Kodėl visi klysta, manydami, kad atpažins melą iš pirmo žvilgsnio
Prisipažinsiu atvirai – kiekvieną dieną praleidžiu bent pusvalandį skaitydamas naujienas, kurios vėliau pasirodo esančios arba iškraipytos, arba visiškai išgalvotos. Ir ne, aš nesu naivus paauglys, kuris tiki viskuo, ką mato internete. Tiesiog šiuolaikinė dezinformacija tapo tokia rafinuota, kad net patyrę žurnalistai kartais įklimpa į spąstus.
Problema ta, kad dauguma žmonių mano esantys apsaugoti nuo klaidinančios informacijos. „Aš tuoj pat pastebėčiau, jei kas nors bandytų mane apgauti” – skamba pažįstamai? Tačiau statistika rodo ką kita: apie 70% žmonių dalijasi bent viena klaidinga naujiena per mėnesį, net to nežinodami. Tai reiškia, kad mes visi esame potencialūs dezinformacijos platintojai.
Šiandien nebeužtenka tiesiog „pasitikėti savo instinktu” ar „naudoti sveiką protą”. Reikia konkrečių įrankių ir metodų, kurie padėtų atskirti grūdus nuo pelų. Ir ne, tai nebus dar vienas nuobodus vadovėlis apie tai, kaip reikia viską tikrinti – pažadu praktiškas technikas, kurias galite pradėti naudoti jau šiandien.
Šaltinio anatomija: kas slypi už įspūdingo pavadinimo
Pirmasis ir svarbiausias žingsnis – išsiaiškinti, kas iš tikrųų stovi už naujienos. Ir čia prasideda įdomybės, nes daugelis svetainių sąmoningai stengiasi atrodyti patikimiau nei yra.
Pažvelkite į URL adresą. Tikros naujienų svetainės paprastai turi paprastus, lengvai įsimenamus domenus. Jei matote kažką panašaus į „tikrosnaujienoslietuvoje24.info” ar „naujienos-official-real.com”, tai jau turėtų sukelti įtarimų. Dezinformacijos skleidėjai dažnai kuria svetaines, kurios atrodo beveik taip pat kaip žinomi portalai, tik su nedideliais skirtumais – pridėtas brūkšnelis, pakeista raidė ar kitoks domeno plėtinys.
Patikrinkite „Apie mus” skiltį. Rimtos žiniasklaidos organizacijos visada turi aiškią informaciją apie save: kas jie, kur jų būstinė, kaip su jais susisiekti. Jei ši skiltis tuščia, miglota arba jos iš viso nėra – tai didelis raudonas vėliavėlis. Tikros redakcijos nesislepia.
Dar vienas triukas – patikrinkite, kada svetainė buvo sukurta. Egzistuoja įrankiai kaip WHOIS, kurie leidžia pamatyti domeno registracijos datą. Jei svetainė apsimeta esanti žinoma naujienų agentūra, bet sukurta prieš tris mėnesius, akivaizdu, kad kažkas ne taip.
Antraštės psichologija: kaip jus manipuliuoja per emocijas
Žinote, kodėl klikinate ant tam tikrų straipsnių? Ne todėl, kad jie informatyvūs, o todėl, kad jų antraštės sukelia stiprią emocinę reakciją. Ir dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino.
Jei antraštė verčia jus jaustis labai supykusiam, labai išsigandusiam ar labai nustebusiam – sustokite. Būtent tokios emocijos yra pagrindinis dezinformacijos kuras. Manipuliatoriai sąmoningai kuria sensacingus, šokiruojančius pavadinimus, nes žino, kad emociškai įkrauti žmonės nesusimąsto ir iš karto dalinas turiniu.
Atkreipkite dėmesį į didžiąsias raides, šauktuką kiekviename sakinyje, žodžius kaip „ŠOKAS”, „SKANDALAS”, „NIEKAS NEDRĮSTA PASAKYTI”. Rimta žurnalistika taip nerašo. Tikri žurnalistai stengiasi būti objektyvūs, o ne kurstyt histerijos.
Dar vienas požymis – antraštė žada kažką neįtikėtino, bet straipsnyje to nėra. Pavyzdžiui: „Vyriausybė slepia ŠOKIRUOJANČIĄ tiesą apie vakcinaciją!” – o straipsnyje tik kažkokio anoniminio žmogaus nuomonė. Tai klasikinis clickbait, kuris dažnai eina koja kojon su dezinformacija.
Autorystės paslaptys: kas iš tikrųjų parašė tą tekstą
Dabar padarykime kažką, ko dauguma žmonių niekada nedaro – pažiūrėkime, kas pasirašė po straipsniu. Arba, dar dažniau, kas NEPASIRAŠĖ.
Profesionalūs žurnalistai visada nurodo savo vardą ir pavardę. Jie didžiuojasi savo darbu ir nori būti atpažįstami. Jei straipsnis neturi autoriaus arba pasirašytas kažkuo abstrakčiu kaip „Redakcija” ar „Mūsų korespondentas”, tai įtartina.
Bet net jei vardas nurodytas, tai dar nieko nereiškia. Įveskite autoriaus vardą į Google paiešką. Ar jis tikrai egzistuoja? Ar rašo ir kitur? Kokia jo reputacija? Kartais dezinformacijos skleidėjai išgalvoja fiktyvius autorius su patikimais skambančiais vardais ir net sukuria jų profilius socialiniuose tinkluose.
Patikrinkite, ar autorius turi ekspertizę ta tema, apie kurią rašo. Jei kažkas rašo apie sudėtingus medicininius klausimus, bet jo biografijoje nėra jokio medicinos išsilavinimo ar patirties – kodėl turėtume jam tikėti? Tikra žurnalistika remiasi ekspertų nuomonėmis ir aiškiai nurodo šaltinius.
Šaltinių medžioklė: kaip sekti informacijos pėdsakais
Čia prasideda tikrasis detektyvo darbas. Kiekviena rimta naujiena turi šaltinius – tyrimus, oficialius pareiškimus, statistiką, ekspertų citatas. Jūsų užduotis – patikrinti, ar tie šaltiniai tikri ir ar jie iš tikrųjų sako tai, ką straipsnyje teigiama.
Pirmas dalykas – ieškokite nuorodų į pirminius šaltinius. Jei straipsnis teigia, kad „tyrimai rodo”, bet nepateikia nuorodos į tuos tyrimus, tai įtartina. Rimti žurnalistai visada nurodo, iš kur gavo informaciją.
Bet net jei nuorodos yra, jas reikia patikrinti. Kartais dezinformacijos kūrėjai pateikia nuorodas, kurios veda į kitas dezinformacijos svetaines arba į šaltinius, kurie iš tikrųjų sako ką nors visai kitą. Taip, jie tikisi, kad jūs nepaspausite ir nepatikrinsite.
Vienas iš mano mėgstamiausių triukų – ieškoti tos pačios naujienos kituose šaltiniuose. Jei kažkas teigia, kad įvyko svarbus įvykis, bet apie jį nerašo nė vienas kitas patikimas portalas, tai labai įtartina. Tikros naujienos greitai pasklinda per įvairius kanalus.
Dar vienas naudingas metodas – patikrinti, ar citatos tikros. Jei straipsnyje teigiama, kad kažkoks politikas ar ekspertas kažką pasakė, įveskite tą citatą į paieškos sistemą. Dažnai paaiškėja, kad citata ištraukta iš konteksto, iškraipyta arba visiškai išgalvota.
Vizualinės apgavystės: kai nuotraukos meluoja garsiau už žodžius
Sakoma, kad viena nuotrauka verta tūkstančio žodžių. Bet šiuolaikiniame pasaulyje ji gali būti verta ir tūkstančio melų. Manipuliavimas vaizdais tapo tokia įprasta praktika, kad turime būti itin budrus.
Atvirkštinė vaizdo paieška – jūsų geriausias draugas. Google Images leidžia įkelti nuotrauką ir pamatyti, kur dar ji naudojama internete. Dažnai paaiškėja, kad „šiandien įvykusio įvykio” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš penkerius metus visai kitoje šalyje.
Atkreipkite dėmesį į nuotraukos kokybę ir kontekstą. Ar ji atrodo autentiška? Ar fone matomi dalykai atitinka tai, kas teigiama straipsnyje? Kartais dezinformacijos kūrėjai naudoja bendro pobūdžio nuotraukas, kurios tik apytiksliai atitinka temą.
Vaizdo įrašai taip pat gali būti klaidinantys. Netgi nepakeitus paties vaizdo, galima pridėti klaidinantį aprašymą ar pavadinimą. Pavyzdžiui, seną vaizdo įrašą iš vienos šalies pateikti kaip naują įvykį iš kitos šalies. Visada tikrinkite vaizdo įrašo datą ir originalų šaltinį.
Datos ir faktų kryžminimas: kai skaičiai nesumuojasi
Vienas iš paprasčiausių būdų atpažinti dezinformaciją – patikrinti, ar faktai ir datos sutampa. Dažnai melai išduoda save per smulkmenas.
Pavyzdžiui, jei straipsnis teigia, kad kažkas įvyko „vakar”, bet nurodyta data yra prieš savaitę – tai akivaizdus nesuderinamumas. Arba jei teigiama, kad politikas padarė pareiškimą tam tikrą dieną, bet tą dieną jis buvo visai kitoje šalyje.
Patikrinkite statistiką ir skaičius. Ar jie atrodo realistiški? Ar jie atitinka oficialius duomenis? Dezinformacijos kūrėjai dažnai išgalvoja įspūdingus skaičius, tikėdamiesi, kad niekas jų nepatikrins. Bet oficiali statistika paprastai yra viešai prieinama.
Būkite ypač atsargūs su procentais ir palyginimais. „Padidėjo 300%!” skamba įspūdingai, bet jei pradinė reikšmė buvo 1, tai dabar ji tik 3. Kontekstas visada svarbus.
Kritinio mąstymo treniruotė: kai jūsų protas yra geriausias įrankis
Visi aukščiau išvardinti metodai yra naudingi, bet svarbiausias įrankis – jūsų pačių kritinis mąstymas. Ir jį galima treniruoti kaip raumenis.
Užduokite sau klausimą: cui bono? Kam tai naudinga? Kas nori, kad aš patikėčiau šia informacija? Kokį tikslą ji siekia? Dažnai dezinformacija turi aiškią darbotvarkę – kurstyt neapykantą, sėti paniką, diskredituoti tam tikrus žmones ar organizacijas.
Atkreipkite dėmesį į savo emocijas. Jei po straipsnio skaitymo jaučiatės labai supykęs, išsigandęs ar susijaudinęs – tai signalas sustoti ir pagalvoti. Manipuliatoriai žino, kad emocingi žmonės nesusimąsto ir veikia impulsyviai.
Nepasitikėkite vien patvirtinančia informacija. Mes visi turime polinkį ieškoti informacijos, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus (tai vadinama patvirtinimo šališkumu). Bet tikroji tiesa dažnai yra sudėtingesnė nei mums norėtųsi. Sąmoningai ieškokite skirtingų nuomonių ir perspektyvų.
Ir pats svarbiausias patarimas – neskubėkite dalintis. Prieš paspausdami „share” mygtuką, suteikite sau bent kelias minutes patikrinti informaciją. Jei kažkas atrodo per gerai, kad būtų tiesa (arba per baisiai, kad būtų tiesa), greičiausiai taip ir yra.
Kai tiesa tampa ginklu: kaip gintis nuo dezinformacijos kasdien
Taigi, dabar jūs žinote septynis praktinius metodus, kaip atpažinti dezinformaciją. Bet žinojimas be veiksmų – tik teorija. Realybė tokia, kad kiekvienas iš mūsų yra atsakingas už tai, kokią informaciją vartojame ir dalijamės.
Pradėkite nuo mažų žingsnių. Nebandykite patikrinti kiekvienos naujienos, kurią matote – tai neįmanoma ir išsekintų bet kurį žmogų. Bet kai matote kažką svarbaus, kažką, kuo norėtumėte pasidalinti, skirkite minutę ar dvi patikrinimui. Pažiūrėkite į šaltinį, paieškokite kituose portaluose, patikrinkite nuotrauką.
Mokykite kitus. Kai matote, kad draugas ar šeimos narys dalijasi dezinformacija, švelniai atkreipkite dėmesį. Ne kritikuokite, o pasiūlykite patikrinti kartu. Daugelis žmonių platina klaidingą informaciją ne iš piktos valios, o tiesiog nežinodami.
Ir svarbiausia – nebijokite pripažinti, kad patys suklydate. Mes visi kartais įklimpstame į dezinformacijos spąstus. Tai normalu. Svarbu ne tai, kad niekada neklysite, o tai, kad mokysitės iš savo klaidų ir tobulėsite.
Informacinis karas vyksta čia ir dabar, ir mes visi esame jo dalyviai. Bet turėdami tinkamus įrankius ir sveiko skepticizmo dozę, galime tapti ne aukomis, o sąmoningais informacijos vartotojais. Ir tai – vienintelis būdas išsaugoti sveiko proto visuomenę, kurioje gyvename.