Kai melas tampa ginklu: kaip veikia Rusijos informacinis karas
Rusijos propaganda – tai ne tik televizijos laidos ar straipsniai valstybinėje žiniasklaidoje. Tai sudėtinga, daugiasluoksnė sistema, kuri veikia kaip gerai suderinta mašina. Jau daugiau nei dešimtmetį stebime, kaip Kremlius tobulina savo informacinio karo taktiką, o nuo 2022 metų vasario, kai prasidėjo plataus masto karas Ukrainoje, šis mechanizmas dirba visu pajėgumu.
Įdomu tai, kad Rusijos propagandos sistema nesiremia vien tiesioginiu melavimu. Ji veikia daug subtiliau – čia rasite pustiesas, iškreiptus faktus, manipuliavimą emocijomis ir klasikinį „whataboutism” principą. Tikslas nėra įtikinti žmones konkrečia versija, o sukurti tokį informacinį chaosą, kad niekas nebežinotų, kuo tikėti.
„Nacių” etiketė: kai žodžiai praranda prasmę
Vienas ryškiausių Rusijos propagandos mitų – tai nuolatinis Ukrainos valdžios ir jos rėmėjų vadinimas „naciais” ar „fašistais”. Šis naratyvas nėra naujas – jis aktyviai naudojamas nuo 2014 metų, tačiau po pilno masto invazijos tapo pagrindiniu Kremliaus „denacifikacijos” operacijos pateisinimo argumentu.
Realybė atrodo visiškai kitaip. Ukrainoje prezidentu išrinktas žydų tautybės Volodymyras Zelenskis, kurio giminės nukentėjo nuo tikrojo nacizmo Holokausto metu. Šalyje veikia demokratinės institucijos, vyksta laisvi rinkimai, o kraštutinių dešiniųjų partijos parlamentiniuose rinkimuose surenka vos kelis procentus balsų – mažiau nei daugelyje Vakarų Europos šalių.
Tačiau propaganda dirba ne su faktais, o su emocijomis. Žodis „nacis” Rusijoje turi ypatingą reikšmę dėl Antrojo pasaulinio karo atminties. Naudodamas šį terminą, Kremlius bando sukurti asociaciją su didžiuoju karu ir pateisinti savo agresiją kaip „išlaisvinimo misiją”. Tai klasikinis istorinės atminties manipuliavimas.
Vakarų grėsmė ir NATO plėtra: kas iš tikrųjų kam kelia pavojų
Kitas fundamentalus Rusijos propagandos mitas – tai nuolatinis kalbėjimas apie NATO grėsmę ir Vakarų siekį „apsupti” Rusiją. Šis naratyvas kartojamas įvairiais pavidalais: tai ir kalbos apie biologinius laboratorijas Ukrainoje, ir „agresyvią NATO plėtrą”, ir tariamus planus sunaikinti Rusiją.
Pažvelkime į skaičius. NATO šalių bendros gynybos išlaidos, nors ir didesnės nei Rusijos, daugiausia skiriamos gynybinėms pajėgoms. Aljansas niekada nepuolė Rusijos ir neturi tokių planų – tai gynybinė organizacija, veikianti pagal kolektyvinio saugumo principą. Tuo tarpu Rusija per pastaruosius du dešimtmečius įvykdė karines intervencijas Gruzijoje, Ukrainoje, Sirijoje, aktyviai dalyvavo konfliktuose Moldovoje ir Kaukaze.
Dėl NATO plėtros – tai ne „agresija”, o suverenių valstybių, kurios patyrė sovietinę okupaciją, sąmoningas pasirinkimas. Baltijos šalys, Lenkija, Rumunija prisijungė prie Aljanso būtent dėl istorinės patirties su Rusija. Ir kaip parodė įvykiai Ukrainoje, jų baimės buvo visiškai pagrįstos.
Biolaboratorijos ir kiti sąmokslo fantastiški scenarijai
Kai 2022 metų pavasarį Rusijos pareigūnai pradėjo kalbėti apie slaptus amerikiečių biologinius ginklus Ukrainoje, daugelis Vakaruose tai priėmė kaip absurdą. Tačiau šis mitas puikiai veikia vidaus auditorijai ir tiems, kurie linkę tikėti sąmokslo teorijomis.
Tiesa yra tokia: Ukrainoje, kaip ir daugelyje posovietinių šalių, iš tikrųjų veikė biologinės saugumo laboratorijos, kurias iš dalies finansavo JAV. Tačiau jų tikslas buvo visiškai kitoks – stebėti pavojingas ligas, užkirsti kelią epidemijoms, tyrinėti gyvūnų ligas. Tai įprasta tarptautinė praktika, kurią prižiūri Pasaulio sveikatos organizacija.
Rusijos propaganda paėmė šį faktą ir iškraipė jį iki neatpažįstamumo. Staiga laboratorijos tapo „slaptais objektais”, kuriuose kuriami „etniniai ginklai prieš rusus” ar „koviniai paukščiai, turintys užkrėsti Rusiją mirtinomis ligomis”. Skamba kaip prastos kokybės fantastinis filmas, bet milijonai žmonių tuo tiki.
Ukrainiečių „genocidas” Donbase: kaip sukurti auką iš agresoriaus
Prieš invaziją Rusijos žiniasklaida mėnesius kūrė naratyvą apie tariamą ukrainiečių vykdomą genocidą Donbaso regione. Šis mitas turėjo sukurti moralinį invazijos pagrindą – mes einame ginti rusiškakalbių gyventojų, kuriuos „žudo ukrainiečių naciai”.
Tarptautinės organizacijos, įskaitant ESBO stebėtojus, kurie dirbo Donbase nuo 2014 metų, neužfiksavo jokių genocido požymių. Taip, ten vyko karas, žuvo civiliai – bet šis karas prasidėjo dėl Rusijos remiamų separatistų ir Rusijos reguliariosios armijos veiksmų. Didžioji dalis aukų Donbase žuvo būtent nuo separatistų ir Rusijos pajėgų apšaudymų.
Kremlius naudoja klasikinę projekcijos taktiką – kaltina priešininką tuo, ką daro pats. Tuo tarpu tikrasis civilių žudymas masiškai vyksta Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose – Buča, Mariupolis, Iziumo masiniai kapai byloja patys už save.
Vakarų sankcijos „neveikia” ir Rusijos ekonomika „klesti”
Rusijos valstybinė žiniasklaida nuolat kartoja, kad Vakarų sankcijos ne tik neveikia, bet dar ir stiprina Rusijos ekonomiką. Esą rublis yra stabilus, naftos ir dujų eksportas atnešė rekordines pajamas, o importo pakaitalai sėkmingai kuriami viduje.
Realybė yra daug sudėtingesnė. Tiesa, Rusijos ekonomika nesubyrėjo taip greitai, kaip kai kas tikėjosi – didelės valiutos rezervos ir energetinių išteklių eksportas suteikė tam tikrą atsparumą. Tačiau ilgalaikės pasekmės jau matosi: technologijų trūkumas, aviacijos pramonės problemos, automobilių gamybos nuosmukis, smegenų nutekėjimas.
Rublio stabilumas yra dirbtinis – palaikomas griežta kapitalo kontrole ir centrinio banko intervencijomis. Daugelis Vakarų kompanijų išėjo iš Rusijos rinkos, o tai reiškia ne tik darbo vietų praradimą, bet ir technologijų bei know-how netekimą. Infliacijos lygis oficialiai pripažįstamas dviženklis, o neoficialiai – dar didesnis.
Propagandos tikslas čia – palaikyti visuomenės moralę ir parodyti, kad Rusija gali gyventi izoliacijoje. Bet ekonominiai skaičiai, net ir oficialūs, rodo kitą paveikslą.
Kaip atpažinti ir atsispirti propagandai
Supratimas, kaip veikia propaganda, yra pirmasis žingsnis jai pasipriešinti. Rusijos informacinis karas naudoja kelis pagrindinius principus, kuriuos svarbu žinoti.
Pirma, propaganda niekada nesiremia vienu šaltiniu. Ji kuria informacinį triukšmą – daug skirtingų versijų, pustiesos, spekuliacijų. Tikslas – ne įtikinti konkrečia versija, o sukelti painiavą ir skepticizmą dėl bet kokios informacijos.
Antra, ji žaidžia emocijomis – baime, pyktis, pažeminimas, istorinės traumos. Racionalūs argumentai čia antraeiliai. Todėl svarbu atpažinti, kada informacija skirta ne informuoti, o sukelti emocijų bangą.
Trečia, propaganda naudoja „whataboutism” – kai kritikuojami Rusijos veiksmai, iš karto pateikiami kontrapavyzdžiai apie Vakarus. „O kaip dėl Irako?” „O kaip dėl Jugoslavijos?” Tai klasikinis būdas nukreipti dėmesį nuo esmės.
Praktiniai patarimai, kaip apsisaugoti: visada tikrinkite informacijos šaltinius, ieškokite nepriklausomų faktų patikrinimo, būkite skeptiški sensacingoms antraštėms, mokykite kritinio mąstymo. Jei kažkas skamba per daug gerai arba per daug blogai – greičiausiai taip ir yra.
Informacinis karas tęsiasi: ką daryti toliau
Rusijos propaganda nesibaigs su karu Ukrainoje. Tai ilgalaikė strategija, kuri bus naudojama ir ateityje. Kremlius investavo milijardus į savo informacinį aparatą – nuo RT ir Sputnik iki tūkstančių botų socialiniuose tinkluose.
Vakarams ir Lietuvai svarbu ne tik atremti konkrečius melus, bet ir stiprinti savo informacinį atsparumą. Tai reiškia investicijas į žiniasklaidos raštingumą, kritinio mąstymo ugdymą mokyklose, nepriklausomos žurnalistikos palaikymą. Negalime leisti, kad mūsų visuomenė taptų lengva auka dezinformacijai.
Lietuvoje, turėdami sovietinės propagandos patirties, turėtume būti ypač budrūs. Rusijos įtakos agentai veikia ne tik per akivaizdžius kanalus, bet ir per atrodytų neutralias platformas, per socialinius tinklus, per įvairius „taikos” ar „dialogo” šalininkus. Svarbu mokėti atpažinti šiuos kanalus ir jiems nepasiduoti.
Informacinis karas yra realus karas, nors jame nešaudoma. Jo aukos – tiesa, pasitikėjimas, demokratinės institucijos. Ir kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie šio karo laimėjimo – tiesiog būdamas atidus, kritiškas ir neplatinantis nepatikrintos informacijos. Tai gali skambėti paprastai, bet būtent tokie paprasti veiksmai ir sudaro stiprią gynybą prieš propagandos mašiną.