotims atlikti.
Vienas įdomiausių pavyzdžių – sistema „Lavender”, kuri naudoja dirbtinį intelektą Hamas kovotojų identifikavimui. Sistema analizuoja telefono duomenis, judėjimo schemas, socialinius ryšius ir kuria tikėtinų taikinių sąrašus. Teoriškai tai turėtų padėti tiksliau atakuoti kovotojus ir vengti civilių aukų.
Tačiau realybė sudėtingesnė. Jokia sistema nėra tobula – dirbtinis intelektas gali klysti, duomenys gali būti netikslūs, o Hamas sąmoningai bando suklaidinti tokias sistemas. Be to, lieka fundamentalus klausimas – ar etiškai perduoti gyvybės ir mirties sprendimus algoritmams?
Ką rodo Gazos patirtis apie šiuolaikinio karo realybę
Izraelio patirtis Gazoje atskleidžia svarbias tiesas apie šiuolaikinį karą. Pirma, technologinis pranašumas nebėra lemiamas veiksnys. Silpnesnė pusė gali efektyviai priešintis naudodama asimetrinę taktiką, gerilinio karo metodus ir civilių gyventojų „skydą”.
Antra, informacinis karas tapo ne mažiau svarbus už fizinį. Pergalė mūšio lauke nereiškia pergalės viešojoje erdvėje. Vaizdai ir naratyvai gali būti galingesni už tankus ir raketas.
Trečia, moralinės ir etinės dilemos tampa vis svarbiausios. Kariuomenės nebegali tiesiog siekti karinės pergalės – jos turi veikti pagal tarptautinę teisę, atsižvelgti į humanitarinius aspektus, galvoti apie ilgalaikes pasekmes.
IDF atvejis rodo, kad net pati moderniausia kariuomenė negali išspręsti politinių problemų karinėmis priemonėmis. Gazos situacija išlieka aklavietė ne dėl technologijų ar taktikos trūkumo, o dėl gilesnių – politinių, socialinių, ekonominių – problemų, kurios reikalauja ne karinių, o diplomatinių sprendimų. Kol šios problemos neišspręstos, IDF ir toliau susidurs su tais pačiais iššūkiais, nepaisant viso savo technologinio pranašumo. Tai pamoka ne tik Izraeliui, bet ir kitoms valstybėms – šiuolaikiniame pasaulyje karinė galia turi aiškias ribas, o tikri sprendimai dažnai slypi už karinio konflikto ribų.