Kai naujienų srautas virsta chaotiška informacijos lavina
Prisipažinsiu atvirai – kartais jaučiuosi tarsi būčiau įstrigęs informacijos tornade. Rytą atsiverčiu telefoną, ir štai jau dešimtys pranešimų, šimtai antraščių, tūkstančiai nuomonių. Kas čia tiesa, kas išgalvota, o kas tiesiog kažkieno fantazija – ne visada aišku iš pirmo žvilgsnio.
Problema ta, kad mūsų smegenys nėra evoliucionavusios tokiam informacijos kiekiui apdoroti. Prieš šimtą metų žmogus per dieną suvokdavo mažiau informacijos nei šiandien perskaitome per pusvalandį naršydami socialiniuose tinkluose. Ir štai čia prasideda linksmybės – arba veikiau nelinksmybės. Nes tarp tikrų naujienų slypi dezinformacija, pusiau tiesos, iškraipyti faktai ir tiesiog melagystės.
Man asmeniškai tai tapo ypač aktualu po to, kai mano teta pradėjo dalintis visiškai absurdiškais straipsniais apie tai, kaip 5G bokštai kontroliuoja mūsų mintis. Supratau, kad reikia kažką daryti – ne tik dėl jos, bet ir dėl savęs. Nes jei mes visi neišmoksime atpažinti šlamšto, atsidursime visuomenėje, kur niekas nebežinos, kas yra tiesa.
Kodėl mes taip lengvai patikime netiesomis
Žinot, kas labiausiai nervina? Tai, kad mes visi manome esą protingi ir nepateksią į dezinformacijos spąstus. „Aš gi ne kvailas, aš nepasiklausysiu tokių nesąmonių” – galvojame. Bet realybė kitokia.
Mūsų smegenys turi kelis įdomiuosius bruožus, kurie daro mus pažeidžiamus. Pirma, mes labiau linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome žinantys. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu. Jei jau nerimauju dėl ekonomikos, labiau tikėsiu straipsniu, kuris sako, kad viskas žlunga, nei tuo, kuris rodo statistiką apie augimą.
Antra, emocijos nugali logiką. Visada. Jei antraštė sukelia pyktį, baimę ar susidomėjimą – spustelėsime greičiau nei suspėsime pagalvoti. O dezinformacijos kūrėjai tai puikiai žino. Jie nekuria nuobodžių, subalansuotų straipsnių. Jie kuria emocines bombas.
Trečia, mes mylime paprastas istorijas. Sudėtingi paaiškinimai su niuansais ir „galbūt” mums nepatinka. Norime aiškių atsakymų: kas kaltas, kas geras, kas blogas. Todėl sąmokslo teorijos tokios patrauklios – jos viską paaiškina paprastai, net jei visiškai neteisingai.
Raudonos vėliavėlės, kurias turėtumėte pastebėti
Gerai, dabar prie konkretybių. Kaip atpažinti, kad kažkas ne taip su tuo straipsniu ar įrašu, kurį skaitote?
Antraštė šaukia iš visų jėgų. Jei antraštė parašyta DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, pilna šauktukinių ženklų ir žada ŠOKIRUOJANČIĄ TIESĄ, kurią JUMS SLEPIA – sustokite. Rimti žurnalistai taip nerašo. Jie neturi laiko šaukti ant jūsų per antraštes.
Nėra jokių šaltinių. Kai straipsnyje rašoma „ekspertai sako”, „tyrimai rodo”, „mokslininkai įrodė”, bet nenurodoma, kokie ekspertai, kokie tyrimai, kokie mokslininkai – tai problema. Tikri straipsniai nurodo konkrečius šaltinius, kuriuos galite patikrinti.
Data keista arba jos iš viso nėra. Kartais dezinformacijos kūrėjai perkelia senus įvykius ir pateikia juos kaip naujus. Ar straipsnis turi datą? Ar ji logiška kontekste? Patikrinkite.
Autorius – vaiduoklis. Kas parašė šį tekstą? Ar galite rasti informacijos apie autorių? Ar jis turi kitus straipsnius? Jei autorius yra „Redakcija” arba „Admin” arba visai nenurodytas – įtartina.
Svetainė atrodo kaip padaryta 1999 metais. Nors tai ne visada rodiklis, bet jei svetainė pilna reklamų, keistų nuorodų, gramatinių klaidų ir atrodo tarsi būtų sukurta per savaitgalį – greičiausiai taip ir yra.
Jausmai užplūsta prieš faktus. Jei skaitydami jaučiate stiprų pykčio, baimės ar pasipiktinimo antplūdį, bet faktų tekstas nepateikia – tai manipuliacija. Dezinformacija visada žaidžia su emocijomis.
Praktiniai triukai kasdieniniam tikrinimui
Dabar pasidalinsiu savo asmenine rutina, kurią naudoju beveik kasdien. Tai neužima daug laiko, bet labai padeda.
Trijų šaltinių taisyklė. Jei kažkas atrodo labai svarbu ar šokiruojanti, ieškau bent trijų skirtingų patikimų šaltinių, kurie tai patvirtina. Jei randu tik vieną keistą svetainę, kuri apie tai rašo – greičiausiai tai nesąmonė.
Atvirkštinis paveikslėlių paieška. Nuotraukos mela dažnai. Galite paimti bet kokį paveikslėlį ir įkelti į Google Images arba TinEye – pamatysite, kur dar tas paveikslėlis naudojamas. Dažnai paaiškėja, kad „šiandienos įvykio” nuotrauka iš tikrųjų padaryta prieš penkerius metus kitame žemyne.
Patikrinkite URL adresą. Dezinformacijos svetainės dažnai apsimeta tikromis naujienų svetainėmis. Vietoj „delfi.lt” gali būti „delfi-naujienos.lt” arba kažkas panašaus. Visada pažiūrėkite į tikslų adresą.
Naudokite faktų tikrinimo svetaines. Yra puikių projektų kaip „Re:Baltica”, „Delfi Faktai”, tarptautiniai „Snopes”, „FactCheck.org”. Jei kažkas atrodo įtartina, greičiausiai kas nors jau tai patikrinęs.
Perskaitykite daugiau nei antraštę. Žinau, skamba banaliai, bet dauguma žmonių dalinas straipsnius perskaitę tik antraštę. Kartais antraštė visiškai neatitinka turinio. Kartais straipsnis iš tikrųjų paneigią tai, ką teigia antraštė.
Kai dezinformacija ateina iš artimų žmonių
Štai čia tampa sudėtinga. Viena – atpažinti dezinformaciją. Kita – ką daryti, kai tavo mama, tėtis ar geriausias draugas dalinas visišku šlamštu ir tiki juo kaip evangelija.
Esu buvęs tokioje situacijoje ne kartą. Ir pasakysiu atvirai – tiesiog parašyti „tai nesąmonė” arba „tu kvaila” neveikia. Netgi jei labai norisi. Tai tik sukelia gynybinę reakciją, ir žmogus dar labiau įsitvirtina savo įsitikinimuose.
Kas veikia geriau? Užduokite klausimus. „Įdomu, o iš kur ši informacija? Ar yra kokių tyrimų apie tai? Kaip manai, kodėl kitos naujienų agentūros apie tai nerašo?” Klausimai verčia žmogų pačiam pagalvoti, o ne jaustis puolamu.
Pasidalinkite savo abejonėmis, ne faktais. Vietoj „tai melas”, sakykite „man kilo abejonių dėl šito, nes…” Žmonės geriau priima, kai kalbate apie savo jausmus, o ne sakote jiems, kad jie klysta.
Pripažinkite, kas yra teisinga. Net dezinformacijoje dažnai yra grūdelis tiesos. Pripažinkite tą grūdelį, o paskui švelniai parodykite, kur prasideda iškraipymai.
Žinokite, kada pasitraukti. Kartais žmonės nėra pasirengę keisti nuomonės. Ir tai normalu. Negalite išgelbėti visų. Kartais geriau sutaupyti energiją ir tiesiog nebediskutuoti.
Socialinių tinklų džiunglės ir algoritmai, kurie mus žaidžia
Turime pasikalbėti apie dramblį kambaryje – socialinius tinklus. Facebook, Instagram, TikTok, Twitter (ar kaip jis ten dabar vadinasi) – visi jie turi vieną tikslą: laikyti jus platformoje kuo ilgiau.
Kaip jie tai daro? Rodo jums turinį, kuris sukelia reakciją. O kas sukelia stipriausią reakciją? Teisingai – kontroversiškas, pykdžiantis, šokiruojantis turinys. Dezinformacija puikiai tinka į šią kategoriją.
Algoritmai nesvarsto, ar informacija teisinga. Jie svarsto, ar ji veikia. Ar žmonės spaudžia, komentuoja, dalinas? Jei taip – algoritmas rodo ją dar daugiau žmonių.
Dar blogiau – mes patenkame į vadinamąsias informacines burbulus. Algoritmai mato, kokį turinį mėgstate, ir rodo jums daugiau panašaus. Jei kartą paspaudėte ant straipsnio apie tai, kaip blogai eina ekonomikoje, gausite dar dešimt tokių. Greitai jūsų pasaulis atrodo tarsi viskas griūva, nors realybė gali būti visai kitokia.
Ką su tuo daryti? Sąmoningai ieškokite įvairių perspektyvų. Sekite žmones, su kuriais nesutinkate. Skaitykite šaltinius, kurie turi kitokį požiūrį. Taip, tai nepatogu. Bet tai vienintelis būdas ištrūkti iš burbulo.
Ribokite laiką socialiniuose tinkluose. Kuo daugiau laiko ten praleidžiate, tuo labiau algoritmai jus pažįsta ir tuo efektyviau gali manipuliuoti. Nustatykite sau laiko limitus.
Nebūkite pasyvūs vartotojai. Jei matote dezinformaciją – praneškit. Dauguma platformų turi funkcijas pranešti apie klaidinantį turinį. Tai ne visada veikia, bet bent kažką daro.
Kai pats abejoji – kaip nepasimesti
Štai kas įdomu: kuo daugiau mokaisi apie dezinformaciją, tuo daugiau pradedi abejoti viskuo. Tai gali virsti problema. Pradedi galvoti: „O gal visos žiniasklaidos priemonės mane apgaudinėja? Gal niekas nėra patikima?”
Tai vadinama informaciniu nihilizmu, ir tai tikrai nėra sprendimas. Tiesa egzistuoja. Faktai egzistuoja. Tiesiog reikia mokėti juos rasti.
Patikimų šaltinių hierarchija. Ne visi šaltiniai lygūs. Moksliniai tyrimai, publikuoti recenzuojamuose žurnaluose, yra patikimesni nei kažkieno tinklaraštis. Įsisteigusios žurnalistikos organizacijos su redaktoriais ir faktų tikrintojais yra patikimesnės nei atsitiktinės svetainės. Tai nereiškia, kad didieji šaltiniai niekada neklysta – klysta. Bet jie turi sistemas klaidoms taisyti.
Mokslinis konsensusas svarbu. Jei 97% klimato mokslininkų sutinka dėl klimato kaitos, o 3% nesutinka – tai nereiškia, kad turime dvi lygiavertes nuomones. Tai reiškia, kad yra stiprus mokslinis konsensusas.
Pripažinkite neapibrėžtumą. Kartais atsakymas yra „dar nežinome” arba „tai sudėtinga”. Ir tai normalu. Geriau pripažinti neapibrėžtumą nei patikėti paprasta, bet klaidinga istorija.
Kaip išlikti sveiko proto informacijos amžiuje
Žinot ką? Visas šis dezinformacijos dalykas gali skambėti gąsdinančiai. Kartais aš pats jaučiuosi pavargęs nuo nuolatinio budrumo, nuo būtinybės viską tikrinti, viską kvestionuoti. Norisi tiesiog atsipalaiduoti ir pasitikėti tuo, ką matai.
Bet štai ką supratau: tai nėra apie paranoją. Tai apie informacinę higieną – kaip ir prausiesi rankas, taip ir turi „praustis” informacinę erdvę. Tai tampa įpročiu, automatika. Nereikia tapti profesionaliu faktų tikrintoju. Užtenka kelių paprastų įpročių.
Pradėkite nuo mažo. Pasirinkite vieną ar du patarimus iš šio straipsnio ir pradėkite juos taikyti. Gal tai bus trijų šaltinių taisyklė. Gal tai bus paprastas klausimas sau: „Kodėl aš tuo tikiu?” prieš dalinantis kažkuo socialiniuose tinkluose.
Kalbėkite apie tai su draugais, šeima. Ne pamokslaujančiai, bet atvirai. „Ei, radau įdomų būdą tikrinti nuotraukas, pažiūrėk”. Tai tampa bendruomeniniu dalyku, o ne vienišu karu su dezinformacija.
Ir svarbiausia – būkite kantresni sau ir kitiems. Visi kartais patikime nesąmonėmis. Visi kartais dalinasi kažkuo, ko neturėtume dalintis. Tai žmogiška. Svarbu ne niekada neklysti, o mokytis iš klaidų ir stengtis geriau.
Informacijos amžius yra nuostabus dalykas – turime prieigą prie daugiau žinių nei bet kada istorijoje. Bet su ta galia ateina atsakomybė. Atsakomybė mąstyti kritiškai, tikrinti faktus, būti sąmoningais vartotojais. Ir jei mes visi šiek tiek daugiau pastangų įdėsime į tai, gal mano teta pagaliau nustos tikėti, kad 5G bokštai kontroliuoja mūsų mintis. Galiu tik tikėtis.