Šiaurės Korėja jau dešimtmečius išlieka viena labiausiai uždarų ir paslaptingiausių valstybių pasaulyje. Ši nedidelė Azijos šalis reguliariai sukelia tarptautinę įtampą savo branduoline programa, raketų bandymais ir neperspektyva diktatūra. Kimo dinastijos valdoma valstybė tarsi sustingusi laike, tačiau jos branduolinis arsenalas ir neperspektyvus elgesys tarptautinėje arenoje kelia rimtą susirūpinimą visam pasauliui.
Kaip atsirado branduolinė Šiaurės Korėjos programa
Šiaurės Korėjos kelias į branduolinių ginklų klubą prasidėjo dar Šaltojo karo metais. Sovietų Sąjunga 1950-aisiais pradėjo teikti technologinę pagalbą Pchenjano režimui, nors iš pradžių tai buvo skirta taikiai branduolinei energetikai. Pirmasis branduolinis reaktorius Jongbjone buvo paleistas 1986 metais, o jau 1990-ųjų pradžioje tarptautinė bendruomenė pradėjo įtarti, kad šalis siekia kur kas daugiau nei tik energetinės nepriklausomybės.
Pirmasis branduolinis bandymas įvyko 2006 metų spalį, nors jo galingumas buvo gana ribotas. Tačiau tai buvo tik pradžia – per pastaruosius 17 metų Šiaurės Korėja atliko šešis branduolinius bandymus, kiekvienas galingesnis už ankstesnį. 2017 metų rugsėjį šalis pranešė sėkmingai išbandžiusi termobraduolinį įtaisą, kurio galia siekė apie 250 kilotonų – tai maždaug 16 kartų galingiau nei bomba, numesta ant Hirošimos.
Ekspertai įspėja, kad šiandien Šiaurės Korėja gali turėti nuo 30 iki 60 branduolinių kovinių galvučių, o kai kurie vertinimai siūlo dar didesnius skaičius. Dar svarbiau – šalis intensyviai tobulina balisitinius raketas, galinčias pasiekti ne tik kaimynines valstybes, bet ir JAV žemyną.
Kimo dinastijos valdžios mechanizmas
Šiaurės Korėja yra vienintelė pasaulyje komunistinė dinastija, kur valdžia perduodama iš tėvo sūnui. Kimas Ir Senas, šalies įkūrėjas, valdė nuo 1948 iki mirties 1994 metais. Jo sūnus Kimas Čen Iras perėmė vairą ir valdė iki 2011-ųjų. Dabartinis lyderis Kimas Čen Unas, kuris valdžią perėmė būdamas vos 27-erių, tęsia šeimos tradiciją, tačiau su savo ypatumais.
Jaunasis Kimas pasirodė esąs dar žiauresnis už savo tėvą ir senelį. Per pirmuosius valdymo metus jis įsakė nužudyti savo dėdę Čan Son Thaką, kuris buvo laikomas antru pagal įtaką žmogumi šalyje. 2017 metais Malaizijoje buvo nunuodytas jo vyresnysis brolis Kimas Čen Namas – daugelis ekspertų mano, kad už šį nusikaltimą taip pat stovi Pchenjano režimas.
Valdžios išlaikymo mechanizmas remiasi keliais principais: visiška informacijos kontrolė, masinė propaganda, teroras ir baimė. Šiaurės Korėjoje veikia „songbun” sistema – socialinė kastų struktūra, kuri žmones skirsto pagal politinę patikimybę ir šeimos kilmę. Jei tavo senelis buvo laikomas nepatikimu, tu ir tavo vaikai gali kentėti dėl to iki šiol.
Gyvenimas už uždarų durų
Eilinių šiaurės korėjiečių gyvenimas yra sunkiai įsivaizduojamas šiuolaikiniam žmogui. Šalyje praktiškai nėra interneto – tik nedidelė elito dalis turi prieigą prie pasaulinio tinklo. Paprastiems piliečiams prieinamas tik vidinis „Kwangmyong” tinklas su griežtai cenzūruojamu turiniu.
Maisto trūkumas yra chroniškas. 1990-ųjų viduryje šalį ištiko baisus badas, per kurį, pagal įvairius vertinimus, mirė nuo 600 tūkstančių iki 3 milijonų žmonių. Nors situacija šiek tiek pagerėjo, JT duomenimis, apie 40 procentų gyventojų vis dar kenčia nuo nepakankamo maitinimosi. Vidutinis šiaurės korėjietis yra 3-7 centimetrais žemesnis už pietų korėjietį – tai tiesioginis ilgalaikio badavimo rezultatas.
Laisvės sąvoka čia neegzistuoja. Žmonės negali laisvai keliauti net savo šalyje – tam reikalingi specialūs leidimai. Užsieniečių televizijos programų žiūrėjimas ar užsienio muzikos klausymas gali baigtis kalėjimu ar net mirties bausme. Šalyje veikia politinių kalinių stovyklos, kuriose, pagal žmogaus teisių organizacijas, šiuo metu laikoma apie 120 tūkstančių žmonių.
Tarptautinės sankcijos ir jų efektyvumas
Tarptautinė bendruomenė jau daugelį metų bando paveikti Šiaurės Korėją ekonominėmis sankcijomis. JT Saugumo Taryba yra priėmusi daugybę sankcijų paketų, apribojančių šalies prekybą, finansų srautus ir technologijų importą. JAV, Europos Sąjunga ir kitos šalys taip pat yra įvedusios savo sankcijas.
Tačiau šių sankcijų efektyvumas kelia abejonių. Šiaurės Korėja išmoko gyventi izoliacijoje ir išvystė sudėtingas schemas sankcijoms apeiti. Šalis naudoja laivavimu pagrįstas apgavystes, įmonių dangus užsienyje ir kibernetinius nusikaltimus kaip pajamų šaltinius. Manoma, kad šiaurės korėjiečių hakeriai per pastaruosius metus pavogė milijardus dolerių iš įvairių finansų institucijų visame pasaulyje.
Be to, Kinija, kuri yra svarbiausia Šiaurės Korėjos prekybos partnerė, ne visada griežtai įgyvendina sankcijas. Pekinui Pchenjano režimo stabilumas yra svarbesnis už jo nusiginklavimą – Kinija nenori matyti Šiaurės Korėjos žlugimo, kuris galėtų sukelti pabėgėlių krizę ir potencialiai atvesti prie suvienytos, Vakarams draugiškos Korėjos pusiasalyje.
Diplomatijos bandymai ir jų nesėkmės
Per pastaruosius dešimtmečius buvo daugybė bandymų diplomatiniais būdais išspręsti Šiaurės Korėjos branduolinę problemą. 1994 metais buvo pasirašytas Bendrasis susitarimas, pagal kurį Šiaurės Korėja įsipareigojo sustabdyti savo branduolinę programą mainais į ekonominę pagalbą. Susitarimas žlugo 2002 metais.
Šešių šalių derybos (Šiaurės Korėja, Pietų Korėja, JAV, Kinija, Rusija ir Japonija) vyko 2003-2007 metais, bet taip pat nedavė ilgalaikių rezultatų. 2018-2019 metais pasaulis su viltimi stebėjo tris susitikimus tarp Kimo Čen Uno ir tuometinio JAV prezidento Donaldo Trumpo, tačiau ir šie derybos baigėsi be konkretaus susitarimo.
Pagrindinė problema – Šiaurės Korėja ir Vakarai visiškai skirtingai supranta „denuklearizaciją”. Pchenjanas nori, kad JAV išvestų savo pajėgas iš Pietų Korėjos ir panaikintų savo branduolinį skėtį regionui, tuo tarpu Vašingtonas reikalauja visiško ir negrįžtamo Šiaurės Korėjos branduolinio nusiginklavimo. Šios pozicijos atrodo nesuderinamai.
Regioninė grėsmė ir globalinės pasekmės
Šiaurės Korėjos branduolinė programa kelia tiesioginę grėsmę jos kaimynėms – Pietų Korėjai ir Japonijai. Pchenjanas reguliariai šaudo balistinius raketas į jūrą netoli šių šalių, o jo retorika dažnai būna agresyvi ir grasinanti. Seulas yra vos 50 kilometrų nuo sienos, o Šiaurės Korėja turi tūkstančius artilerijos pabūklų, nukreiptų į šį 10 milijonų gyventojų miestą.
Tačiau grėsmė nėra tik regioninė. Šiaurės Korėja yra įrodžiusi, kad gali sukurti tarpžemyninius balistinius raketas, galinčius pasiekti JAV teritoriją. 2017 metų bandymai parodė, kad raketos „Hwasong-15” skridimo nuotolis gali siekti apie 13 000 kilometrų – tai reiškia, kad Vašingtonas yra pasiekiamas.
Dar viena problema – branduolinių technologijų platinimas. Yra įrodymų, kad Šiaurės Korėja bendradarbiavo su Sirija, Iranu ir kitomis valstybėmis, dalijantis branduolinėmis ir raketų technologijomis. Tai kelia pavojų, kad branduolinis ginklas gali patekti į nestabilių režimų ar net teroristų rankas.
Ką daryti su Šiaurės Korėja: realistiniai scenarijai
Ekspertai sutaria, kad paprastų sprendimų Šiaurės Korėjos problemai nėra. Karinis veiksmas būtų katastrofiškas – net jei JAV ir sąjungininkai laimėtų karą, žmonių aukos būtų milžiniškos, o Seulas greičiausiai būtų smarkiai apgriautas per pirmas karo valandas. Be to, niekas negali būti tikras, kaip į konfliktą įsitrauktų Kinija.
Realistinis požiūris turėtų apimti kelias strategijas vienu metu. Pirma, sankcijų išlaikymas ir stiprinimas, ypač užkertant kelią kibernetiniams nusikaltimams ir nelegaliai prekybai. Antra, diplomatinių kanalų palaikymas, net jei pažanga atrodo neįmanoma – dialogas visada geresnis už jo nebuvimą.
Trečia, humanitarinės pagalbos teikimas paprastiems šiaurės korėjiečiams, kuri nesuteiktų naudos režimui. Ketvirta, informacijos skverbimosi į šalį skatinimas – kuo daugiau paprastų piliečių sužinos apie išorinį pasaulį, tuo sunkiau režimui bus išlaikyti kontrolę ilgalaikėje perspektyvoje.
Kai kurie ekspertai siūlo „strateginės kantrybės” politiką – laukti, kol režimas pats subyrės dėl vidinių priežasčių. Tačiau ši strategija gali užtrukti dešimtmečius, per kuriuos Šiaurės Korėja toliau tobulins savo branduolinį arsenalą ir milijonai žmonių toliau kentės.
Kas laukia ateityje: prognozės ir vilčių kibirkštys
Šiaurės Korėjos ateitis išlieka neaiški. Kimo Čen Unas yra santykinai jaunas – jam tik 40 metų, todėl jis gali valdyti dar kelis dešimtmečius. Tuo pačiu metu, jo sveikata kelia klausimų – jis turi antsvorio, rūko ir, manoma, kenčia nuo įvairių ligų. Kas nutiktų, jei jis staiga mirtų? Šalis neturi aiškaus įpėdinio, o tai galėtų sukelti nestabilumą.
Yra ir tam tikrų vilčių ženklų. Jaunoji šiaurės korėjiečių karta, kuri užaugo prekiaujant juodojoje rinkoje ir žiūrėdama kontrabandines pietų korėjietiškas dramas, yra mažiau ideologizuota nei ankstesnės kartos. Šie žmonės žino, kad egzistuoja geresnis gyvenimas, ir tai ilgainiui gali pakeisti visuomenę iš vidaus.
Technologijos taip pat vaidina vaidmenį. Nepaisant režimo pastangų, informacija vis tiek skverbiasi į šalį per USB atmintines, SD korteles ir slaptus radijo perdavimus. Kuo daugiau žmonių sužino tiesą, tuo trapesnė tampa propaganda, ant kurios pastatytas visas režimas.
Tarptautinė bendruomenė turi suprasti, kad Šiaurės Korėjos problema nebus išspręsta greitai ar lengvai. Tai reikalauja ilgalaikės, nuoseklios strategijos, kuri derins spaudimą su diplomatiniu įsitraukimu, saugumo garantijas su aiškiomis raudonosiomis linijomis. Svarbiausia – niekada neprarasti vilties, kad šis uždaras, kančiomis persmelktas režimas galiausiai subyrės, o 25 milijonai šiaurės korėjiečių pagaliau patirs laisvę, kurią nusipelno kiekvienas žmogus šioje planetoje.